To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Vaistinėje...

Vaistinėje:
- Man pusę litro spirito.
- Receptą turite?
- Taip. Kilogramas cukraus, pusė kilogramo runkelių ir 100 gramų mielių.

  • Ar geriate pakankamai skysčių rodo bespalvis ir bekvapis šlapimas. Gerkite daugiau skysčių!

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Su alkoholiu siejama 4000 mirčių per metus ir pagal pasekmes visuomenės sveikatai jis užima antrą vietą po tabako.

Depresija

Depresija (lot. depressus - tylus, žemas, nuleistas, gilus) - liguistai prislėgta nuotaika. Depresija - tai nuotaikos (kitaip vadinamas afektiniu) sutrikimas, kuris pasireiškia liūdna nuotaika, sumažėjusiu pasitenkinimu, interesų praradimu, energijos išsekimu, padidėjusiu nuovargiu. Depresija - rimta ir dažna liga, kuri, jei negydoma, neretai baigiasi mirtimi. Jos paplitimas - 6 proc.

Priežastys

Tiek depresija, tiek kiti nuotaikos sutrikimai (manija, dvipolis afektinis sutrikimas) sąlygojami daugelio priežasčių. Dar nėra galutinai ištirtos visos priežastys, kodėl kai kuriems žmonėms pasireiškia depresija, tačiau aiškios kelios priežasčių grupės:

  • Genetiniai veiksniai - paveldėjimas.
  • Kai kurios tam tikro organizmo ypatybės (pavyzdžiui, neuromediatorių - noradrenalino, serotonino kiekis, išsiskyrimas).
  • Gyvenamosios aplinkos veiksniai.
  • Įvairios ligos, apsinuodijimas kai kuriomis medžiagomis.
  • Psichologinės ir socialinės problemos.

Paprastai susideda daugelis iš išvardintų priežasčių. Pavyzdžiui, vien psichologinis stresas retai sukelia depresiją. Kartu dažnai būna ir paveldėjimas, ir organizmo ypatumai, ir dar kelios priežastys.

Depresijos pagrindas - tai serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimas, tiksliau, jų sumažėjimas.

Požymiai

Beveik visais atvejais pasireiškia tokie depresijos požymiai: sumažėjusi dėmesio koncentracija, kaltės jausmas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, pesimistinės mintys apie ateitį, savižudiškos mintys ar veiksmai, miego ir apetito sutrikimai.

Depresijos yra įvairių formų, kartais vietoj liūdesio gali pasireikšti nerimas, hipochondrija. Kai kurie pacientai pradeda gausiai vartoti alkoholį, kiti būna irzlūs ir t.t.

Pagrindinės depresijos formos (depresijos tipai)

1. Didžioji depresija. Ji pasireiškia tokiais požymiais:

  • Prislėgta, liūdna nuotaika. Kartais, ypač vaikams - irzli nuotaika. Tokia nuotaika būna didžiąją dienos dalį, beveik kasdien.
  • Sumažėję interesai ir pasitenkinimas bet kokia veikla.
  • Svorio pokyčiai - sumažėjimas ar padidėjimas.
  • miego sutrikimai - mieguistumas arba nemiga.
  • Kasdieninis nuovargis.
  • Nepaaiškinamas arba kliedesinis kaltės jausmas, savęs nuvertinimas.
  • Sumažėjusi dėmesio koncentracija, kūrybiškumas.
  • Savižudiškos mintys ir ketinimai, kartais - mėginimas žudytis.

2. Somatinio tipo depresija. Šiai depresijos formai būdingesni organizmo pokyčiai, kurie kartais painiojami su organine patologija:

  • Sumažėję interesai ir pasitenkinimas.
  • Ankstesnis nubudimas rytais (dviem valandom ir daugiau).
  • Susilpnėjusi reakcija į įvairius išgyvenimus.
  • Požymiai sunkesni rytais.
  • Apetito sumažėjimas ir svorio kritimas.
  • Lytinio aktyvumo sutrikimas.
  • Širdies ritmo sutrikimai, skausmas širdies plote, nerimas, mirties baimė (vadinamoji kardialinė depresijos forma).
  • Galvos skausmas, baimė išprotėti, nerimas - cefalginė depresija.
  • Virškinamojo trakto sutrikimai, vidurių užkietėjimai, pilvo skausmai, liežuvio skausmas - abdominalinė depresijos forma.

3. Melancholinio tipo depresija. Jai būdingi šie simptomai:

  • Interesų ir pasitenkinimo įvairia veikla sumažėjimas (būtinas požymis).
  • Silpna ir nepakankama reakcija į malonius dirgiklius (būtinas požymis).
  • Kiti, nebūtini simptomai: liūdna nuotaika, ryškesnė rytais, ankstesnis nubudimas rytais, apetito sumažėjimas ir svorio kritimas, nepagrįstas kaltės jausmas.

Depresija skirstoma į lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkią. Kartais sunki depresija gali turėti psichozės simptomų - kliedesių, haliucinacijų.

Depresijos diagnozė patvirtinama, kai minėti požymiai pasireiškia nuolat, ne mažiau nei dvi savaites.

Komplikacijos

  • Buvusių psichikos sutrikimų paryškėjimas.
  • Savižudybė (50 proc. depresija sergančiųjų bando žudytis, o 10-15 proc. nusižudo).
  • Virtimas lėtine ar nepagydoma depresija. Dažnai tokia depresija nepagydoma nei vaistais, nei psichoterapija.

Gydymas

Depresijos gydymas priklauso nuo depresijos formos, paciento amžiaus ir pageidavimų. Atsižvelgiama ir į gretutines ligas. Depresijos - tai sunkiai pagydoma liga, dažnai galimi jos atkryčiai (tai liga visam gyvenimui). Dažnai siekiama ne išgydyti depresiją (tai retai įmanoma), bet pasiekti ligos remisiją (požymių išnykimas).

Vaistai nuo depresijos

  • Antidepresantai (gydymas jais ilgas; juos reikia vartoti net kai depresijos požymiai praeina. Visiška ligos remisija pasireiškia po 2-3 mėnesių antidepresantų vartojimo).
  • Psichoterapija. Dažnai tai - pagalbinis metodas. Jis reikalauja daug laiko ir paciento pasiryžimo, tačiau įdėjus pastangų - labai efektyvus.
  • Kiti metodai (labiau pagalbiniai): magnetiniai, elektriniai gydymo metodai, miego ribojimas, šviesos terapija.
  • Socialinė pagalba - paciento, jo artimųjų mokymas.

Prognozė

Dėl depresijos, tik apie pusė sergančiųjų kreipiasi į gydytoją, o iš jų tik nedidelė dalis adekvačiai ir efektyviai gydosi. Mirtingumas - 10-15 proc. Negydomos depresijos mirtingumas daug didesnis. Efektyviai gydant depresiją galima pasiekti labai gerų rezultatų, tačiau dažnai liga recidyvuoja.

Plačiau apie psichikos ligas.

 

PrisegtukasDydis
Kas yra depresija.pdf201.2 KB
J.MARKUNAS - Apie depresija 2011 .mp3108.68 MB


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Sveikas, nerimas su panikos atakomis, tai liga, pagydoma liga kaip ir visos kitos, o isgydoma ji - geromis mintimis ir gyvenimo dziaugsmu :) Nueik pas specialista, psichoterapeuta, ar psichiatra kas tau israse cipralex. turetu patarti, galbut reikia keisti vaistus, nors vartojant cipralex poveikis atsiranda tik veliau.

man26. as po gimdymo ir skyrybu pagulejau naujoj vilnioj universitetiniame skyriuje. depresija. ligonineje labai atsigavau. kita aplinka, kiti zmones, net pradejau smagiai jaustis ir dziagtis. bet griizus vel tas pats. vaistai nepadeda. norisi juros smelio ir viskas.
kas tik pavargote- iskarto zygiuokit i poliklinika ir begte pas psichologus ar psichiatrus.
ne kiek gydytojai, kiek tas pagalbos oeskojimas padeda. ir isvaziuokite dazniau
ir dirbkit dirbkit,
nors man nepadeda :)
labaiusiai padetu nauji draugai. normalus. :D

Sveika, parasyk man, as irgi turiu panasiu bedu :) galbut pasidarysim normalios:D

puoliau i depresija,keiciame gyvenama vieta is buto i nama,nuosaliau nuo miesto,tai puoliau i panika,kad man ten bus liudna,niekas manes nepersneka,asaroju,nieko sau negaliu padaryti.viskas butu gerai,noriu ten eiti gyventi,bet reikalas toks,kad vyras isvyksta i uzsieni ir as ten su vaikuciais gyven turesiu,tai dabar galvoju taip gerai butelyje gyvenau,nieko nebijojau,saugu,o dabar net bijau pamastyti,kad ten vienom reikes butiir dar skolu pasidarem,tokiu sunkiu metu,nu vienu zodziu man kosmaras ir vyra baigiu i depresija ivaryti,ar cia reikia eiti pas psichologa

Butu gerai nueit, jis tikrai padetu i jusu situacija pazvelgti kitu kampu. Juk grynas oras dar niekam nepakenke, ar ne?:)

Sveiki visi. Matau, jog čia daugiausiai rašo merginos. Na, aš esu vaikinas. Noriu papasakoti kas yra man. Kiek pasiskaičiau apie depresiją, tai man tinka visos formos, kurios čia aprašytos. Depresija sergu jau daug metų, tačiau niekada niekur nesikreipiau, nes ji tai užeidavo, tai vėl dingdavo. Tačiau dabar, kai mane paliko mane beprotiškai mylintis žmogus, mano gyvenimo meilė, aš suklupau. Nebepajėgiu gyventi, dar smarkiau pradėjau kurti eiles, atsisveikinimo žodžius, rašyti laiškus, klausyti liūdną ir nuostabią muziką, viskas vyksta lyg paskutinį kartą... Gal būtų kažkiek lengviau, jei žinočiau jog ji manęs nemyli, tačiau žinau jog negali be manęs gyventi, myli beprotiškai mane, tačiau nenori grįžti, nes būdavau per daug pavydus, tačiau visada buvau jai geras, niekada neskriaudžiau, net neesu per tuos visus metus ant jos šaukęs... :'( Man kiekviena diena, tarsi paskutinė, kiekvieną dieną vis stipriau galvoju apie išėjimą, nes per sunku gyventi... Gal ten, kitur bus lengviau... :( Kiekvieną dieną verkiu po kelias valandas, užmiegu tik su ašaromis, keliuosi taip pat su jomis, tik ryte pramerkiu akis ir vėl verkiu. Iš tikrųjų, neverkiu tik kelias valandas per dieną... Viskas mane skaudina, kiekvienas daiktas, kurį ji buvo palietus, kiekvienas žodis, kurį buvo pasakius ji, kiekvienas žmogus, kiekviena laiminga šeima ir pora, taip pat mane beprotiškai skaudina... Noriu tik numirti, kad galėčiau amžinai būti šalia jos, nors ir negalėsiu jos paliesti, bet matysiu ją, padėsiu jai ir saugosiu ją... :'( Nebežinau ką daryti, vaistų gerti nenoriu, nes nuo jų man būna tik dar blogiau.. Ką man daryti ? :'(

Sveikas,perskaiciau tavo pasisakyma internete.Zinok pas mane ta pati problema.Buvau pas gydytoja israse cipralex sako jie nepriprantami tai kalu kiekviena ryta.Kol kas efekto nejauciu,bet man ir sake kad pajausiu po 3 savaiciu.Jau puse metu kankinuosi,niekas neidomu, bendrauti sunku su zmonemis, dirbti normaliai negaliu.Bandau nukreipti mintis kitur,bet sunkiai gaunasi.Gerai jauciuosi tik kai miegu ir pabudes kokias 5 sekundes,po to vel krize.Sako geriausias vaistas laikas ,bet kaip ji pralaukti.Kartais irgi pagalvoju kad iseiti,bet vis kazkaip dar suprantu kad nusikaltimas pries save,pries artimuosius.Stenkis nebuti vienas ir vyk mintis negeras tolyn.Sekmes,laikykis.Kazkada viskas vis tiek bus gerai.

Laba,patikek tu ne vienas taip jauties as pries kelis men palaidojau drauga kuri mylejau 11metu tai buva man kaip kosmaras as istisai verkiau ir prasiau kad jis pasiimtu pas save tai tesesi tok kol neatsiradau ligoninej ir nesupratau kad kitiem buna dar blogiau man paskyre antidepresatu as ju nenoriu bet ir be ju negaliu suprantu kad reikia save suimt i rankas bet as nesu tokia stipri o tau patarsiu pagalvok apie kitus kurįe tave

Lina, aš taip pat neesu toks stiprus, aišku, mano situacija kitokia nei tavo, tačiau mūsų meilė buvo labai stipri ir nereali, o aš niekada dar taip nebuvau mylėjęs ir niekada nemylėsiu taip kaip dabar ir tie visi gražūs prisiminimai mane graužia, mane naikina :(

Labas,

Man irgi uzeina depresija, bet yra geras gydymo budas. "tie visi gražūs prisiminimai mane graužia, mane naikina :(" Paskaiciau siuos zodzius ir prisiminiau knyga J. Markunas "Zmogaus gyvenimo nesekmiu bei ligu priezastys ir galimybes ju isvengti" Negalvokit, jog tai reklama, as tik noriu padeti. Sioje knygoje rasite daugeli atsakymu, galite su paciu autorium susitikti ir jis Jums mielai pades, jis veda paskaitas ir bendrauja su kiekvienu atskirai. Pinigu neims, nebent patys noresit duoti. Pats apsilankau jo paskaitose ir man patinka.

Paskaitu laikas:
Kiekvieną PIRMADIENĮ 18:00 val. Vilniuje , Naugarduko 76 - 305 auditorija.

Kiekvieną ANTRADIENĮ 18:00 val. Kaune, Riomerio g.31.

Apsilankykit pas ji, jis tikrai pades, kaip padeda ir man.

Sveika, parasyk man kaip jis tau padejo ir kaip jis tai daro:)

Ačiū labai už pagalbą... Bet net nežinau ar noriu, kad jis man padėtų... Aš tiesiog noriu, kad Dievas mane pasiimtų į savo karalystę...

Vytautai, skirtingai turbut nei kiti, cia besilankantys, as nesergu sia liga. Paskaicius tavo postus, nuosirdziai norisi susitikti ir stipriai stipriai Tave papurtyti :). taip gautusi, kad kiekvienas zmogus, mylejes kada nors gyvenime nesvarbu ar tai butu tetis, mama, sesuo, mergina, vaikinas, ir jei butu ju neteke tikraja ta zodzio prasme, t.y. palaidoje, visi turetu nusiszudyti.Bet netgi tai butu ne priezastis. Kokia statistika turetu buti nusizudziusiu zmoniu, kuriems viena, antra ar trecia karta nepasiseke meile? Kas ismatuotu skausma Tavo artimuju, kuriu meile Tau kartu sudejus butu zymiai didesne nei Tavo meile buvusiai merginai? Savanaudiska taip galvoti ir taip kalbeti, bet as turbut nesuprasiu, nes nesergu... bet visvien manau, kad kiekvieno rasancio siame saite tikslas yra noras buti isgirstam ir noras bendrauti. Juk niekad negali zinoti, gal po puses metu ar metu, o gal ir po menesio, Tu patirsi dar stipresne meile. Niekas nezino kas musu laukia. Negi Tu nebenori suzinoti? Sekmes!

skaitau ir pritariu viskam kas parasyta.

tik mano atveju, nera net noro suzinoti, kas bus po to menesio ar metu. zinau. ir neidomu. nu ir kas , kadmylimas draugas, oi, suzadetinis salia, nu ir kas , kad vis dar turiu uz ka valgyt, nu ir kas, kad jis mane vest nori, nu ir kas.....
o kazkada as buvau kaip Picante..

Sveiki, man 22m. laukiuosi antro vaikelio ir vis jauciu, kad as jaubeveik paciame depresijos dugne... Sia liga sergu seniai.. viskas prasidejo dar paauglystej.. del to nuejo visas mano gyvenimas suniui po uodega... vaiksciojau pas specialistus, bet jais nepasitikejau, jauciausi po seansu dar blogiau.. geriau begales vaistu, visa diena miegodavau nuo ju, i mokykla nejau. Jos ir nebaigiau...
siandien paskutinis lasas perpildes mano sielos taure... nebegaliu daugiau, viskas... as pasiduodu, nebegaliu daugiau kovot... draugu neturiu.. vyras nesupranta... o dar finansine padetis neplanuotai pasikeite... gyvenimas svetur, kur nemoki kalbos.. noretusi kaip nors is to liuno isbristi, bet nebevalioju.. neturiu nei fiziskai nei dvasiskai stiprybes tam... pavargau nuo visko.. jei ne tevai, vaikas ir busimas vaikelis iseiciau.. nors kartais tik ir teswajoju, kad atsitiktu kokia nors nelaime ir manes nebeliktu siame pasauly...

jolanta

o as jau baigiu nublust,patarkit ka daryt,taip man blogai

visada galvok kad tau geriau nepasiduok blogoms mintims ir isties pasijausi geriau .

o jus visi nemanote, jog pagrindinis vaistas issigydyti is depresijos tai paprasciausiai i tai nereguoti? pavargot - pailsekit, sunku bendrauti - bendraukit kiek galit, negalit - patylekit, juk tai normalu negali buti kad visada noretusi tik krykstaut is laimes, priimkit ta busena kaip normalia, ir dziaukites kad turit rankas, kojas, kad galit matyti, pradekit matyti kitus, ir kaip galit jiems padeti, o ne i save koncentruotis - tada kaip mat depresijos ir neliks, depresija tai ne liga, tai ne plauciu uzdegimas ar vezys, atsipeikekit zmones

as tai pati nezinau ar man depresija ar ne, bet zinau kad mano pagrindine problema - begalo didele baime buti savimi, as visada ir visur apsimetineju, kazkuo bunu kitu tik ne savimi. Istikruju bijau net mastyti daugiau sia tema ir nagrinetis, nes bijau isproteti, per daug gilinantis i save gali stogas nuciuost. bet toks gyvenimas koks yra dabar manes netenkina. Del baimes buti savimi as visada esu itampoje, susikauscius delto laabai sunku bendrauti su kitais zmonemis, man pasidare neimanoma net su draugemis bendrauti, kazkoks kosmaras. taip tesiasi gal metus, pries tai buvau kitokia - tiesiog priesyngybe, galedavau bendrauti su visais ir bet kokiomis temomis, jauciau gyvenimo lengvuma ir man visur buvo paprasta, ka ejau ir ka bedariau buvau laisva ir dziaugsminga. bet nenoriu pripazinti kad man depresija ir to nepadarysiu, nes taip ir nera as save isiteigsiu ir ismoksiu gyventi tikejimu. As tvirtai esu isitikinus kad jei zmogus pripazysta sau depresija jis tiesiog save uzantspauduoja ir ta liga ateina pas ji. Dvasinis pasaulis realesnis uz zemiskaji!

saunuole,reikia labai stengtis ir nepulti i nevilti.eik ,bendrauk ,buk su zmonemis,nebuk viena.

Eisiu pirmadienį į Vasaros 5. Noriu, kad man padėtų suprasti save, o gal dar sugebėsiu išsigąsti išprotėjimo perspektyvos ir greitesnio ritimosi žemyn. Užėjus į šią svetainę keletą akimirkų akyse suspindo ašaros, kai ką supratau ir noriu sau padėti. Manau, kad dar palauksiu ir pažiūrėsiu, kaip toliau seksis mano planas, o vėliau būsiu su mama ir ji man suteiks jėgų, dar nepasiduosiu, negaliu pasiduot ir nenoriu.

sveiki visi sergantys depresija ir dar ne,o siais laikais susirgti tai labai nedaug reikia kaip kiekviena diena per informacijas televizijos programas vien tik ir kalba apie krize.Cia dauguma raso jaunimas,o man jau per 50,ir man neseniai nustate vidutine depresija tai jau negerai kaip sake gyd.taciau nezinau kazkaip as negaliu su tuo susitaikyti pateike tik klausimus i kuriuos atsakiau ,o ju buvo 350 ir is to nustate.Nepakalbejo su manim apie priezastis ,nepasiteiravo apie gyvenima ir tt.Nusiunte pas psichiatra,o tas aisku vaistuku is karto kurie perskaicius informacini lapeli baisu ir gerti.Gal kartais kas naudojote tokius:CYMBALTAS?Kazkaip labai pradejau nepasitiketi gyd. nes kur belauktum prie kokiu kabinetu vis eina ir eina vaistu reklamuotojai ir pasirodo uz gerai platinamus vaistus gyd .gauna nemokamus kelialapius i egzotiskas salis taip kalba zmones.Tai stai as ir noriu pasidalinti mintimis gal but teko kam issigydyti depresija be medikamentu? prasau parasykite.

Tik negerkit Cymbalta!!!Jie mūsų rinkoje neseniai-mažai naudoti ir brangūs...beje, pavojingi, skiriami sunkiems šizofrenijos atvejams gydyti...man taip pat išrašė jų prieš du metus, iškart pasijutau taip, jog reikėjo nežmoniškų jėgų prisimint adresą, o vėliau - pusę metų siaubo filmo. Visa šeima išgyveno šoką, maniau išprotėsiu. Yra paprastesnių vaistų,(pvz: Coaxil) tačiau geriausias-pasivaikščiojimai(man padėjo važinėjimas dviračiu), galvokit apie teigiamus dalykus, mokykitės džiaugtis kasdienėmis akimirkomis, skaitykite knygas, mažiau žr.TV programas, keiskite gyvenimo įpročius, skirkite laiko sau, maldai, draugams...svarbiausia: kuo daugiau pozityvo gyvenime.

Laba diena,ir as sergu depresija.man taip pat buve israse siu vaistu tai visa diena is lovos nepasikeliau.man jie netiko.

Sveiki. Man 23 metai. Šia liga sergu jau trečią kartą - t.y. jau išgyvenu trečią depresijos epizodą. Susitaikiau su liga ir bandau išmokti su ja gyventi.

Du kartus gulėjau ligoninėje - krizių ir psichoterapijos skyriuose. Labai džiaugiuosi tuo - psichoterapija išmokė daug naudingų dalykų. Tiesa, liūdna, kad nemokama psichoterapija Lietuvoje sunkiai prieinama, o privati - labai brangiai kainuoja.

Taip pat yra nemažai savipagalbos knygų. Viena iš populiariausių ir geriausių - tai "5 depresijos gydymo raktai". Tikrai visiems sergantiems patariu ją perskaityti - sužinosite ne tik, kaip palengvinti simptomus, bet ir kaip prailginti remisijos laiką (kai būdingi pasikartojantys depresijos epizodai).

Labai sunku išgyventi pablogėjimus. Esu studentė, nemiga ir dėmesio koncentracijos stoka tikrai nepadeda mokantis. Būna nevilties akimirkų, bet jau išmokau prašyti kitų (artimų ir tikrai patikimų žmonių) pagalbos, kai taip sunku, jog pati nebesusitvarkau su savo neviltim, liūdesiu ir nenoru.

Taigi manau, kad geri antidepresantai, psichoterapija, savipagalbos knygos ar net grupės, susitaikymas su liga ir mokymasis ją išgyventi ligą padaro nebe tokią baisią, o tokią, su kuria galima gyventi pilnavertį gyvenimą.

manau, kad man jau prasidejo depresija.. nieko nesinori veikti, tik praguleti visa diena lovoje.. mamai bijau ka nors pasipasakot, nes ji manes nesupranta, vercia mokintis, rekia, kad prastai mokausi.. begale bedu mokykloje, gatveje, namuose... nezinau ka ir daryt.. labai daznai kyla mintis apie savizudybe, kasdien praverkiu pro kelias valandas, praleidineju pamokas, mamai meluodama, kad mokausi.. draugu neturiu..

Nežinau ar sergu depresija, bet perskaičius sindromus lyg aišku pasidaro, turbūt reikėtų kreiptis į specialistą. Manau, prasidėjo tada, kai šeimoje buvo smurtas, tai yra, mano tėvas būdamas girtas mušdavo mamą, tęsėsi apie 17 metų, dėl šios priežasties vos nenusižudžiau. Man dabar 21 metų, tėvas apie 4 metus gyvena užsienyje, smurtas baigėsi, bet patyčios ne. Tėvui neatleisiu, dėl jo pradėjau mikčioti, labai dažnai galvoju apie savižudybę, nežinau ką daryti, padėkit...

indre tju galwok geriau kajp jy nuzudyt nes jei to nepadarysi taj ir toliau bus smurtas ir ne tik tawo seimoje.

Gal kokias 10min galvojau kaip pradet ir pagalvojau pradet nuo to jog visus rasancius pilnai suprantu.. paciam 17metu ir apie 3metus nesuprasdavau kas man,tik siais metais pradejau suprast kodel as taip jauciuos ir elgiuos.. sergu kraujagysliniais galvos skausmais,esu ginefobas,nuotjka keiciasi kone kas minute,tiesiogiai nesutariu su broleis,draugais,giminem.. wiskas pasidare sunku, swajones suduzo,paneles susirast negaliu per ginefobija,pradejau grizt sawy,mintyse atrodo turiu kita zmogu,charakteri.. apsimetu kiek ymanydamas linksmu kad pasleciau neigiamas emocijas.. bandziau pasikart keleta kartu bet wos uztemus baime paima virsu.. tapau melomanu,be muzikos as niekur,zinau kad gadina klausa bet jauciu kad greit man prades niekas nerupet kaip dabar... tjgi pasipasakojau kaip bjlys koks sawo bedas.. tj tiek...

sveiki, perskaiciau daug istoriju, ir keliose siuloma kreiptis i specialistus pagalbos, o kaip elgtis tada jeigu neturi jegu kazkam apie tai prasitarti visa gyvenima viska kaupi savyje, pries kitus apsimetineji linksmu zmogumi kad tik niekas nesuzinotu, kad ir kaip tos pagalbos noretusi bet cia man tas ir trukdo niekada neisdrysiu kazkam pasipasakot apie savo problema neturiu tiek valios kad galeciau nueit pas specialisto ar siaip apskritai kam nors prasitart, baime nerimas nepasitikejimas savimi stipresni uz nora pasveikti, kaip perlipti per save, tikrai zinau jog kitam zmogui as tikrai niekada negalesiu pasipasakot,kiekviena karta pagalvoju apie tuos specialistus, kad jie galetu man padeti bet tai ir lieka tik mintimis ir tikrai zinau kad tai ir liks mintimis, dar kazkas minejo ko cia tam internete lankomes manau kaip ir dauguma ieskome draugu kuriems galetume pasipasakot apie savo problemas ir kad tie draugai butu nepazystami zmones, taigi zinome jog nepazystamam zmogui pasipasakot visada lengviau, nes esi garantuotas kad nesuzinos tavo seima draugai ir kiti artimieji...laikykites visi...

Sveiki...kalbant apie depresija ir isigilinusi i save supratau nuo kokio momento ji prasidejos...nuo pat vaikystes buvau gan tylus ir uzdaras vaikas, bet kazkodel vis kazkam uzkliudavau ir prisidarydavau problemu..pirma mintis uzklupo kai po patyciu klaseje manes nesuprato tevai...tada uzlupo mintis ir planas kaip uzbaigti savo egzistavima..parasia atsisveikinimo laiska tevams,susidejau reikiamus daiktus i kuprine, virve...bet ta karta man eisdege..visi kompleksai kartu su prisiminimais vlkosi paskui mane tiek kiek gyvenu tiksliau egzistuoju. Siuo metu kai kai atrodo netureciau ko skustis ir gailetis save baudziu dar labiau mintimis,karta bandziau zudytis..nes buvo ziauriai blogas laikotarpis, psichologais netikiu ir nepasitikiu, apskritai nezinau kuo tiketi siuo metu, daznai sapnuoju kosmarus matau gyvenime tokias detales kuriu anksciau nepastebedavau kad ir sutraiskyt balandi ... tikrai nebezinau ka daryti net nesulaiko mintis kas bus tevams,broliui..

Kaip gera kažkada budavo nubusti ir prasmingai praleisti dieną, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, didžiuotis savimi, jausti, jog gyveni! O dabar problemos kaip iš gausybės rago pilas, o tiksliau pati jas ir susikuriu... Atrodo viską turiu - mylinčią šeimą (nors įtariu ir mama serga depresija), vaikiną (kuris myli, bet kartais taaaaip pašneka, jog rodos geriau jau būčiau negimus), studijuoju tai apie ką svajojau (bet malonumo man tai jau nebeteikia), net darbą (šiuo sunkiu periodu), bet kasdien kaltinu save, kad nepadariau to ar ano, jog kažka galėjau geriau padaryt. Daugelis dalykų atrodo paviršutiniški, o ypač mane erzina žmonės ir kai kurios draugės (neįdomu man su jom). Atrodo gerų žmonių mažai belikę, bet aš bandau tikėt, kad jų dar tikrai yra. Nors labai dažnai atrodo, kad kiti tave tik kritikuoja ir peikia... Bet kartais gyvenimas padao tam tikrų vingių (išvažiavo mano vaikinas padirbėt į užsienį) ir radus daugiau laiko sau aš užsirašiau pas specialistą. Tikrai nebenoriu, kad kentėtų artimi man žmonės, matydami mane prislėgtos nuotaikos. Noriu GYVENTI pilnavertį gyvenimą, nuoširdžiai džiaugtis, mylėti, atsiduoti savo pomėgiams ir darbui visa širdim. Žinau, kad sunku, bet juk geriau KAŽKĄ DARYTI, nei amžinai bijoti, jog paslysi ar laukti nežinia ko...

jo... as irgi turiu sita problema.. viskas prasidejo nuo tada kai su tevais issikraustem gyvent i kita vieta ir as perejau i kita mokykla... klasej turiu viena drauge su kuria ir tai nedaug bendrauju nenoriu gryzt i vel i ta mokykla nenorejau kad viskas pasisuktu sia linkme... ilgiuosi savo buvusiuju draugu ir mokyklos... dabar turiu vaikina jis mne myli ir as ji bet 98% kad sio menesio gale jis isvaziuoja i Anglija gyvent...mes aisku nezadam skirtis bet jis bus uz 2500km nuo cia kaip man be jo gyvent... as esu labai prieraisus zmogus... jau 4 metai kaip man depresija nuo tada ai atsikraustem i kita vieta gyvent... ir apskritai as jau turbut is proto kraustausi.. esme tame kad as domiuosi japonija mokausi japonu kalbos ir labai kompleksuoju del sawo isvaizdos nes as ne japone .na as jau taip swaigstu del tos salies kad pati tokia noriu but jai reiktu apie sawe kazka blogo pasakyt tai galeciau visa sarasa surasyt ... gadinu vaikinui nuotaika savo depresija.. bet negaliu nieko padayt... tas ir blogiausia... :'( buvo minciu apie savizudybe... bet esme tame kad bijau mirt.tai niekaip neiseina...

Siuo metu man 19ka metu. Esu isvykusi studijuoti i Vokietija. Tai labiau buvo ne tiek noras ir svajone, siekis save realizuoti svecioje salyje, bet siekis pabegti nuo tevu. Tevas agresyvaus, tironisko, nejautraus ir siekancio manipuliuoti charakterio, mama alkoholike. Nuo vaikystes mane kamuoja nemiga ar bent jau miego sutrikimai. Labai retai kada gyvenime isvis uzmiegu be valandos ar keliu vartymosi lovoje.
Visada buvau uzdara ir nekalbedavau apie situacija seimoje, bet sulaukus 16kos viskas tiesiog kaip vulkanas eme verztis is vidaus. Kilo mintys zalotis, niekinau viska, kas mane supo. Kuri laika slepdama nuo tevu ejau pas psichologa, nes (dekuj Dievui) suvokiau viena nesusitvarkysianti. Lankiausi gal pusantru metu, iki isvykau i uzsieni studijuoti. Psichologas man labai padejo, emiau jausti saviverte, tapau pasitikincia savimi. Emiau jausti, kad imu igauti optimizma, atrandu tikslu, siekiu. Buvau ipratusi, kad salia manes yra artimieji draugai, nors tuo pat metu visa laika salia budavo tevai, kurie skaudindavo.
Isvykimu i Vokietija maniau 'issigelbesianti', nes tevai mane veike vis labiau neigiamai ir tiesiog ju nebeisgaledavau toleruoti. Kadangi esu svecioje salyje, jau apie puse metu su niekuo atvirai nesikalbejau, nes neturiu cia dar tikru draugu, zmoniu, kuriais pasitikeciau. Nebent rasau laiskus artimiesiems, esantiems Lietuvoje. Puse metu galima sakyti slepiau emocijas, ju nerodziau, itampa del naujos aplinkos, zmoniu, tokio kardinalaus pokycio manam gyvenime visa laika buvo uzslepta.
Dabar imu jausti, kad tampu vel depresyvi is vienatves jausmo, neturejimo artimu zmoniu salia. Vel kamuoja ne tiek miego sutrikimai, bet nemiga. Apetito sutrikimas, nenoras bendrauti su zmonemis, iseiti is namu, mokytis - niekam nera upo ar juo labiau pasitikejimo savimi.
Mielai eiciau cia pas psichologa, bet cia kainos nezmoniskai dideles, niekaip neisgaleciau susimoketi.
Ne itin bezinau, ka galvoti, kai mane depresyvumas ir tris metus tikrai gili depresija su aprimimais kamuoja, o cia rasoma, kad tai gali buti nepagydoma liga... Tikrai apmaudu, juk man tik 19ka, esi dar visiskai jauna..

o tu pasižiūrėk.. kažkaip būna psichologų internete.. tikrai žinau, kad yra lietuviškų pagalbos grupių.. ir viskas internetu, taip, kad nenuleisk rankų :)

Perskaites komentarus supratau, kad man ta pati diagnoze ir tinka gal 8 is 9 depresijos pozymiu...tik man dar kartais pasireiskia ir maniakines mintys...sunku save valdyti, visa laika bunu pasineres i egzistensines mintis, atrodo gyvenu kitam pasauly, minciu pasauly...zinoma kankina is niekur atsirandantis nerimas...Tik man idomu, ar imanoma sita liga issigydyt savo pacio valios pastangomis? Dabar dviems menesiams isvykstu i Vokietija, viliuosi, kad mano liga netaptu dar gilesne...grizes iskart planuoju kreiptis pagalbos!

Negydoma liga gali pasunketi. Valios pastangomis iveikti psichikos sutrikimus kartais imanoma, taciau reikia psichoterapeuto, psichiatro pagalbos.

Gal ir kvaila mintis cia viska issipasakot bet daugiau taip gyvent nebegaliu... kuo toliau tuo sunkiau atrodo kodel negaliu but laiminga kartais pagalvojiu geriau mirciau nei buciau laiminga. Viskas buvo gerai kol manes nepaliko mano draugas as ji mylejiau besaligiskai o jis manes ne biskio... nuo tada viskas ir prasidejo visokios mintys apie savizudybe ir pns,. sveriau 46 o dabar sveriu 60 ir visa tai mane varo i gilia didele depresija noriu svert maziau bet neiseina tevai liepe vargyt it valgyt jie isvis manes nesupranta. as kartais pagalvojiu kad nebenoriu su jais isvis gyvent ir ju matyt....nekenciu juuuu!!! ir viso pasaulio nes niekas manes nesupranta ir net nenori ne trupucio suprast....nu ir gerai jai as jiems nereikalinga man jie tai pat...

jums visiems gerai reikia suprasti, kad tai liga, kuri neturi teises joti ant nugaros. Reikia labai aiskiai pasakyti, ir nebijoti apie tai sneketi, as zinau ka reiskia kai tavo mylymas zmogus suserga ta baisia liga, as daug perverciau literaturos, skaitau daug knygu ir ieskau atsakymo, o jis toks paprastas, reikia tik myleti ir pasityketi, o segantiems palinkeciau, nenusivilti, kalbeti, belstis kazkur vistiek duris atsidarys. tik nereikia bijoti.

lengva pasakyti,kad reikia tik myleti.ko gero dauguma ta supranta,tik ka daryti,kada myleti nera ka,nera jokio artimo zmogaus salia,o labiausiai visiems sergantiems reikia mylimojo,o siais laikais taip sunku rasti toki,juk ne visus tenkina vienadieniai santykiai.tai amziaus liga,ateity ji zudys vis daugiau zmoniu,baisu,bet realybe tokia,pati manau sergu,o sergu labiausiai nuo vienatves,mylimojo neturejimo,ir nerandu iseiciu,bandau ieskoti,bet nerandu

depresija. kazkoks uzburtas ratas. vis bandau kovoti, taciau vienai labai sunkiai sekas. kuo toliau, tuo mano gyvenimas ritasi vis zemiau. suletejo mastymas, demesio konsentracija. net garsiai reiksti mintis pasidare sudetinga. megstamiausias uzsiemimas visa vakara prasedet prie lango ir ziuret kaip leidzias saule.ar tai gyvenimas? viskas prasideji pries beveik 4 metus, kai mano gyveimas apsiverte aukstyn kojom. maniau prisitaikysiu, susigyvensiu su viskuo, ar isbrisiu is tos koses ir gyvensiu toliau. taciau kuo toliau, tuo aiskiau suprantu, kad man nepavyks...

Ir man somatine depresija.Ji sustiprejo siuo metu kai laukiuosi. As busiu vienisa mama. Issiskyriau su vyru po pusmecio susipazinau su draugu nuo kurio dabar ir laukiuosi. Nors jis greta bet jo paramos nejauciu, nepadeda jis man ir finansiskai.Uztai ir rauna stoga. Nematau prasmes toliau gyventi....

Gal galit patarti ką daryti? Esu pakankamai jauna mergina. Depresija man pripažinta jau maždaug prieš du metus. Tačiau tada ji buvo ne tokia stipri kaip dabar. Jaučiu didžiuli norą užbaigti savo gyvenimą. Noriu padėti sau, tačiau labai bijau kalbėtis su psichiatru, psichologu (tiksliau dėstyti jiems savo problemas).

Geras, patikimas psichiatras tikrai padetu isspresti Jusu problemas. Tikrai nereikia jo bijoti. Nebutina ir destyti problemu per pirma susitikima. Apsilankykite pas keleta specialistu, issirinkite ta, kuris pasirodys maloniausias, patikimiausias, kurio nebijosite.

sveiki visi,
matau,kad depresija aplanke mane taip. As zinau del ko. Tai neatsitiko staiga, buvo visokiu pasaliniu faktoriu, konfliktu etc.Stengiausi buti su draugais,kad jie mane isklausytu ir tiesiog pabutu su manim. Ir ka jus manot man atsakydavo mano draugai? Pati papuolei i ta duobe, pati ir kapstykis, mes tau niekuo negalim padeti.Man aisku buvo dar blogiau. Galiausiai nuejau pas psichologa. Bet kazkaip neradau bendrso kalbos, na nepadejo ji man.
As tikrai nezinau ka man ir bedaryti toliau. Draugai nepadeda, seima nepadeda, specialistai nepadeda, bandziau eiti i baznycia, bet atsakymo jokio is niekur. Zodziu egzistuoju

bandyk atsakymo ieskoti ten kur maziausiai tiketumeis ji rast.nekvailink saves,o ziurek tiesai i akis kad tai problema kuria galima nugalet.

Perskaičius šiuos komentarus, kaip ir dauguma atradau begalę panašumų. Manyčiau, man depresija prasidėjo tuomet, kai pradėjau pyktis su vienu draugu. Jis mane tiesiog "graužė" iš vidaus. Ir tai labai įtakojo mano tolimesnį gyvenimą. Būtent nuo to laiko aš jaučiuosi nepilnavertiška, pradėjau žalotis ir netgi mąsčiau apie savižudybę. Tačiau kažkaip sugebėjau atsispirti tam. Vienu metu man buvo pagerėjimas, aš buvau laisvesnis žmogus, galėjau bendrauti ir būti laiminga, bet tuoj po kelių mėnesių pasiajučiau vėl prastai. Atitolau nuo draugų, jaučiuosi tartum atstumta. Grįžtu namo iš mokyklos ir tiesiog nieko negaliu daryti, tik ašaros krenta. Plius dar egzaminai laukia šiais metais ir tas jausmas, kad visas gyvenimas pastatytas būtent ant to kaip aš išlaikysiu juos dar labiau verčia mane prastai jaustis. Nes jau nebegaliu nieko. Nebegaliu miegoti, o jeigu ir pamiegu, vistiek nesijaučiu pailsėjus, o mokykloje eilinį kartą apsimetu linksmas žmogus. Strange. GYvenimo aktorė.
Mama manęs taipogi nesupranta. Ji nepripažįsta, kad man kas nors būtų. Anot jos, aš tik išsigalvoju. Ir dabar nežinau, kaip man elgtis. Net neturiu kam išsipasakoti. Draugai yra draugai. Jei jiems nėra dėl to problemų, tai jie ir nesupras. Jau tai patyriau, kai bandžiau kažkada išsikalbėti.

Mielieji, visa tai ka jus rasote gali suprasti tik tas, kuris sirgo tikraja depresija, apie kuria jus ir rasote.Tik galeciau prideti , kad kankino dar ir nemiga, ivairiu formu fizines ligos, itampa ir begalo galeciau vardint(vienu metu slapinausi krauju)...Zinau, kas yra tai, kai draugai nori pakelti tau nuotaika, bet ji dar labiau rieda zemyn.As ieshkojau savo susirgimo priezasties gal kokius 5 metus.Viska isbandziau, patikekit manim.Bet ieshkai ir randi. Pradziai aishku vaistus siurbiau,gulejau ivairiose klinikose-jokiu rezultatu.Kai paklausiau savo tevu (jie medikai) ar dar gali man kuo nors padeti, atsakymas buvo neigiamas. Siuo metu galiu papasakot ir savo tevams kaip pasveikti ir negaliu tuo atsidziaugti visa tai atrades. Perejau aishku psichologus, psichoterapeutus, bet ten as nieko neradau.Ir kai vieno is ju paklausiau, kodel emiau ir susirgau, isgirdau atsakyma, kad neva zmogus suserga ir tiek, o po to daug metu turi gerti vaistus. Nusivyles tuo , ka isgirdau manyje sukilo dar didesnis noras rasti tikraja priezasti ir tikruosius vaistus.Po to vykau pas bionergetike daugeli kartu, nes jau suvokiau,kad problema ne fiziniame kune, ne ten kazkokiuose smegenu neuromediatoriuose. Tada pradejau grauzti knygas, nes zinojau, kad atsakymas yra - tik nerandu jo zmonese. Kai pradejau save girti uz perskaitytu knygu kieki, supratau, kad sergu kaip sirgau.Ir tik viena knyga, kuria netycia paemiau i rankas knygyne mane atvede i tai, kas dabar esu arba kuo tampu.Gerai, kad autorius knygos gale paliko mobilu telefona. Uz visa suvokima, ligos priezasti, uz atvedima i tikraji gyvenima ir isgijima esu tik jam vieninteliam dekingas, jo sukauptom ziniom, jo profesionalumui. Knyga "žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys ir galimybės jų išvengti". Ieskokit atsakymo , mielieji, nepasiduokit ir tikrai rasit.As nesu nei gydytojas nei dar kas, o tik isgijes...

Sveiki,man labai apmaudu,bet tik ka ir man diagnazavo vidutine depresija kuo as negaliu patiketi ir dabar ,tiesiog tai nustate pagal mano atsakytus klausimus ,bet manes kaip zmogaus nieko neklausinejo ,nebendravo .Is karto nusiunte pas psichiatra ,o tas aisku vaistus <<vaistų reklamos cenzūra>>.As perskaicius informacini lapeli vaistu pasibaisejau ir nepradejau ju vartoti.Jauciuosi nekaip aisku ir labai jusu norecia paprasyti parasyti tos knygos autoriu.Zmogaus gyvenimo nesekmiu bei ligu priezastys ir galimybes ju isvengti.

Sergantys depresija yra dvasiskesni zmones,jie truputi arciau Dievo.Nueikit i baznycia,pavaiksciokit po sventa zeme,prieikit ispazinties.Pasijusite truputi geriau!Sekmes

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai