To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Ginekologas – tai žmogus, ieškantis...

Ginekologas – tai žmogus, ieškantis problemų ten, kur kiti ieško laimės.

  • Planuodamos nėštumą pradėkite gerti folio rūgštį. Ją reikia gerti kelis mėnesius prieš nėštumą ir nėštumo metu – bent tris mėnesius.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Sveikata priklauso: 40 proc. - nuo gyvenimo būdo; 30 proc. - nuo aplinkos, 20 proc. - nuo paveldėjimo ir 10 proc. - nuo gydomosios medicinos.

Depresija, del ko gyventi?

sveiki as esu Laurynas 22 metu givenimas mane zudo nuo pat mazu dienu ir nesuprantu kodel givenime as is vis atsiradau jai neturiu jokio tikslo net nesuprantu ka as darau is vis nezinau ar gerai darau kad ce rasau apie savo givenima viesai is tiesu noriu pasitraukti is givenimo bet tuo paciu metu labai sunku suprantu kad tai skamba durnai ir kiti sako kad viskas bus gerai kam to reikia ir vis tai nukeliu toliau galvoju kad givenimas pasitaisys ir stengiosi giventi toliau bet blin atsibodo stengtis stengiosi kaska pasiekti bet nesigaua ,aisku nekaltino kitu del to ,esu del kai kuriu daliku pats kaltas bet ne del visko jaucios prakeiktas kad mano givenimas turi buti vien tik skausmo blogu daliku misynys neturiu nei draugu nei seimos esu iklimpes i skolas neturiu nieko aplamai nieko ir galvoju kad man laikas iseiti nezinau ar ten bus geriau ar blogiau bet nebegaliu daugiau giventi pavargau nuo visko atsiprasau uz klaidas nesu jau rasytojas tai tiek


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Sveiki,

Esu Paulius, man 23 metai. Turiu sociofobija, dideli drovuma. Grizau is Anglijos pabaiges mokslus ir visiskai neturiu jokiu pazistamu, draugu. Ieskau bendraminciu, kurie turi panasiu problemu, su tokiais paciais drasiau bendrauti, nes vienas kita puikiai supranta. Noreciau susitikti realybeje, vien tik is susirasinejimo internetu tikslo daug nematau, norisi kazka veikti, praleisti laisvalaiki kartu. As is Kauno. Parasyk man anglu.alygis@gmail.com . Zinau, kad tikrai yra cia zmoniu su panasiom problemom, maciau komentarus 4-5 menesiu senumo, nebijokit parasyti. Reikia zengti ta pirma zingsni.

Man labai negera. Nežinau kas tai - depresija, o gal kažkoks emocinis nuovargis. Nebesinori nieko daryti, nepasitikiu savimi, vengiu žmonių, nors realiai niekad nebuvau tokia ir regis dar dabar jaučiu diskomfortą, bet paskutiniu metu (paskutinius porą metų) turėjau daug barnių su aplinkiniais žmonėmis, o kuo toliau tuo žmonių, kuriuos prarandu skaičius vis auga. Stengiuosi suprasti, kas ne taip, bet niekaip nepavyksta pasikeisti. Tai labai sekina ir varo į neviltį. Atrodo, kuo labiau stengiuos padėti, suprasti, rodyti norą bendrauti, tuo labiau nuo manęs nusigręžia, ir regis linksta prie atvirkščiai besielgiančių žmonių. Kodėl taip yra? Mane tai siutina, bet tik pareiškus pretenzijas, žmonės dingsta ir dingsta. Jeigu neieškau aš, tai pati ieškoma niekada nebūnu. Anksčiau buvau ir veikli, ir tikslų turėjau. Regis, viskas slysta iš po kojų. Kartais pati savęs bijau, nes minčių kyla visokių. Ir nėra žmogaus kuriam galiu išsipasakoti, jausdama, kad mane supras, nėra. Sako, tai išbandymas, viskas bus gerai, praeis, visiems taip būna. Bet nepraeina, nėra viskas gerai. Emocinė būsena mažiau stabilesnė su lyg kiekviena diena. Trumpai, tai noriu numirti. Gal ne tiek numirti, kiek tiesiog viso šito nebeišgyventi. Tai tokia bejėgystė... sunku žodžiais apibūdinti... daug problemų gyvenime, bet dabar darausi ir tom problemom abejinga. Viskas pilka, vienoda, vieniša.

Sveika, ir man kyla įvairių minčių, su kuriomis tenka pakovoti. Taip, sakoma tai išbandymai, bet kažin, kiek čia tiesos, nes niekur tai neveda. Aš nusivyliau žmonėmis, bendravimu, labai reta tinkamų žmonių, o iliuzijų daug. Visada norisi kaip geriau, bet taip nesigauna. Tad aš manau Tave suprantu. Gali išsipasakoti man, o yra dar viena draugiška moteris čia, tad susisiekim. Gali rašyti man slaptasis@rambler.ru

Aš taip pat įvardinčiau savo būseną - gal depresija, gal nuovargis. O gyvenime tenka skubėti, nėra kada ilsėtis. Ir norisi gyvenime realių permainų, atsibosta rutina. Žinoma, padėti, patarti yra labai sunku, nes tai individualu. Kartais vilčių būna daug, bet realybėje pokyčių mažai. Tad sunku kažko tikėtis, manau reikia remtis artimais žmonėmis, gyvu bendravimu, o gal rasti naujų draugų. Juk tiek daug duoda paprasta šypsena. Visa kita turėtų ateiti po to. Sėkmės.

Nežinau, ar sergu depresija. Tačiau jau labai ilgai nesidžiaugiau tuo, ką turiu, esu paniūrusi, liūdna, nepasitikiu savimi, turiu tik vieną draugę, kuriai galiu pasipasakoti, bet ne viską. Tačiau ir su ja bendravimas atšalo. Esu viena, nežinau, ar esu, kam reikalinga... Gyvenime stengiuos nepasiduoti, mokytis, studijuoti, padėti kitiems. Bet kas iš to... Dabar jaučiuosi pavargusi nuo visko. Turiu svajonių, ateities planų. Tačiau, kuo toliau gyvenu vis labiau nusivyliu savo planais, nes taip man nebus, bus taip, kaip dabar yra, nes žmogus taip greitai nepasikeičia, netampa kitoks. Noriu, kad situacija pasikeistų, žinau, kad su manimi yra blogai, kad nebendrauju su kitais, kad esu uždaro būdo. Jau labai ilgai esu viena, neturiu žmonių, kuriems būčiau reikalinga, svarbi, ne dėl naudos. Turėjau tokį žmogų, kuris be žodžių suprasdavo, kurios apkabinimai buvo nuoširdžiausi, tai mano mama. Prieš 4 m. jos netekau. Tačiau nepalūžau po mamos netekties. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą...

Bendravau su vienu vaikinu apie pusmetį, bet nutraukiau draugystę su juo, nes pastoviai gerdavo. Tada susipažinau su kitu vaikinu, kuris už mane buvo 7 m. vyresnis, tačiau jis manimi pasinaudojo ir paliko. Bet negaliu jo pamiršti, norėčiau būti su juo, bet negaliu. Kito vaikino susirasti nenoriu, nenoriu būti įskaudinta, palikta. Suprantu, kad turėčiau paleisti praeitį, galvoti apie ateitį, gyventi ir džiaugtis dabartimi. Norėčiau, kad taip būtų, bet yra kaip yra.

Viskas bus gerai! Tesiog po tamsių dienų ateina ir šviesios! Tu esi jauna graži ir to užtenka. Gyvenime kiekvienam žmogui yra duoti išbandymai, vieni juos įveikia, kitiems sunku juos įveikti, stiprūs žmonės nugali, silpni pasiduoda. Manau tu esi stipri, tu ir taip jau daug patyrei sunkumų, bet nepasidavei. Parodyk kitiems, kad tu gali, parodyk tai ko jie nesitikėjo iš tavęs, tu esi šiam pasaulyje tam, kad kažką padarytum gerą ir tu tai padarysi, aš tikiu tavim!!! O dėl vaikinų nepergyvenk, jei jie su tavim taip pasielgė, jie yra paskutiniai niekšai. Bus skaudu, verksi, nelengva žinau, bet tu gyvenime pasieksi viską jei tik pasitikėsi savimi!!!

Sveiki visi,

Netyčia radau šį forumą, ir negalėjau praeiti.

Man jau daugiau negu 40 metų, dvidešimt iš jų aš susidūriau su panašiomis problemomis. Būdavo labai sunku, bet esu labai ryžtingas, visą laiką ieškojau išeičių. Meditavau, skaičiau knygas, sportuodavau iki nukritimo. Manau, kad daug žinau, kad galiu pasidalinti savo patirtimi. Labiausiai išmokau vieną dalyką - mes esame tokie, apie ką mąstome! Moksliškai patikrinta, kaip veikia smegenys. Kartokite sau daug kartų "man bloga, man negera, man depresija", ir tai turėsite! Kartokite šimtą kartų "taip, taip, taip", "aš esu laimingas, stiprus", ir pamatysite, gal atrodo kvailai iš šono, bent tuo metu tikrai pasijusite geriau. Paskaitykite knygą - "Smegenų jungiklis". Nepasiduokite. Būtent, kai visas gyvenimas nemielas, labai sunku būtent prisiversti tai daryti, kažką pozityvaus. Bet verta! Nepasiduokite depresijai, blogoms mintims. Ir sportuokite, eikite į gamtą, mokykitės kvėpuoti, meditacijos - tiesiog išmokite nežiūrėti taip rimtai į gyvenimą, tai tik žaidimas. Ir dzin, ką ten kas pasakė, ką ten kas mąsto apie Jus.

Galite man parašyti, kas norite - dariusv@gmx.com, visada pasidalinsiu patirtimi, padėsiu, aš tai praėjau ir dabar džiaugiuosi gyvenimu, mokausi naujų kalbų, keliauju. Sėkmės Jums.

Labas, ir man siuo metu negera. Pasimetusi, puola depresija. Nezinau kaip viska atlaikyti, patarkit kaip nepaluzti. Aciu Laima.

As nezinau kas man, bet as vakarais galvoju apie save ir pradedu verkti, nes tiesiog noriu iseiti... Mane brolis musa, kiekviena diena verkiu, apie tai kalbejau su mama, bet nieko niekas manes nenori klausyt, todel noriu iseit, manes niekas neklauso... as pagalvoju apie savo ateiti ir pradedu verkti, noriu mirti...

Kaip Tu jautiesi? Kas atsitiko, jog kyla mintys apie savižudybę?

Labas, aš Rūta, man 19 metų. Ko gero man depresija. Būtų gerai, kad tai tik ir būtų. Kadangi, mano mama sirgo šizofrenija... Tai daug ką pasako. Pastaruoju metu daug mąstau apie save. Bandau mąstyti apie ateitį, bet kiekvieną kartą suprantu, kad nieko nenoriu iš gyvenimo, nieko iš jo nesitikiu ir apskritai, nenoriu gyventi. Viešumoje esu aktyvi, bendraujanti ir linksma. Visi mane apibūdina kaip "kompanijos siela". Niekas negalėtų net įtarti, kad turiu emocinių problemų, nes esu įvaldžiusi gebėjimą prisidengti kauke. Grįžusi namo, būnant vienai aplanko įvairios mintys. Mane lengva įskaudinti, todėl bet koks mažmožis man atrodo didžiausia katastrofa, dėl kurios labai nervinuosi. Artimųjų išreikšti nepasitenkinimai, blogi žožiai skamba kaip skaudžiausias dalykas, po kurio verkiu keletą dienų, prarandu norą kažką daryti: bendrauti, kalbėtis, valgyti, mokytis ar užsiimti kažkokia veikla. Dėl visko pradedu kaltinti save, pradedu save menkinti savo akyse. Noras pasitraukti iš gyvenimo mane seka kiekvienam konflikte.

Kadaise be galo mėgau menus. Piešiau. Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, be kurios negalėdavau nei dienos. Dabar jaučiuosi tokia beviltiška, nes niekuo nebeužsiimu, apart ėjimo į mokyklą ir mokymąsi (ką darau praktiškai per prievartą). Hobių nebeturiu, nei groju, nei dainuoju, nei piešiu. Esu mieguista, visada noriu miegoti. Kartais ir norisi užmigti amžinu miegu... Vakarais iš niekur nieko pradedu verkti, nes tiesiog pasidaro liūdna. Ir taip diena iš dienos, savaitė po savaitės...

Labas, Rūta, būk drąsi, gyvenimas Tave išbando. Kovok kiek galėsi, ir žinok, jei tavo mama sirgo, tai dar nereiškia, kad ir Tu tokia pati. Ieškok stiprybės gamtoje ir kardinaliai pakeisk gyvenimą. Pvz, praleisk naktį miške, jei esi iš didelio miesto, įsėsk į nežinomą troleibusą ir nuvažiuok iki galo, žodžiu, pasielk beprotiškai ir spontaniškai. Svarbiausia, atleisti sau ir paleisti praeitį, gyvenki šia diena. Būk!

Rūta, perskaičiau tavo laišką ir prisiminiau savąjį gyvenimą. Jis buvo labai panašus, tik mano tėvas buvo ligonis ir despotas. Iš mamos taip pat trūko šilumos. Kai jie skyrėsi aš buvau paskutinėje klasėje. Verkdavau, kaukdavau į pagalvę, kai jie aiškinosi santykius. Atrodė, kad aš niekam nereikalinga... Po to buvo ilgi depresijos metai, bet vis kentėjau, kentėjau... kol išprotėjau... Atsidūriau ligoninėje... Patarčiau tau užsiimti kokia joga ar kreiptis į dvasinius gydytojus, nes tas dvigubas gyvenimas gali nuvesti į rimtas ligas. Gal ir pagerti vaistų... Tavo siela serga...

Miela Ruta,

Vaiksciojau gamtoje ir galvojau apie tavo zinute. Manau ir tau reiktu tiesiog viena karta iseiti i lauka, kur nors toliau nuo namu, bent valandai, nueiti bent 5 km. Pamatysi, kaip prasvieses galva, atsiras geru minciu. Tiesiog reikia malonaus nuovargio. Taip pat gali trumpam nuvykt i kita miesta ar miesteli, pasivaiksciot. Gal su drauge, gal pas drauge. Pamegink, tai veikia. Kai uzsimerksi namie, matysi pries save tuos vaizdus ir mintys bus kitos. Oras tam nesvarbu.

Gali parasyt man slaptasis@rambler.ru , bendrauti geriau asmeniskai. As zenkliai vyresnis. Bet taip dar geriau. Nenusimink ir neprarask vilties. Mes turim suvaldyt savo gyvenimus. Daug ka gali pati. Manau tau siek tiek reikia atramos gyvenime.

Parasykite man lawignups@gmail.com Man 28m. As daug metu sergu depresija. Neturiu draugu. Manes niekas neisklauso, nesupranta, tik kritikuoja. Patiriu patycias del svorio, isvaizdos, kad nieko neveikiu gyvenime. Daznai gedinuosi viesai zmoniu, minios. As visada vaikstau kepure su snapeliu mane slegia zvilgsniai atrodo lyg saiposi kad as nemoksa ir neatrandu saves. Esu pasiklydusi. Norisi kaukti is tos vienatves. Ilgiuosi zmogiskos laimes, dvasines silumos. Ieskau sielos draugystes, nes jauciu, kad skestu...

Is tikro man jau atsibodo viskas, kad as toks durnas ir nieko nesugebu padaryt gerai. Jau toks nevykelis esu, kad kazin toki ar rasi kur nors... Man 24m jau, o nieko nepasiekes isvis 12 klasiu tik baiges. Draugu nera, panos taip pat. Kazkada geriau buvo siek tiek, auto buvo, teises, pinigu, kad tuom nepasinaudojau normaliai. O dabar kaip viska praradau dar labiau esu niekas. Psichiatrinej buvau 2 metus, neperseniausiai issejau. Mano diagnoze sizofrenija + depresija dar priedo sociofobija (bijau zmoniu belekaip, bendraut su jais), bet kam cia rupi. Esme prie kompo praleides visa gyvenima beveik, tai ko noret is manes. Toks asilas, is kur as sugalvojau, internete kazino pradejau zaist nesenai, paskutinius pinigus apie 2 tukstancius euru pralosiau. Nezinau kas man daros, logiskai negaliu visko suprast. Dabar be bapkiu visiskai, nera nuo ko pradet. Zodziu man siandien galutinis taskas yra, rytoj reiks nusokt nuo pastato kokio. Uzteks cia leist dienas i niekur kaip asilui. Bandziau kazkur pries 3m, tabletem nusinuodyt, bet pasirodo neveiksminga buvo takart... Viso R.I.P greiciausia ryt. Einu parukyt.

Kitiems nesiulau zudytis, nes tikiu kad jums pageres...

man 27, jau lygiai vieneri metai kaip su niekuo nebendrauju, nezinau kodel, bet mane visi atstumia, vengia... esu uzdaras, susipazines su naujais zmonemis nesireiskiu, bandau juos stebeti, suzinoti kaip su jais geriausia bendrauti. galbut del tos tylos manes niekur nebekviecia. vienatve labai skaudina ypac kai zinau kad pries pora metu turejau labai visko daug: pomegiu, draugu, tiksla.. jauciu kaip gyvenime niekas nebedomina ir daugiau nebematau del ko gyvent... tiesiog egzistuoju ir viskas.

Sveiki. Prasau atsakykit i mano laiskus nikas fross. Turintys bedu del depresijos, vienisumo ir panasiu dalyku. Noriu pasikalbeti. Aciu uz supratinguma.

Sveiki, na ir as pasirasysiu cia, nezinau nuo ko prasidejo bet viskas tesiasi nuo mazens, visa laika budavau pastumdelis visu atstumtas, niekas gyvenime nesiseke ka be pradedavau nieko nebaigdavau, as stengiausi nesirodyt viesumoj budavau istisas paras prie kompiuterio kad tik niekas manes nematytu nes as pats sau atrodau negrazus, bet pries pusantru metu veziau drauga i gmt ir susipazinau su tokia panele apstulbau nuo jos ja as isimylejau is pirmo zvilgsnio bet nezinau kodel as jai melavau apie save, bet po biski ji pastebejo kad meluoju ir po biski pasakiau tiesa bet sunku man kalbet kazkodel kaip reikia kalbet man viskas tarsi uzstringa... nu issiaiskinom viska ir vel gerai, bet taip istisai vis atrodo viskas gerai gerai ir tarsi is giedro dangaus vel kazkokia nesamone del kurios mes susipykstam... ir istisai.... ji tokia kuriai patinka bendraut dalyvaut baliukuose, o as grynai priesingybe nx.... as nesveikas nes jei ji su kuo nors soka as susinervinu dingsta nuotaika.... apsigyvenom kartu, ji rado darba, nes baigus universiteta o as dar 12 klasiu nebaiges... tai va rado darba o as ne, ir patikekit kaip slykstu kaip reikia is drauges gyvent...... neturiu zodziu... tai va as is jos gyvenu apie 1 metus plius minus ir niekaip nesusirandu darbo... nezinau kodel... norejau vaziuot i uzsieni bet neistverciau be jos ne savaites nes buna kad isvykstu porai dienu ir jau negaliu turiu grizt... dabar pasiskolinau pinigu ant masinos paskolino pirkom ir visos tos islaidos susidejo daug gavosi... ir dabar ziauriai susipykom ir ji man pasake rytoj varyk namo.... tai va rytoj parduosiu masina ir dar viena dalyka atiduosiu visus pinigus jai ir iseisiu is sio pasaulio.. nes nusprendziau kad daugiau neturiu ka cia veikt jei paliks ji mane aisku jai pasakysiu kad isvarau i uzsieni kad ji sau ko nepasidarytu nes tikrai myli ji mane bet jei jau per sunku su manim... ir as ja suprantu...

atsiprasau uz klaidas ir ismetytas mintis beveik nemaciau ka rasau....

Sveikas Efka. Ar galetume pasikalbeti? palieku tau savo kontaktus. 869140566 ir jankauskas100@gmail.com

Sveiki esu Mantas, man 25m. Ir kaip daugelis čia esančių po truputį leidžiuosi dugno link, be abejo norėčiau viską pakeisti, bet bijau kad per vėlu nebe 18 jau ir nieko pakeisti nebeišeis nes nuo manęs tai nebepriklauso. Neturiu draugų, vos kelis pažįstamus, kurie mato tik mano kaukę, nes nenoriu jų užkrauti savo problemomis, neturiu merginos nors ir norėčiau, bet atvirai pasakius jau nusibodo mėginti, nusibodo pastovūs ignoravimai, netikros priežastys, nenoras bendrauti, aš suprantu kad nesu super išvaizdus milijonierius, bet ne iki tokio lygio kad ignoruotų visi, nejaugi aš tikrai brokas, kodėl? Kiek laiko dar tai tęsis, netgi pradėjau sportuoti numečiau svorio, pradėjau bendrauti su viena man patikusia mergina, iš pradžių viskas buvo normaliai bet ji "žaidė už dvi komandas" aš nesu visiškai kvailas ir tokius dalykus suprantu, savavališkai atsitraukiau, nes nenoriu kad mano antroji pusė būtų nelaiminga su manimi jeigu aš esu per prastas, taigi praėjus keliems mėnesiams, ji pradėjo vėl rodyti man dėmesį, o aš labai lengvai prisirišu prie žmonių todėl man tai buvo malonu, tačiau jaučiu kad aš nesu įdomus nes manęs nieko neklausia, o kai aš paklausiu ignoravimas, aš gi matau kad tu perskaitei mano žinutę, nejaugi tave tai užveda? O susitikus prasideda melas kad tu negalėjai atrašyti nes..... Aišku aš nieko nesakau nes nenoriu įžeisti, bet mane tai žeidžia labiau, klausiu kaip praėjo diena jau tik iš mandagumo ir laukiu atsakymo valandomis bet gi nieko. Bet kam tada reikia rodyti tą netikrą dėmesį. Dabar mėginu bendrauti su mergina gera pažįstama kuri gan neseniai išsiskyrė su vaikinu kuris pasielgė labai šudinai ir vos jos nenuvarė iki depresijos, tačiau ji labai stipri susitvarkė ir tikiuosi kad ji laiminga, bet aš bijau kad nieko neišeis nes manau kad ji per gera ir aš nesu toks stiprus kaip ir ji. Nebesuprantu nejaugi aš tiek sugedęs? Nusibodo neigiamos emocijos tiek darbe tiek savyje.

Atsiprašau jeigu kam nors tai pasirodys juokinga ir atsiprašau už galybę klaidų.

Sveikas ''Nezinau'' perskaiciau tavo zinute cia ar galetume pasikalbeti? parasyk man jankauskas100@gmail.com arba 869140566. Laukiu.

Labas, yra daug žmonių kovojančių su depresija. Aš lygiai taip pat kovoju :) Linkiu stiprybės ir nepasiduoti!!!! :)

Na ką. Štai ir atėjo ta diena, kai pagaliau galiu prisipažinti. Man yra tik 20 metų, dar tikrai esu labai jaunas, tačiau mano vidus pasakytų visai ką kitą... Esu studentas (na bent jau kol kas) drovus ir nešiojantis kaukę visą savo gyvenimą. 18-kos metų praradau savo tėvą, kurį labai mylėjau. Žmogus mane statė ant kojų visą laiką, rodė gyvenimo grožį ir jo kitą pusę, kuri neretai būna baisi. Po tėčio mirties praradau ir dalelę savęs. Jaučiuosi labai kaltas, kad kai jam manęs labiausiai reikėjo, aš buvau paauglys su savo ''principais''. Pajutęs kaltę pradėjau rizikuoti vis labiau ir labiau savo gyvenimu...Kol galų gale supratau, jog pats gyvenimas yra paradoksas ir žmogus negali statyti jokių ribų be atsako Visatai. Esu mylintis žmogus, bet mano meilė yra kitokia... be jokių žmogiškų įsipareigojimų. Daugelis sako, kad mano pasaulėžiūra iškreipta ir neatitinku žmogiškumo faktoriaus.

Visų pirma noriu papasakoti apie savo požiūrį į gyvenimo prasmę, kad mane labiau suprastumėte:

Kiekvieno individo ideologija skiriasi. Visi turim savo idėją, tačiau ne visi prabyla ir ne visi išdrįsta pakeisti žmogaus sukurtą tvarką, kuri yra ne ko kito, o tik paties žmogaus rankų darbas. Vienam tai utopija, kitam - paranki socialinė ir teisinė sistema. Nieko neturiu prieš kūrybą (tiek Dievo, tiek žmogaus), nesvarbu, kokia ji bebūtų, ar tinkama asmeniškai ar ne, bet su ja visi ''privalo'' susigyventi. Yra unikalumas, tačiau vėl gi - ribotas. Žmonija stato sienas be jokios atsakomybės ir už tai nebando net atsakyti prieš Visatą... Galbūt esame vienintelė ir unikali rūšis, tačiau patys taip nusprendėme, kad esame ''tokie''. Mūsų unikalumas, nemeluosiu, - ribotas, besisukantis ratas, kuris, pripažinkime, išties yra nesustojantis ciklas, susidedantis iš trijų dalykų - Klestėjimo...Karo...Žlugimo. Tobulos apgaulės idėja - progresas su atlygiu į priekį, kad įvykus žlugimui atsistotumėte ant kojų su motyvacija toliau klestėti ir bandyti laimėti karą. Vienas žudo vardan idėjos, kitas - gindamas savo šeimą, trečias - vardan meilės ir tėvynės. Ir galų gale be jokios kaltės toliau apsimeta tyru ir skaidriu kaip krištolas. Akivaizdi idėja užtušuojama pinigais ir materialinėmis vertybėmis, o menkos ir nereikšmingos detalės iškeliamos kaip svarbiausia problema. Tačiau ne visus papirksi plastine šypsena ir ''velnio popieriuku''. Nepaisant pykčio žmonijos padermei, pavyksta įžvelgti klastingą žaidimą be Dievo leidimo ( tik neklausinėkite apie Jo egzistavimą - laikas parodys). Pinigai yra įrankis išgyventi šioje brutalioje įstatymų ir taisyklių raizgalynėje, kur blogis viešpatauja prieš pat tavo nosį ( blogį kiekvienas supranta savaip, iš savo pozicijų ir iš savo ''bokšto''). Ši ''unikali'' rūšis, kaip mirtininkai eina link prarajos, patys to nesuprasdami. Žmogui duota unikali galimybė išgyventi, ir jis priima tai, kaip dovaną nežinodamas, kas slypi ten, kur žmogus nėra prikišęs savo nagų... Sėkmingai skatinamas tikslas - ideologija stumti visus į tą pačią ( neduok Dieve, tik ne į kitą) pusę. Mes esame unikalūs, bet ribotai... Tiek to mano supratimo apie žmonijos egzistavimo ''prasmę'' (ar ji iškreipta, ar ne, vargu, ar žmogus gali atsakyti į šį klausimą. Visata yra per daug plati, kad žmogaus tiesa prilygtų Visatos visumai).

Klausite ''ką bendro tai turi su nenoru gyventi?''. Atsakymas vienareikšmiškas - aš nenoriu keistis. Esu kas esu, bet jeigu nesikeisiu, žinau, kad pražūsiu. Pasitraukti iš gyvenimo yra skaudu ne tik dėl to, kad pats prarasiu daug galimybių, bet tuo pačiu įskaudinsiu kitus artimus žmones. Tuo pačiu negalėsiu kitų išmokyti mylėti kitaip... Tuo pačiu nepamatysiu grožio.

Daug norų turiu, bet jie neprilygsta socialiniam reikalavimui... Tai kaip aš įgyvendinsiu savo mažo pasaulėlio stebuklus? Ačiū už dėmesį.

Sveikas, parasyk man i anglu.alygis@gmail.com jeigu dar lankaisi siame puslapyje. As irgi turiu problemu su drovumu. Butu smagu susipazinti.

Labas Gyti. Jei gali parasyk man, noriu pasikalbeti. jankauskas100@gmail.com , 869140566

Sveiki, as irgi labai sunkiai jauciuosi ir jau labai ilga laika. Man 29 eri metai bet jauciuosi visiskai nezinantis ko noriu is gyvenimo. Mokiausi keliuose universitetuose bet nieko nebaigiau iki galo. Paskui baigiau dar vienus kursus taciau is ju irgi jokios prasmes. Galiausiai vel istojau mokytis i nauja specialybe ir jauciu kad kankinuosi, kad to visiskai nenoriu ir nezinau ar ir sita sugebesiu baigti. Mane apemusi depresija ir tokia baisi neviltis. Man jau 29 eri o as jauciuosi kaip vis dar tas abiturientas ka tik baiges mokykla. Negi man visa gyvenima taip bus?? Pradejau labai nepasitiketi savimi, gedytis tokiu savo veiksmu ir kad as sitaip blaskausi gyvenime, nerandu kelio. Jauciu geda gatveje bijau kazka sutikti. Jauciuosi ikalintas. Tiesiog nebepakeliu siu jausmu, be to esu toks vienisas neturiu nei draugu, nei pinigu, nei darbo. Apemusi baisi neviltis niekas nedziugina. Irgi kartais pamastau apie savizudybe. Bet bijau, noriu tiketi kad iseitis yra. Tiesiog nebegaliu pakesti to krypties nebuvimo, to tikslo neturejimo tos beprasmybes. Jauciuosi kartais kaip prakeiktas. Ir taip man skaudu del to. Einu gatve uzsidedu kapisona ir jauciuosi toks nevykelis, su tokia geda einu per gatve ir baime kad kazka sutiksiu kad kazkas mane toki nevykeli pamatys ir atpazins. Ir kiekviena diena taip jauciuosi. Siandien ejau gatve ir asaros riedejo veidu. Kaip noreciau zinoti ka daryti kad is to isbrisciau.

Sveiki, man 28 metai esu is kauno. Turbut kaip ir daugelis cia rasanciu zmoniu turiu prisipazinti, sergu depresija kokie 7-8 metu. Ieskau nauju draugu, merginos su kuriais butu galima susirasineti per skype, susitikti mieste kartu leisti laika ir t.t. Jeigu atsibodo vienatve, pastoviai sedeti namie ir nieko neveikti, tuomet parasyk savo skype i pliusminus001@gmail.com

Matyt čia tinkama vieta pasidalinti sunkiomis mintimis, nors ir tai nieko nekeičia. Tiesiog gal kažkam bus naudinga apmąstyti ar patarti. Metu turiu jau pakankamai, o vilčių mažai, tiesiog nebeliko dėl ko kovoti, bandyti, niekas neveikia, beprasmybė. Nelikus artimų žmonių, iškeliavus jiems anapilin, liko tuštuma, kurią turėtų užpildyti tik šeima, bet to nėra. Kažkada gal padaryta pasirinkimo klaida, o norėjosi skubėti gyventi...Tiesiog antroji puselė kad ir gera buityje, bet nevirpa dėl jos širdis, taip jau nuo pradžių.
Visai atsitiktinai lydėjau pas gydytoją kitą žmogų, o daktarė man pačiam išrašė antidepresantų, nors ju ir negėriau. Manau reikia spręsti priežastis, o ne pasekmes. O priežastis yra meilės trukumas, pirmiausiai dvasiškai. Todėl žinau, man padėtų tiesiog draugės turėjimas, tik apsikabinti, pasikalbėti. Bet jau žinau, to nebus. Visos moterys bijo prasidėti su vedusiu, jei be paramos... Dalis nori kurti šeimą, kita dalis gal pinigų. Bet palaikyti žmogų nenori niekas. Nors esu labai švelnus, jaučiantis kitą, neturiu su kuo pasidalinti, o tai letai, bet greitėjančiai žudo. Mintys blogos. Šiuo metu pabendravau su nuostabia moterim, kurią pro langą stebėjau kelis metus, o ji pradėjo vengti manęs, netgi neišklausiusi. Aš gal per greitas... Išgasdinau. Ir labai išgyvenu, nes nebeturiu jokių vilčių daugiau nenoriu mėginti, labai pavargau, perdegiau. O gyvenimas galėjo būti nuostabus, susitinkant trumpam apsikabinimui. Pasimatymai...tai šitaip nuostabu... Ir vedusiam negalima to drausti. Emocinė išdavystė? Kai nebėra emocinio ryšio šeimoje, tai ne išdavystė. Kai nėra dėl ko gyventi, apie ką svajoti, tai gyventi pasidaro labai sunku. Tik dėl vaikų? Tai daugiau moterims. Vyras nori pažinti iš naujo ir iš naujo. Ir neprivalo išduoti. Bet to matau niekas nesupras. Iš tiesų, geriausia būtų užmigti ir kartą nebeprabusti, nes skausmą kentėti nėra gyvenimas. Vaistai neatnes mylinčio zmogaus, o kam save apgaudinėti. Gyvenimas žiaurus, tik ne visiems vienodai.
Mielos moterys, pagalvokit apie tai, galbūt kažkas laukia jūsų šypsenos, o jūs ignoruojat žmogų ir stumiat jį į bedugnę, net nesuprasdamos, kad išklausyti žmogų, kai jis to prašo, reiktų. Jūs taip galit išgelbėti žmogų. Juk dėl to ir gyvenam. Nenoriu liūdėti, bet taip išeina... Mano gyvenimas eis žiūrint pro langą ir laukiant tos moters- gal ji praeis pro šalį, nors darosi nepasiekiama, o ji nuostabi, tik to nespėjau jai pasakyti...Labai dėl to pergyvenu...

Sveikas, Gintarai, norėčiau paklausti, kaip tu jautiesi (nors į šį klausymą ir atsakei savo laiške) taip pasielgdamas galėtum dar geriau viską apmąstyti... Taip pat patarčiau užsiimti mėgstama veikla,sportuoti,kurti..rašyti dienoraišti... Būki... Kas tave slegia?

Pirmiausiai - čia radau, kas man daug padėjo, tai gerai. Kita vertus dėl emocinės vienatvės nepadės nei mėgstama veikla, nei sportas, kai sunku net iš lovos atsikelti. Tik norėjau pasidalinti, kad kartais sutiktas žmogus taip traukia, o jo atstūmimas taip slegia ir kai tai tampa sistema, būna sunku. Ir niekas čia nepadėtų geriau, kaip reali draugystė, bet mūsų visuomenė sustingusi ir tai nepriimta. Turės daug laiko praeiti, kad žmonės eitų vien pasivaikščioti susipažinti, kaip lyg populiaru Australijoje... Pažintys, bendravimas yra geriausia išeitis. O man lengviau, kol kas turiu į ką atsiremti...Bet visi geri dalykai baigiasi... O gaila, kad nėra arti mielo žmogaus, to, apie kurį svajoji, šalia. Nelabai išeina apsiriboti vien šeima. Norisi praplėsti bendravimo ratą, nors nedaug, pabėgti nuo rutinos, ji įtraukia ir nelieka jėgų kažkuo užsiimti.
Mieli žmonės, nepasiduokit, reikia ieškoti išeities. Tik tai nėra paprasta. Bet verta. Štai aš ieškojau ir netikėtai radau, ieškokit ir jūs. Depresijos priežastis manau ne biocheminė, tai dėl visuomenės susvetimėjimo. O visuomenės nepakeisi, reikia suktis patiems. Sėkmės visiems.

Sveiki, esu 23 metų vaikinas vardu Domas. Depresija mane kankina jau nemažai metų ir vis stiprėja. Pirmuosius rimtus požymius pastebėjau mokyklą. Draugų ratas sumažėjo ir jį minimaliai sugebėjau padidinti. Gyvenime sėkmės fortūna senka vis labiau ir nesuprantu kodėl. Atrodytų slysta visas gyvenimas iš po kojų ir nebesugebu nieko pakeisti, kad ir kiek stengčiausi. Nusiminimas ir liūdesys dažnas reiškinys, aplinkui irgi beveik nėra artimų žmonių, vos keli belikę, ir su jais atvirai neįmanoma pakalbėt. Visą laiką turiu visur būti su linksma kauke, bet man tai pabodo, tokia visuomenė tampa nepriimtina, bet apie patį baisiausią sprendimo būdą stengiuosi nemąstyti, nors kartais ateina tokios mintys. Ypač padėtis pablogėjo persikrausčius į didmiestį - Kauną, čia esu išvis vienas. Jei kas norėtų pasikalbėti beviltiškomis temomis ar pasidalinti mintimis, rašykite maciunskis@gmail.com ir gal nušvis šviesos spindulėlis :)

Labas, Domai. Pasikalbėkime:)

Sveiki, esu Viktorija man 18 metu ir pastaruoju metu pasidariau verksnė... Ir Nemiga kankina jau 3 diena kaip dar nemiegojau bijau.Bijau kad, man kažkas blogai, geriu raminamuosius, nepadeda, nesuprantu kas man yra.. O kartais imu manyt kad, greit mirsiu... :/

Sveika, Viktorija, galbūt tave nemiga kankina todėl,kad dėl kažko jaudiniesi...? Dėl kažko tau labai svarbaus... Pamėgink atsakyti į klausymus (jei nori gali atsakyti tik sau, o jei nori gali ir čia, mielai tave išklausysiu.) ,,Kaip tu jautiesi? Kodėl taip jautiesi?" Ar galiu tau padėti? Nes tavo mintys apie mirtį kelia nerimą. Prašau pasistenk nenustoti tikėti, kad yra žmonių, kuriems tu rūpi, o jei aplinkui tokių žmonių nematai, nenusimink, tu rūpi man Kornelijai.

Sveiki. As tai pat labai noreciau pasipasakoti. Man nera prasmes gyventi. taip as labai jauna man tik 18. nezinau kaip pavadinti mano situacija. as gyvenu kaime, su tevais seima, vasarom isvaziuoju pas Sese padirbeti. na o kaip sia vasara isvaziavau ir gryzau, man kazkas pasidare.. Visi namiskiai nervuona tiesiog budami salia. galvojau iseiti gyventi savarankiskai, isidarbinti, su mokslais derintis. bet neturiu prasmes jokios. dirbt mokintis, kas is to? kas veliau ? taip pasenti? turiu drauga, kuri atrodo myliu, bet ir jis mane nervuoja. jauciu per mazai demesio, ir kaip viskas susikaupe issilieju ant jo ir mes susipykstam. pries rasydama cia norejau tiek daug parasyti o kaip pradejau nezinau ka rasyt, tiek daug visko . jauciuosi beviltiska...

labas austeja jai tau vis dar sunku noreciau su tavimi pabendrauti apie givenima galetum isipasakoti vienas kitam gal iseis kaska suprasti kodel tu esi sem pasaulije :] viskas bus gerai jai noretum pabendrauti mano fb laurynas Markunas

As irgi panasiai jauciuosi, noreciau pabendraut

Sveika, aš norėčiau su tavimi pabendrauti.

Sveiki visi. Paskaitau as zinutes ir pamatau kiek cia kencianciu zmoniu yra, tikrai baisu. Niekada negali zinoti kada ims tavo gyvenimas ir pasibaigs ir negali zinoti kas uzeis i galva paciam depresijos apimtam zmogui. Rasau as zinute todel, kad po vasaros manes nebebus (pasitrauksiu savo ranka is gyvenimo) nusprendziau tvirtai. Per sia vasara noriu tikrai nuveikt daug ka gero smagaus ir prasau jusu pagalbos kad suteiktumet proga susitikti su manimi, pakeliauti kur nors kad ir prie juros ar dar kur, galbut mano buvimas prie kazkokio tai zmogaus padarytu teigiama poveiki jums, galbut pries iseidamas kazkam suteikciau motyvacijos kibtis i gyvenimas ar kazkas panasaus. Noriu nugyventi sia vasara linksmai tarp zmoniu kompanijos :) taigi tie kas nera abejingi parasykite man. Dekoju.

Labas, Liudai,
Isgyvenu sunku laikotarpi, bet siuo metu neturiu laiko konkreciai nupasakoti. Esu 22 m. Mergina, gyvenime kaip ir reiketu daaug ka nuveikti, taciau nera nei noro, nei jegu. As tikiu, kad galime vienas kitam bent siektiek padeti savo buvimu. Butinai grysiu i foruma rytoj ar uz keletos dienu. Labai tikiuosi, kad perskaitysite mano zinute ir susisieksite su manimi silvijasar@gmail.com.

Gyvenime tiek teko kentėti, kad ne kartą buvau susimastes dėl savižudybės. Skausmas ir kančia būdavo tokia įtempta jog kartais atrodydavo nebeįmanoma bus pakelti. Nuo ryto iki vakaro buvau spaudžiamas, žinojau jai pasiryšiu tam, tai eisiu iki galo, jai pradėsiu tai tikrai tai užbaigsiu sėkmingai. Kaskart bemastant apie pasitraukimą iš gyvenimo, begalvojant apie įvairius scenarijus, kaip ir kas, sąžinės spausdavo mane. Sąžinė ar kažkas dar, bet esmė, kad kažkas viduje šaukte šaukė jog tai ką galvoju padaaryti nėra gerai. Kažkodėl nėra tai gerai, kad ir kaip bebandžiau rasti susitaikimą ir romumą dėl šio sprendimo, man nepavykdavo. Kažkas negerai.

Praėjo apie dešimt metų, nesu religingas, niekada stabiliai nelankiau bažnyčios, net nėra aplinkui mane tikinčių žmonių, bet visoje toje kančioje radau Dievą. Ir jis paėmė visa tai nuo manes. Tikriausiai tai mane vis ir laikė nuo savižudybės. Klausimas, kas laukia po mirties? Ar kančia pasibaigs ar tesis? Kodėl vis jaučiu, kad nėra man gerai atimt sau gyvybe?

Taigi pradėjau šauktis, melstis Dievui ir užsiimti visokiom kitokiom apeigom, kaip meditacija, mantru kalbėjimas ir t.t. visame tame skausme tikėdamasis rasti patvirtinimą, kad galiu išeiti, o jai nerasiu patvirtinimo, tai gal visos neigiamos emocijos pranyks? Emocijos ir ne tik.

Kai širdis buvo visiškai palūžus, kai buvau nusižemines iki pat žemumos ir pasiryžes bet ką padaryti, kad tik rasčiau TIESĄ, tada ją ir radau, dabar pamenu, kai vis šaukdavaus Dievo "kad ir kokia ta tiesa bebūtu prašau tik ją man parodyk, čia tiek daug painiavos"

Vieną vakarą Dievas palietė mane, pajutau Jo artumą, begaline meile ir visa kas buvo negera pamažu pradėjo nykti ir keistis.Jis parodė man Tiesą, Jis atsakė į tas maldas, per tas penkias minutes kol Jėzus buvo mano kambaryje jis tarsi atsiuntė į mane šimtus tiesos minčių kurios nutraukė tiek metu mane kankinančius pančius.

Kad ir kas tu bebūtum kuris skaitai tai, tu žinai, kaip ir aš, kad iš gyvenimo gyvas neišeina nei vienas. Viskas ką aš bandau čia sudėlioti ir pasakyti tau skaitytojau, tai kad Dievas egzistuoja ir kaip rašo Biblijoje žmogui skirta kartą gyventi ir teismas. Taip pat rašo, jog Dievas įkvėpe gyvybe į mus. Mes neturime teises atimti sau gyvybės.

Mes NETURIME teisės atimti sau gyvybės.
Tikriausiai tai paskutinis dalykas kuri norėtum išgirsti, bet aš privalau tai parašyti. Nesu aš protingas, gudrus ar dar kažkoks, Dievas kaip tik tolsta nuo tokiu nes jie išidūds. Tiesiog keletas dalyku kuriuos žinau užtikrintai ir sakau tau, gali ir tu juos sužinoti, nes Dievas neatsižvelgia i asmenis. Taip jo Žodis rašo. Kam jis nori tam tiesą apreiškia, o kam nori paklydimą siunčia. Kas artinasi prie Dievo, tai Dievas artinasi prie to asmens.

Žmogus atimantis sau gyvybe automatiškai nepriima Jėzauas aukos. Jam išgelbėjimas nebeįmanomas. Neivienas nebus išgelbėtas gerais darbais, nes Biblija pati taip sako. Mūsų darbai jam, kaip purvini skudurai, dėl to turėjo ant kryžaius mirti Jėzus.

Kiekviena nuodėmė verta mirties. Kraujyje yra gyvybė, kadangi Jėzus buvo be nuodėmės Tobulas ir Šventas, todėl Jo auka, kraujas nuplauna visas nuodėmes tų kurie tiki. Tame išgelbėjimas ir amžinas gyvenimas.

Savižudžio laukia tiktai pragaras. Yra krūvos tikrų liudijumų apie klinikines mirtis, kaip žmonės patenka tenais. Ir tai yra amžina bausmė. Skaistykla neegzistuoja, tai katalikų išmislas pinigam krauti, indulgencijom. Biblijoe neįmanoma rasti apie ją nieko.

Jėzus sakė aš esu gyvenimas tiesa ir kelias. Jis yra amžinas gyvenimas ir išeitis.

Tas kuris išpažysta Jėzu liežuviu, kaip Viešpati ir tiki savo širdimi bus išgelbėtas.

Taigi tai nėra kažkas neįmanomo.

Jai dar iki čia skaitai, tai mano paraginimas būtu klausytis vidinio balso. Dažniausiai jų būna keletą. Pagal bibliją, depresija ir saavižudybė yra dvasia. Taigi siūličiau klausyti sažinės balso, nes Dievas davė mum visiem tai. Tam tikras morales normas, giliai giliai viduje jaučiame kas yra gerai ar nelabai gerai.

Žmonės mes esam karštakošiai, taip kartais skausmas būna begalinis ir nieko daugiau tik ji tejauti ir atrodo vienintelė išeitis mirtis, bet tai melas. Po mirties niekas nepraeitu, po tokio tipo mirties. Po to amžinybė.

Kas tas šimtas metų? Kas tie keli mūsų metai? Kodėl žmonės taip priešinasi Dievui? Aš negaliu net isivaizduoti kas tikinčiūjų laukia amžinybėje, kas per grožis ir laisvė. Mes dauk ko nesuprantam.

Neskubėkit žmonės nes po kaikurių sprendimų išeities atgal nebėra, Rašte rašo būsim teisiam už kiekvieną tusčia žodį, net jai turi netiki Biblija, nors sekundei susimastyk, o kas jai tai tiesa. Žinai aš nei karto nemačiau beždionės iššokančios iš krūmo ir šaukiančios "aš jau žmogus"

Dievas begalo myli kiekvieną, bet mes nesam robotai ir turim laisvas valias ir už viską reikės atsakyti. Jis žino kiek sveria mūsų skausmai. Jis žinojo ir manojo skausmo svorį, bet Jis atsakė tik tada kada Jo šaukiausi. Jia užkietini savo širdi ir nieko neisileidi į ją, nieko ir neivyks. Net pats visatos kūrėjas neprasibraus pro tavo akmens širdi jai tu Jam neleisi.

Po savižudybės, tik viskas prasideda.Dievo i dėže neigrūsi, galbūt šiandieną galvoji, jog Jam pasiteisinsi savo gerais darbais ar Jis kadangi yra geras atleis tai ką padarei, teja tai melas. Geras ir teisingas teisėjas elgiasi ir teisia teisingai ir pagal savo Žodį duotą.

Dievas nori ir gali paimti visą nerimą, stresą, depresiją ir visą kitą kas yra nuodėmės vaisiai.

Jis gali paimti ir pakeisti viską ir gyvenimas nušvies visiškai kitom spalvom. Jo meilė, nėra tokio jausmo gyvenime.... čia ne drugeliu pilve jausmas kai isimyli... jo meile pajutus tai didesnio kaifo jai galima taip išsireikšti nėra pasaulyje.

Bet Jis negali jos apreiškti kol tu ir aš Jam neleisim to padaryti.

KAIP AŠ DŽIAUGIUOS, KAD NENUSIŽUDŽIAU. NE KARTĄ NE VIENAM ŠEIMOS NARIUI VIS UŽSIMINDAVAU APIE TAI.

Šiandieną prisiminus tas dienas ir visą ką patyriau savo gyvenime tai tiesiog atrodo, kad tos dienos kaip košmaras kažkoks. Dabar tik rašant šitą žinute prisiminiau jas ir kiek mano gyvenimas yr pakites.

Kad ir koks šitas gyvenimas bebūtu, jis begalo trumpas, mano akys žiūri į amžinybe. Amžiną laime ir buvimą su Dievu, nes Jėzaus kraujas padarė mane švariu ir priimtiną Dievui. Ne viską suprantu, bet žinau ką žinau ir niekas manes to neišmokė, jokia tai bažnyčia, sekta ar kokia grupelė žmoniu. Visa apreiškė man Dievas, man vienam mano kambary. Mėnesis po mėnesio vis keistadamas mano pasaulėžiura ir antgamtiniais varijantais kalbėdamas man.

Aš garantuoju jai šauksiesi Dievo, Jis atsakys. Tik nepasidarykim kvaili ir nepradėkim nurodynėti Dievui, kada Jam mum atsakyt.

Per ilgai čia kažkaip gavos.
Norėjau tik parašyt, mirtis dar nepabaiga ir neturim teisės nusižudyti. Juk ne patys nusprendėm gimti? Kas davė gyvybe tas ir atims.

Mary k baxter, ŠIMTU PROCENTŲ TIKRAS PASAKOJIMAS APIE POMIRTINI GYVENIMĄ.

Stiprybės.

Skaitant Jūsų parašytą, nuoširdų ir kupiną vilties, pasidalinimą savo patirtimi, jausmais, mintimis=) Apemė keistai malonus jausmas=) Jūsų žodžiai tikrai labai nuostabūs. AČIŪ=) už suteiktą viltį=)

Sveikas, norėčiau Jums/tau padėti... Juk savižudybė nėra išeitis. Pati apie tai galvojau... Tiesiog Jūs/tu prarasite/si galimybę susikurti savo svajonių gyvenimą, jei taip pasielgsite/si. Be to, kaip pasijaus Jūsų artimieji? Jūsų savižudybė jiems suteiks begalinį skausmą, kurio slegiami mylimi žmonės gali pasirinkti tą patį kelią... Galbūt Jums kyla mintys, kad niekas Jūsų nemyli ar nesirūpintų jei pakeltumėte ranką prieš save, bet taip nėra. Jūs rūpite jei ne savo artimiesiems, tai man. Patikėkite Jūsų gyvenimas gali būti gražesnis, skausmas nebeslėgs, o draugai atsiras... Tik svarbiausia tikėti tuo, kad viskas susitvarkys, jei ne viskas tai bent kažkas ir Jūs turėsite drasos gyventi savo gyvenimą, nes pasiduoti, lengva, bet ar verta?... Prašau Jūsų nesielkite taip... Kai skauda eikite pasportuoti ar užsiimkite kita mėgstama veikla. Aš tikiu Jumis;) Stiprybės ir drasos būti...

Sveiki visi, kas galite padėkite!!! Prašau. Nebenoriu gyventi... Tiesa, man tik 16 metų ir galbūt sakysite mąstyti optimistiškiau, bet nebegaliu, viskas per sudėtinga... Vos nepakėliau rankos prieš save, bet išgąsdino šuo, tad neiššokau iš 4 aukšto... Tačiau daugiau nebegaliu, aplinkiniai laiko mane pačiu laimingiausiu žmogumi, pavydi nebūtos laimės ar džiaugsmo, tad ir nesupranta, kad man reikia pagalbos, beto nėra žmogaus, kuriam galėčiau pasipasakoti, nes juk viskam yra priežastis, bet dažniau, net kelios priežastys... Tačiau jei jums reikia pagalbos, tai parašykite padėsiu kuo galėsiu:)

Labas, parasyk man i 869140566 arba jankauskas100@gmail.com

BRANGIEJI, JEIGU NETURITE ŽMOGAUS, KURIAM GALĖTUMĖTE IŠSIPASAKOTI, RAŠYKITE MAN: oksana.karataj@gmail.com PASIDALINSIU SAVO ISTORIJĄ IR PADĖSIU KUO GALĖSIU! NIEKADA NEPRARASKITE VILTIES, JŪSŲ NAUJAS PRASMINGAS IR LAIMINGAS GYVENIMAS DAR PRIEŠ AKIS, KIEK METŲ JUMS BEBUTŲ 13 AR 83! :) Visiems siunčiu savo meilę ir apkabinimus <3
P.S. Caution! Meilė gyvenimui, sau ir kitiems yra užkrečiama ;)

Esu ištekėjusi 35 metų,turiu nuostabią dukrytę,vyrą,tačiau nuolat jaučiuosi vieniša ir nelaiminga.Atrodo turiu viską,o kartu nieko,nieko nesinori,nei dirbti,nei gyventi,darau viską per prievartą,dėl dukrytės...Vyras mano ne iš tų kuris paguostų,ar apkabintų,kai tau sunku,kuris pasitiktų tave po darbo,ar nupirktų be jokios progos gėlių,pragyvenom kartu jau 14 metų,o jaučiuosi taip lyg būčiau vienui viena,tvarkausi namuose viena,dukrytės reikalus irgi tvarkau viena,aplamai man atrodo,kad aš nykstu būdama kartu su tuo žmogumi,nebemyliu savęs,nesinori rūpintis savo išvaizda,atrodo kam ir dėl ko,svoris auga akyse,o man atrodo na ir gerai,gal nors numirsiu nuo kokios ligos ar ką.Turim bendrą būsto paskolą išsiskyrusi,neturiu pas ką įšeiti,o ir išsilaikyti viena taip pat neišgalėsiu,gyvenimas toks sunkus,nežinau ką daryti,o kartu bijau,kad taip daugiau nebeištversiu ir...Atrodo negaliu negyventi,juk turiu rūpintis dukrytės gerove,bet tos mintys,kad nenoriu gyventi mane nuolat persekioja ir kartais man pačiai pasidaro baisu.Esu buvusi net pas gydytoją,ji sakė,kad turiu nuolat gerti vaistus,nes kiek supratau man depresija,bet taip nesinori "farširuoti" savęs tais vaistais,nors pastebėjau,kad kai gėriau juos sumažėjo alkio jausmas,turiu matomai problemų dar iš vaikystės nepasitikiu savo jėgomis ir jaučiuosi taip lyg būčiau niekam tikusi,lyg gyvenčiau gyvenimą vien tam kad gyventi

Miela Kristi, jeigu apsilankysite cia, prasau man parasyti zinute adresu slaptasis@rambler.ru , pabendrautume. Jauciu panasius jausmus (nors gal netureciau...), manau suprasciau, isklausyciau...Butu malonu pabandyti dalintis. O ir noreciau kazkaip padeti.

Sveika, Kristi. Kartais pasipasakoti nepažistamam žmogui yra lengviau, negu tam kurį ilgai pažįsti. Jeigu nori, galėtume susitikti kur nors prie kavos puodelio ir pasikalbėti, arba gali rašyti man į elektroninį paštą ( oksana.karataj@gmail.com ), gal galėčiau kuo padėti. Vaistai gali šiek tiek slopinti skausmą, bet problemos jie tikrai neišspręs, taigi tai nėra išeitis. Pati anksčiau nemylėjau savęs, kompleksavau, irgi turiu vyrą, kuris yra godus švelniems žodžiams, bet dabar esu nežmoniškai laiminga,(ir su malonumu pasidalinčiau savo laime ir meile) nes žinau, kokia yra mūsų buvimo čia prasmė=) Oksana

O ta prasmė, tikriausiai, yra padėti kitiems? Ar ne... - Kornelija;)

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai