To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Gydytojas sako pacientui...

Gydytojas sako pacientui:
- Jus reikia nedelsiant operuoti.
- Ne. Nesutinku. Geriau jau aš mirsiu nei leisiuosi operuojamas...
- Tai kad vienas kitam nemaišo.

  • Kūdikiui nuo 3 sav. iki 1,5 metų duokite po 500 TV vitamino D per dieną rachito profilaktikai.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Ašaros susideda iš 99 proc. vandens ir 1 proc. mineralinių bei organinių medžiagų (daugiausia natrio chlorido - valgomosios druskos, todėl jos ir yra sūrios).

Depresija, del ko gyventi?

sveiki as esu Laurynas 22 metu givenimas mane zudo nuo pat mazu dienu ir nesuprantu kodel givenime as is vis atsiradau jai neturiu jokio tikslo net nesuprantu ka as darau is vis nezinau ar gerai darau kad ce rasau apie savo givenima viesai is tiesu noriu pasitraukti is givenimo bet tuo paciu metu labai sunku suprantu kad tai skamba durnai ir kiti sako kad viskas bus gerai kam to reikia ir vis tai nukeliu toliau galvoju kad givenimas pasitaisys ir stengiosi giventi toliau bet blin atsibodo stengtis stengiosi kaska pasiekti bet nesigaua ,aisku nekaltino kitu del to ,esu del kai kuriu daliku pats kaltas bet ne del visko jaucios prakeiktas kad mano givenimas turi buti vien tik skausmo blogu daliku misynys neturiu nei draugu nei seimos esu iklimpes i skolas neturiu nieko aplamai nieko ir galvoju kad man laikas iseiti nezinau ar ten bus geriau ar blogiau bet nebegaliu daugiau giventi pavargau nuo visko atsiprasau uz klaidas nesu jau rasytojas tai tiek


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Nieko nebenoriu. Nieko nebesiekiu. Niekas nedžiugina. Veikiu kažką tik iš inercijos, dirbu tik kad nemirti badu - nes tai atrodo, kad sunkiausia mirtis. Nenoriu nė su kuom bendrauti. Atrodo, kad visi žmonės bukagalviai. Jau 2 metai kai nebeišeinu iš namų į lauką. Niekam neatidarinėju durų, išskyrus paštą ir kurjerius. (dirbu namie) Nebesirūpinu savimi, neberūpi nei daiktai, nei baldai, nei drabužiai. Planuoju iškeliauti, kai jau visai įves skaitmeninę vergovę. Tik nežinau gero būdo išėjimui. Kad neskaudėtų ir vyktų greitai. O tiems bėdžiams, kurie dar kovoja ar ieško bendraminčių - drąsiai sakau: jums ne depresija.

Labas, kiek tau metu ir is kur tu?

Jei čia yra intravertų, turinčių sunkumų prasmingai gyvuoti šioje visuomenėje ir kuriuos slegia apskritai įvairūs psichologiniai sunkumai, jeigu norite pabendrauti, būtų smagu jeigu susisiektumėte su manimi. Kaip sakoma, tokie tokius supranta. Gal rastumėme panašumų. Iš pradžių per atstumą, kad gal labiau išsiaiškinti apie vienas kitą, o po to ir gyvai realybėje. Man 25, vyriška giminė, Kaunas. el. pastas svajoklis199@gmail.com

Sveiki. Gal butu norinciu susipazinti? Ieskau nauju draugu, nes gyvenime taip viskas susikloste, kad vienatve smukdo i bedugne. Kartu lengviau kovoti su depresija. Esu Liudas man 27 metai. Laukiu laisku. jankauskas100@gmail.com

Kokia tau vienatve, kokia depresija! Zvelk i prieki - pamatysi, kad esi dar jaunas, visos merginos tau po kojom. Pas tave nera jokios depresijos, tik nusisypsok pries veidrodi ir pamatysi save norinti myleti ir gyventi. Laikas gydo zaizdas!

Sveiki, pastaruoju metu jaučiu didėjantį depresijos antplūdį ir nebežinau ką daryti. Esu 26 m. vilnietis. Depresiją jaučiu nuolat, bet ji būdavo minimali. Paskutinį mėnesį mintys nebeklauso manęs, depresija skatina galvoti apie neigiamus dalykus, būnu pasimetęs aplinkoje. Gal yra norinčių žmonių pabendrauti apie tai ar net susitikti ir pasikalbėti? Viliuosi, kad šis būdas padėtų laikinai išsivaduoti iš depresijos liūno. mantarasus@gmail.com lauksiu!

Sveiki, rasau ne pirma karta... is anksto atsiprasau uz minciu isdestyma, nes man tai nesiseka. Taigi gyvenu su drauge jau 3 metai, as ja be galo myliu, as be jos negaliu. Bet nieko nesigauna - per diena susipykstam maziausiai 5 kartus, dazniausiai del to, kad vel ir vel ta pati prikisa. Atrodo ir stengemes, bandom but mylintys vienas kita, bet po kurio laiko vel tas pats - vel prisimenam senas nuoskaudas, kad ir jau buvom viska uzmirse. Galu gale, kai i svecius atvaziuoja jos gimines as turiu buti silkinis, meluoti, kad "ten mokausi ir ta veikiu", kad tik nezinotu kad tik 12 klasiu baiges. Atrodo, kad cia kazkas vau... aisku, noreciau baigti kazka, bet ne tame esme... o kai  atvaziuoja mano seima ji buna susiraukusi, nesneka, prikaisioja viska, visko gaila... nezinau kas yra... tarp kitko ji prie savo draugu/giminiu dar ir zemina mane, nors veliau sako - as nezeminau, o pajuokavau... nors tai buna skaudus izeidimai... Per visa ta pykciu ir barniu laika as issekau, pavargau ir nebepajegiu su tuo kovoti. As noriu su ja buti, bet nepajegiu. Atrodo ir pasikeiciau, ir stengiausi, bet mes skirtingi ir tikriausiai tai mus isskirs. Nors as to nenoriu, as noriu su ja buti ji man pirmoji ir vienintele, nezinau ka daryti... MYLIU GINTARE. Bet jei viskas toliau taip bus, as neistversiu... nes jau gal puse metu nebematau prasmes gyventi, svarstau kaip pasitraukti is gyvenimo, nes jis man yra negailestingas ir nenoriu as taip gyventi... as noriu myleti ir buti mylimas, bet zinau, kad daugiau nebemylesiu nieko taip, kaip myliu ja... ir jei mes issiskirsim, nezinau kas su manimi pasidarys... Aciu bent uz sita puslapi, kur galima islieti sirdi, nes su niekuo negaliu kalbeti, viska laikau savyje nes bijau kam nors tai pasakyti...

Sveiki visi. Esu Daiva. Man 40. Šiandien nustačiau datą, kada išeisiu. Ta data dar toli, bet turėti tikslą, sako, gerai. Nematau prasmės gyventi, nors turiu vyrą ir du sūnus. Vaikai jau dideli. Tikiuosi, kad per tuos 5 metus jie atsistos ant kojų ir galės savarankiškai gyventi. Po 5 metų baigsiu mokėti paskolą ir tada mano misija šitoj ašarų pakalnėj baigsis. Nenoriu vaikams palikti skolų. Turbūt man depresija. Nors niekas neįtartų. Pavargau viską nešti ant savų pečių. O ir šiaip, manau, visiems bus lengviau, kai manęs nebus. Mano brolis taip pat pats išėjo prieš 13 metų. Dabar jam būtų 53. Aš taip pat nusprendžiau. Tik dar turiu išsilaikyti 5 metus.

Daiva, jūs dar esate jauna moteris. Galbūt esate netinkamame kelyje ir jeigu visa tai, ką turite, neteikia džiaugsmo, reikėtų kažką keisti. Gal vyrą, gal daugiau leisti sau paišlaidauti ir nuveikti kažką malonaus :) galų gale, BŪTINAI kreipkitės į psichologą dėl depresijos gydymo. Ar jau viską išbandėte?

Manau, tas nusistatymas nėra teisingas, kaip ir manasis buvo - nesistengti gyvenime dėl nieko, nes man labai nepasisekė - spjauti į viską. Dabar galvoju, bent iš dalies reikia ieškoti išeities. O geriausia pagalba iš realaus žmogaus, kuris išklausys ir patars, galvos apie tave. Man tai atrodo gražu, netgi mūsų visų misija čia. Bet žmonės negirdi kitų, ypač kai mums sunku. Gal čia ne geriausia vieta, bet siūlau parašyti man nidakopos@gmail.com, noriu pabandyti būti arčiau, nei gyvenimo rūpesčiai. Niekada nežinai, ką sutiksi. Reiktų pamatyti gyvenime ir šviesias spalvas, jos yra, bet kartais slepiasi. Pavargstu ir aš, tiesiog gyventi. Bet prasminga ieškoti kelio ir žmogaus, jei įmanoma.

Pagalvokit apie vaikus! Koki skausma jie tures isgyvent! O jei niekada taip ir nesugebes istverti? Depresija isgydoma liga. Ieskokite Dievo pagalbos maldose. Ieskokite kas gydo depresija su Reiki energija ir pamatysite, kaip viskas paskeis. Vel noresite gyventi!

Kreipkitės į psichiatrą. Jūs galite pasijusti geriau. Jūsų sūnums jūsų reikės net tada, kai patys turės vaikų. Aš sergu depresija. Šiuo metu nesigydau, nes noriu pastoti. Bet per keletą metų pavyko atrasti vaistus, kurių pagalba jaučiuosi geriau. Jūs irgi galite susigrąžinti norą gyventi. Viltis yra.

Aš kaip ir tu pavargstu, nerandu prasmės gyventi, retai džiaugiuosi, šypsausi... Kartais pagaunu save galvojant, kam aš visa tai darau, stengiuosi mokytis, dirbti, padėti kitiems. Suprantu, kad sergu. Depresija - sunki liga. Bet paskui suprantu, kad sunkios minutės praeis, paskui bus lengviau, kad ir vėl švies saulė. Tomis akimirkomis, kai man sunku bandau galvoti apie savo artimus žmones - mamą, kurios netekau, kuri buvo nuostabus, šiltas, geras žmogus, kuri iš paskutiniųjų kovojo su liga, norėdama išgyventi. Prisimindama tai, suprantu, kad dabartiniai rūpesčiai yra palyginus niekas, kai esi sveikas, turi rankas, kojas, gali viską daryti. Bet mes dažnai to neįvertinam, ką turim, tik po tam tikro laiko suprantam prasmę. Neįvertinam ir nesidžiaugiam tuo ką turim. Suprantu, kad turim keisti mąstymą, bandyti džiaugtis ką turi, bandyti pastebėti gerus dalykus gyvenime, tačiau tai sunku. žymiai lengviau pastebėti blogus ir negatyvius dalykus. Dar ką pastebėjau, kad laimingesnis tampi, kai rūpiniesi, padedi kitiems, kai nebūni egoistas, galvojantis tik apie save, kaip man blogai ir koks aš vargšas. O bandai keisti savo gyvenimą, užsiimti ta veikla, kuri tau patinka - sportas, piešimas, keliavimas, augintiniai, gėlės ir pan. Reikia suprasti vieną, kad NIEKAS Tavo gyvenimo nepakeis, kad laikas bėga, tik Tu gali pakeisti savo gyvenimą - daryti, tai kas tau patinka, suteikia prasmę, pilnatvę. Jei nežinai, kas tau patinka - ieškok, tuomet rasi. Savo gyvenimo šeimininkas esi Tu, Tu renkiesi, ar džiaugsies šiandien ar liūdėsi. Tai Tavo pasirinkimas.

Labas, esu 25 metų vaikinas, nerandantis prasmės gyvenime. Kiekviena diena atrodo banali, laikas bėga, o aš tarsi sustingęs neprogresuoju. Nematau prasmės. Aplinkoje nebeliko pažįstamų, tuo labiau su kuo galėčiau pasišnekėti ir išsipasakoti. Gal čia dar lankosi žmonės, kurie norėtų susirašinėjimo draugo ar net gyvai pabendrauti prie kavos puodelio? Rašau, bet turiu nuojautą, kad tai tik eilinis beprasmis žingsnis iš mano pusės. Vilnius. kaligulasis@gmail.com. Lauksiu!

Labas. As esu Lina. Man tavo aprasyta savijauta labai pazistama, praejau sita faze savo gyvenime. Gerai, kad bandai ieskoti zmoniu, kurie ta pati patiria. Svarbu neuzsidaryti ir atvirai kalbeti apie tai, kad tavo gyvenimas beprasmis. Kad gyvenimas stovi vietoje man taip PAT pazistama. Turi atrasti gyvenime kazka, kas tave ramina, kas tau nekenkiant gali tavo visa ta “neteisinga pasauleziura” pakeisti. Kai buna sunku visada ziurek i prieki, visada save pagirk uz tai ka jau pasiekei kad ir mazi nuopelnai. Depresija yra pati baisiausia liga kuri veda iki savizudybes, nes zmonems yra per sunku emociskai. Viskas prasideda is vidaus, nuo minciu nuo patirtu/isgyventu ivykiu. Pasiknaisioti ir paanalizuoti save yra labai svarbu. Nepamirsk depresija nepakelia aktyvumo, todel kai labai sunku prisiversk iseit, prisiversk kazka daryti kad ir nesinori. Turejau metu terapija atidaviau 100% saves kad tik daugiau saves nebenaikinciau ir nebuciau uzstrigus praeityje. Na tikiuosi kam nors padejau!!

ZMONES NEPASIDUOKITE NEGATYVUI IR DEPRESIJAI. JUS ESAT REIKALINGI VISI IKI VIENO MUMS VISIEMS ZMONEMS. KIEKVIENAS ZMOGUS ESATE UNIKALUS PROTINGAS. KIEKVIENAS TURI KAZKOKI TALENTA SUGEBEJIMA. GALBUT DAR NEZINOTE NET, REIKIA PASIGILINTI I SAVE ISIKLAUSYTI PASIMELSTI PAMEDITUOTI PABEGIOTI AR DAUG PASIVAIKSCIOTI O GAL MEDITACINES PASKAITOS AR MUZIKOS PAKLAUSYTI INTERNETE PILNA PER YOUTUBE . PAGALIAU TORTA NUSIPIRKITE IR LEDU. PRISIMINKITE TIK SVIESIUS DALYKUS SEKMES VISIEMS. JUS TAI GALITE!

Depresija man, taip negera, atrodo norisi miegoti visa amzinybe, nenoriu gyventi. Per prievarta keliuosi, kad tik neatsidurciau ant vezimelio ratuku...Draugu neturiu, augintiniu irgi, viena paguoda televizorius. Draugo neturiu, atrodo sioj zemej neliko vyru. Dar as stipriai neprigirdziu, negaliu kalbeti, zodziu esu nelaiminga mergina Lietuvos zemeje.

Labas Milda. Skaiciau tavo zinute apie depresija. Gal noretum su manimi pabendrauti? Pasikalbetume. Parasyk man jankauskas100@gmail.com. Lauksiu.

Sveiki nezinojau, kad tiek daug jaunu kaip ir as (26 m.) galvoja apie mirti...As jau 5 metai meginu gyventi, manau, sergu depresija...Pries 3 metus jau meginau nusizudyti su tabletemis bet nepavyko...Buvau siek tiek atkutes jau bet deja manau antras kartas bus sekmingas. Vienintelis dalykas mane laikantis dar yra mano mama ir sese, bet deja jos nieko nenutuokia...Viska ka galejau tureti geriausia jau praradau. Meginau visaip save gelbeti keiciau darbus, savo iprocius, ejau sauktiniu kariuomene bet deja vis dazniau pagaunu save verkianti grauzianti save. Nenoriu gyventi. Nenoriu nieko tik baigti si zaidima, pripazistu pralaimejau...

Gerai, jeigu turi darba, o as nieko. Bet nusizudyti neverta, reikia isgyventi iki 2045 metu, o tada nusisauti ar nezinau. As vis tiek vienatves dugne tai reikia kazkaip datraukti.

O kas jeigu jau seniai esi pasidaves, nenori gyventi. Nematai prasmes gyventi. Ar dar yra galimybiu sugrizti i gyvenima, isgydyti depresija?

Sveikas, ar įmanoma, ar ne, priklauso nuo to, ar esi pasiruošęs dirbti su savimi. Kadangi jau ieškai pagalbos čia, rodo, kad atsakymas yra taip, įmanoma. Tačiau niekas nesako, kad bus lengva... Nes bus sunku... Sunku prisiversti nueiti anonimiškai pas psichologą pasikalbėti (vieno karto abejotina ar užteks, bent jau nežinau tokių atvejų) aš ėjau pas psichologą. Nežinau, kaip būtų naudingiau Tau, bet pabandyti surasti gyvos pagalbos, verta. Kornelija

Kornelija, kur rasti gerą psichologą, kuris padėtų išsigydyti depresiją?

reikia psichologo rašė:

Kornelija, kur rasti gerą psichologą, kuris padėtų išsigydyti depresiją?

Sveikas. Tik dabar sugrįžau ir pamačiau. Persikeiskim kontaktais kaip nors. Pasakysiu. Nesinori viešai. Tikiuos ne per vėlai užsukau... Lauksiu atsakymo.

Depresija gydyti reikia kuo skubiau ir tai daryti ne tik vienam, bet ir pasitarus su artimaisiais ar draugais, tais, kuriais pasitikite. Patarciau susireguliuoti savo diena, pasidaryti grafika, kada keliates, kada valgote, ka turite nuveikti, kada ilsites, medituojate, sportuojate ir pan. Patarciau uzsiimti sportu, nes jis geriausiai padeda nuvyti blogas mintis, skaityti knygas ir ismokti saves neteisti, neieskoti tobulumo, o viska priimti taip kaip yra.

Nebenoriu gyventi, nematau prasmes. Nezinau ar cia depresija, ar tikrai atejo laikas iseiti. Jauciuosi vienui viena siam pasauly. Nors turiu tris dukras jau beveik suaugusias tik jauniausiai dar 17 metu, bet vienisumo jausmas zudo mane. Jauciu, kad rysi su vaikais prarandu, tevu nebeturiu jau amzina atilsi abiems, draugas gal ir myli, bet jis savo psichologiniu problemu ikaitas. Todel rasti kam dar galiu buti reikalinga galimybiu nebera. Tikrai anksciau ar veliau paliksiu si gyvenima savo noru. Pati kalta del to, nesugebejau jo nugyventi graziai. Esu dar tik 38 metu moteris, todel laukti senatves man per ilgai. Mano skype jove303 gal kazkas jauciasi panasiai.

Sveiki, man 23-eji, perskaičiau daugelį komentarų ir man pasidarė labai liūdna, kad esame tokie jauni žmonės ir tokie pasimetę gyvenime. Tame tarpe esu ir aš. Man daugelis dalykų nesiseka, aš baigiau aukštąjį mokslą, atrodo turiu visus socialinius įgūdžius, fiziškai esu sveika, bet... vis kažkas ne taip... nerandu savęs ir savo gyvenimo kelio... kiekvieną dieną esu vis nelaimingesnė ir neturiu absoliučiai nieko kas mane palaikytų ir suprastų, aš stengiuosi būti tvirta asmenybė ir daugelis taip mano, tačiau taip pavargau nuo to, kokie žmonės savanaudiški ir piktavališki yra, aš nuoširdžiai paspausčiau ranką tam žmogui, kuris atlaiko didelį spaudimą ir vis nepasiduoda. Nežinau kaip taip gali būti. Su depresija susidūriau pabaigus mokslus, nelabai sekasi susirasti darbą, kuriame jausčiausi reikalinga ir kuriame galėčiau realizuoti savo idėjas. Žinau, kaip gali atrodyti iš šalies, bet man tikrai yra sunku susidoroti emociškai, aš vis bandau, bet kaip šypsenos nėra taip nėra. Linkiu sau ir kitiems stiprybės.

Sveiki. Nezinau, kas darosi, bet skauda ir degina viduj, kad norisi rekti, bet negaliu net zodzio pratarti. Atrodo, sirdis issoks is krutines. Nenoriu gyventi, bet sulaiko mano mazos dukreles, kuriu negaliu palikti. Bet taip skauda sirdi, kad ja issiplesiu pati is krutines. Nera kam issipasakoti, niekam nerupi, kaip man sekasi.  Niekam! Nera kam atsiverti. Nematau prasmes gyventi. Net vyrui negaliu to pasakyti, nedristu, kad man taip negera, kad noriu palikti si gyvenima. Nezinau kiek dar tversiu.

jeigu nusibodo gyvenimas, niekas nesigauna, esat depresijoj, nekenciat kad esat, turit visokiausiu baimiu, niekas neidomu pasidare, nematot prasmes gyvent ar kitokios priezastys kamuoja, nesvarbu kas tai butu. galim pachatint apie tai, o galbut nusizudyt kartu neradus jokio sprendimo ir pabegt nuo viso blogio, busenos, problemu ir pns. man 24m skype smertis777

Sveiki,

Esu Paulius, man 23 metai. Turiu sociofobija, dideli drovuma. Grizau is Anglijos pabaiges mokslus ir visiskai neturiu jokiu pazistamu, draugu. Ieskau bendraminciu, kurie turi panasiu problemu, su tokiais paciais drasiau bendrauti, nes vienas kita puikiai supranta. Noreciau susitikti realybeje, vien tik is susirasinejimo internetu tikslo daug nematau, norisi kazka veikti, praleisti laisvalaiki kartu. As is Kauno. Parasyk man anglu.alygis@gmail.com . Zinau, kad tikrai yra cia zmoniu su panasiom problemom, maciau komentarus 4-5 menesiu senumo, nebijokit parasyti. Reikia zengti ta pirma zingsni.

Man labai negera. Nežinau kas tai - depresija, o gal kažkoks emocinis nuovargis. Nebesinori nieko daryti, nepasitikiu savimi, vengiu žmonių, nors realiai niekad nebuvau tokia ir regis dar dabar jaučiu diskomfortą, bet paskutiniu metu (paskutinius porą metų) turėjau daug barnių su aplinkiniais žmonėmis, o kuo toliau tuo žmonių, kuriuos prarandu skaičius vis auga. Stengiuosi suprasti, kas ne taip, bet niekaip nepavyksta pasikeisti. Tai labai sekina ir varo į neviltį. Atrodo, kuo labiau stengiuos padėti, suprasti, rodyti norą bendrauti, tuo labiau nuo manęs nusigręžia, ir regis linksta prie atvirkščiai besielgiančių žmonių. Kodėl taip yra? Mane tai siutina, bet tik pareiškus pretenzijas, žmonės dingsta ir dingsta. Jeigu neieškau aš, tai pati ieškoma niekada nebūnu. Anksčiau buvau ir veikli, ir tikslų turėjau. Regis, viskas slysta iš po kojų. Kartais pati savęs bijau, nes minčių kyla visokių. Ir nėra žmogaus kuriam galiu išsipasakoti, jausdama, kad mane supras, nėra. Sako, tai išbandymas, viskas bus gerai, praeis, visiems taip būna. Bet nepraeina, nėra viskas gerai. Emocinė būsena mažiau stabilesnė su lyg kiekviena diena. Trumpai, tai noriu numirti. Gal ne tiek numirti, kiek tiesiog viso šito nebeišgyventi. Tai tokia bejėgystė... sunku žodžiais apibūdinti... daug problemų gyvenime, bet dabar darausi ir tom problemom abejinga. Viskas pilka, vienoda, vieniša.

Sveika, ir man kyla įvairių minčių, su kuriomis tenka pakovoti. Taip, sakoma tai išbandymai, bet kažin, kiek čia tiesos, nes niekur tai neveda. Aš nusivyliau žmonėmis, bendravimu, labai reta tinkamų žmonių, o iliuzijų daug. Visada norisi kaip geriau, bet taip nesigauna. Tad aš manau Tave suprantu. Gali išsipasakoti man, o yra dar viena draugiška moteris čia, tad susisiekim. Gali rašyti man slaptasis@rambler.ru

Aš taip pat įvardinčiau savo būseną - gal depresija, gal nuovargis. O gyvenime tenka skubėti, nėra kada ilsėtis. Ir norisi gyvenime realių permainų, atsibosta rutina. Žinoma, padėti, patarti yra labai sunku, nes tai individualu. Kartais vilčių būna daug, bet realybėje pokyčių mažai. Tad sunku kažko tikėtis, manau reikia remtis artimais žmonėmis, gyvu bendravimu, o gal rasti naujų draugų. Juk tiek daug duoda paprasta šypsena. Visa kita turėtų ateiti po to. Sėkmės.

Nežinau, ar sergu depresija. Tačiau jau labai ilgai nesidžiaugiau tuo, ką turiu, esu paniūrusi, liūdna, nepasitikiu savimi, turiu tik vieną draugę, kuriai galiu pasipasakoti, bet ne viską. Tačiau ir su ja bendravimas atšalo. Esu viena, nežinau, ar esu, kam reikalinga... Gyvenime stengiuos nepasiduoti, mokytis, studijuoti, padėti kitiems. Bet kas iš to... Dabar jaučiuosi pavargusi nuo visko. Turiu svajonių, ateities planų. Tačiau, kuo toliau gyvenu vis labiau nusivyliu savo planais, nes taip man nebus, bus taip, kaip dabar yra, nes žmogus taip greitai nepasikeičia, netampa kitoks. Noriu, kad situacija pasikeistų, žinau, kad su manimi yra blogai, kad nebendrauju su kitais, kad esu uždaro būdo. Jau labai ilgai esu viena, neturiu žmonių, kuriems būčiau reikalinga, svarbi, ne dėl naudos. Turėjau tokį žmogų, kuris be žodžių suprasdavo, kurios apkabinimai buvo nuoširdžiausi, tai mano mama. Prieš 4 m. jos netekau. Tačiau nepalūžau po mamos netekties. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą...

Bendravau su vienu vaikinu apie pusmetį, bet nutraukiau draugystę su juo, nes pastoviai gerdavo. Tada susipažinau su kitu vaikinu, kuris už mane buvo 7 m. vyresnis, tačiau jis manimi pasinaudojo ir paliko. Bet negaliu jo pamiršti, norėčiau būti su juo, bet negaliu. Kito vaikino susirasti nenoriu, nenoriu būti įskaudinta, palikta. Suprantu, kad turėčiau paleisti praeitį, galvoti apie ateitį, gyventi ir džiaugtis dabartimi. Norėčiau, kad taip būtų, bet yra kaip yra.

Viskas bus gerai! Tesiog po tamsių dienų ateina ir šviesios! Tu esi jauna graži ir to užtenka. Gyvenime kiekvienam žmogui yra duoti išbandymai, vieni juos įveikia, kitiems sunku juos įveikti, stiprūs žmonės nugali, silpni pasiduoda. Manau tu esi stipri, tu ir taip jau daug patyrei sunkumų, bet nepasidavei. Parodyk kitiems, kad tu gali, parodyk tai ko jie nesitikėjo iš tavęs, tu esi šiam pasaulyje tam, kad kažką padarytum gerą ir tu tai padarysi, aš tikiu tavim!!! O dėl vaikinų nepergyvenk, jei jie su tavim taip pasielgė, jie yra paskutiniai niekšai. Bus skaudu, verksi, nelengva žinau, bet tu gyvenime pasieksi viską jei tik pasitikėsi savimi!!!

Sveiki visi,

Netyčia radau šį forumą, ir negalėjau praeiti.

Man jau daugiau negu 40 metų, dvidešimt iš jų aš susidūriau su panašiomis problemomis. Būdavo labai sunku, bet esu labai ryžtingas, visą laiką ieškojau išeičių. Meditavau, skaičiau knygas, sportuodavau iki nukritimo. Manau, kad daug žinau, kad galiu pasidalinti savo patirtimi. Labiausiai išmokau vieną dalyką - mes esame tokie, apie ką mąstome! Moksliškai patikrinta, kaip veikia smegenys. Kartokite sau daug kartų "man bloga, man negera, man depresija", ir tai turėsite! Kartokite šimtą kartų "taip, taip, taip", "aš esu laimingas, stiprus", ir pamatysite, gal atrodo kvailai iš šono, bent tuo metu tikrai pasijusite geriau. Paskaitykite knygą - "Smegenų jungiklis". Nepasiduokite. Būtent, kai visas gyvenimas nemielas, labai sunku būtent prisiversti tai daryti, kažką pozityvaus. Bet verta! Nepasiduokite depresijai, blogoms mintims. Ir sportuokite, eikite į gamtą, mokykitės kvėpuoti, meditacijos - tiesiog išmokite nežiūrėti taip rimtai į gyvenimą, tai tik žaidimas. Ir dzin, ką ten kas pasakė, ką ten kas mąsto apie Jus.

Galite man parašyti, kas norite - dariusv@gmx.com, visada pasidalinsiu patirtimi, padėsiu, aš tai praėjau ir dabar džiaugiuosi gyvenimu, mokausi naujų kalbų, keliauju. Sėkmės Jums.

Labas, ir man siuo metu negera. Pasimetusi, puola depresija. Nezinau kaip viska atlaikyti, patarkit kaip nepaluzti. Aciu Laima.

As nezinau kas man, bet as vakarais galvoju apie save ir pradedu verkti, nes tiesiog noriu iseiti... Mane brolis musa, kiekviena diena verkiu, apie tai kalbejau su mama, bet nieko niekas manes nenori klausyt, todel noriu iseit, manes niekas neklauso... as pagalvoju apie savo ateiti ir pradedu verkti, noriu mirti...

Kaip Tu jautiesi? Kas atsitiko, jog kyla mintys apie savižudybę?

Labas, aš Rūta, man 19 metų. Ko gero man depresija. Būtų gerai, kad tai tik ir būtų. Kadangi, mano mama sirgo šizofrenija... Tai daug ką pasako. Pastaruoju metu daug mąstau apie save. Bandau mąstyti apie ateitį, bet kiekvieną kartą suprantu, kad nieko nenoriu iš gyvenimo, nieko iš jo nesitikiu ir apskritai, nenoriu gyventi. Viešumoje esu aktyvi, bendraujanti ir linksma. Visi mane apibūdina kaip "kompanijos siela". Niekas negalėtų net įtarti, kad turiu emocinių problemų, nes esu įvaldžiusi gebėjimą prisidengti kauke. Grįžusi namo, būnant vienai aplanko įvairios mintys. Mane lengva įskaudinti, todėl bet koks mažmožis man atrodo didžiausia katastrofa, dėl kurios labai nervinuosi. Artimųjų išreikšti nepasitenkinimai, blogi žožiai skamba kaip skaudžiausias dalykas, po kurio verkiu keletą dienų, prarandu norą kažką daryti: bendrauti, kalbėtis, valgyti, mokytis ar užsiimti kažkokia veikla. Dėl visko pradedu kaltinti save, pradedu save menkinti savo akyse. Noras pasitraukti iš gyvenimo mane seka kiekvienam konflikte.

Kadaise be galo mėgau menus. Piešiau. Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, be kurios negalėdavau nei dienos. Dabar jaučiuosi tokia beviltiška, nes niekuo nebeužsiimu, apart ėjimo į mokyklą ir mokymąsi (ką darau praktiškai per prievartą). Hobių nebeturiu, nei groju, nei dainuoju, nei piešiu. Esu mieguista, visada noriu miegoti. Kartais ir norisi užmigti amžinu miegu... Vakarais iš niekur nieko pradedu verkti, nes tiesiog pasidaro liūdna. Ir taip diena iš dienos, savaitė po savaitės...

Labas, Rūta, būk drąsi, gyvenimas Tave išbando. Kovok kiek galėsi, ir žinok, jei tavo mama sirgo, tai dar nereiškia, kad ir Tu tokia pati. Ieškok stiprybės gamtoje ir kardinaliai pakeisk gyvenimą. Pvz, praleisk naktį miške, jei esi iš didelio miesto, įsėsk į nežinomą troleibusą ir nuvažiuok iki galo, žodžiu, pasielk beprotiškai ir spontaniškai. Svarbiausia, atleisti sau ir paleisti praeitį, gyvenki šia diena. Būk!

Rūta, perskaičiau tavo laišką ir prisiminiau savąjį gyvenimą. Jis buvo labai panašus, tik mano tėvas buvo ligonis ir despotas. Iš mamos taip pat trūko šilumos. Kai jie skyrėsi aš buvau paskutinėje klasėje. Verkdavau, kaukdavau į pagalvę, kai jie aiškinosi santykius. Atrodė, kad aš niekam nereikalinga... Po to buvo ilgi depresijos metai, bet vis kentėjau, kentėjau... kol išprotėjau... Atsidūriau ligoninėje... Patarčiau tau užsiimti kokia joga ar kreiptis į dvasinius gydytojus, nes tas dvigubas gyvenimas gali nuvesti į rimtas ligas. Gal ir pagerti vaistų... Tavo siela serga...

Miela Ruta,

Vaiksciojau gamtoje ir galvojau apie tavo zinute. Manau ir tau reiktu tiesiog viena karta iseiti i lauka, kur nors toliau nuo namu, bent valandai, nueiti bent 5 km. Pamatysi, kaip prasvieses galva, atsiras geru minciu. Tiesiog reikia malonaus nuovargio. Taip pat gali trumpam nuvykt i kita miesta ar miesteli, pasivaiksciot. Gal su drauge, gal pas drauge. Pamegink, tai veikia. Kai uzsimerksi namie, matysi pries save tuos vaizdus ir mintys bus kitos. Oras tam nesvarbu.

Gali parasyt man slaptasis@rambler.ru , bendrauti geriau asmeniskai. As zenkliai vyresnis. Bet taip dar geriau. Nenusimink ir neprarask vilties. Mes turim suvaldyt savo gyvenimus. Daug ka gali pati. Manau tau siek tiek reikia atramos gyvenime.

Parasykite man lawignups@gmail.com Man 28m. As daug metu sergu depresija. Neturiu draugu. Manes niekas neisklauso, nesupranta, tik kritikuoja. Patiriu patycias del svorio, isvaizdos, kad nieko neveikiu gyvenime. Daznai gedinuosi viesai zmoniu, minios. As visada vaikstau kepure su snapeliu mane slegia zvilgsniai atrodo lyg saiposi kad as nemoksa ir neatrandu saves. Esu pasiklydusi. Norisi kaukti is tos vienatves. Ilgiuosi zmogiskos laimes, dvasines silumos. Ieskau sielos draugystes, nes jauciu, kad skestu...

Sveiki, visiems kam sunku, kas jauciasi depresuoti gali su manimi susisiekti linanl22@hotmail.com. Pati esu ta patyrusi ir po vieneriu metu terapijos mano gyvenimas tesiasi toliau be visokiu serganciu minciu ir saves naikinimo. Pati labai domiuosi psichologija ir jei kas nori gali man parasyti. Tik nerasykit mielieji komentaruose.  Galima jausmus uzgozti ir juos ignoruoti, o tai isvarys visus is proto. Nuo saves ir savo jausmu nepabegsit su jais reikia ismokti susitvarkyti, o mums lietuviams tai nera lengvas uzdavinys.

Is tikro man jau atsibodo viskas, kad as toks durnas ir nieko nesugebu padaryt gerai. Jau toks nevykelis esu, kad kazin toki ar rasi kur nors... Man 24m jau, o nieko nepasiekes isvis 12 klasiu tik baiges. Draugu nera, panos taip pat. Kazkada geriau buvo siek tiek, auto buvo, teises, pinigu, kad tuom nepasinaudojau normaliai. O dabar kaip viska praradau dar labiau esu niekas. Psichiatrinej buvau 2 metus, neperseniausiai issejau. Mano diagnoze sizofrenija + depresija dar priedo sociofobija (bijau zmoniu belekaip, bendraut su jais), bet kam cia rupi. Esme prie kompo praleides visa gyvenima beveik, tai ko noret is manes. Toks asilas, is kur as sugalvojau, internete kazino pradejau zaist nesenai, paskutinius pinigus apie 2 tukstancius euru pralosiau. Nezinau kas man daros, logiskai negaliu visko suprast. Dabar be bapkiu visiskai, nera nuo ko pradet. Zodziu man siandien galutinis taskas yra, rytoj reiks nusokt nuo pastato kokio. Uzteks cia leist dienas i niekur kaip asilui. Bandziau kazkur pries 3m, tabletem nusinuodyt, bet pasirodo neveiksminga buvo takart... Viso R.I.P greiciausia ryt. Einu parukyt.

Kitiems nesiulau zudytis, nes tikiu kad jums pageres...

man 27, jau lygiai vieneri metai kaip su niekuo nebendrauju, nezinau kodel, bet mane visi atstumia, vengia... esu uzdaras, susipazines su naujais zmonemis nesireiskiu, bandau juos stebeti, suzinoti kaip su jais geriausia bendrauti. galbut del tos tylos manes niekur nebekviecia. vienatve labai skaudina ypac kai zinau kad pries pora metu turejau labai visko daug: pomegiu, draugu, tiksla.. jauciu kaip gyvenime niekas nebedomina ir daugiau nebematau del ko gyvent... tiesiog egzistuoju ir viskas.

Sveiki. Prasau atsakykit i mano laiskus nikas fross. Turintys bedu del depresijos, vienisumo ir panasiu dalyku. Noriu pasikalbeti. Aciu uz supratinguma.

Sveiki, na ir as pasirasysiu cia, nezinau nuo ko prasidejo bet viskas tesiasi nuo mazens, visa laika budavau pastumdelis visu atstumtas, niekas gyvenime nesiseke ka be pradedavau nieko nebaigdavau, as stengiausi nesirodyt viesumoj budavau istisas paras prie kompiuterio kad tik niekas manes nematytu nes as pats sau atrodau negrazus, bet pries pusantru metu veziau drauga i gmt ir susipazinau su tokia panele apstulbau nuo jos ja as isimylejau is pirmo zvilgsnio bet nezinau kodel as jai melavau apie save, bet po biski ji pastebejo kad meluoju ir po biski pasakiau tiesa bet sunku man kalbet kazkodel kaip reikia kalbet man viskas tarsi uzstringa... nu issiaiskinom viska ir vel gerai, bet taip istisai vis atrodo viskas gerai gerai ir tarsi is giedro dangaus vel kazkokia nesamone del kurios mes susipykstam... ir istisai.... ji tokia kuriai patinka bendraut dalyvaut baliukuose, o as grynai priesingybe nx.... as nesveikas nes jei ji su kuo nors soka as susinervinu dingsta nuotaika.... apsigyvenom kartu, ji rado darba, nes baigus universiteta o as dar 12 klasiu nebaiges... tai va rado darba o as ne, ir patikekit kaip slykstu kaip reikia is drauges gyvent...... neturiu zodziu... tai va as is jos gyvenu apie 1 metus plius minus ir niekaip nesusirandu darbo... nezinau kodel... norejau vaziuot i uzsieni bet neistverciau be jos ne savaites nes buna kad isvykstu porai dienu ir jau negaliu turiu grizt... dabar pasiskolinau pinigu ant masinos paskolino pirkom ir visos tos islaidos susidejo daug gavosi... ir dabar ziauriai susipykom ir ji man pasake rytoj varyk namo.... tai va rytoj parduosiu masina ir dar viena dalyka atiduosiu visus pinigus jai ir iseisiu is sio pasaulio.. nes nusprendziau kad daugiau neturiu ka cia veikt jei paliks ji mane aisku jai pasakysiu kad isvarau i uzsieni kad ji sau ko nepasidarytu nes tikrai myli ji mane bet jei jau per sunku su manim... ir as ja suprantu...

atsiprasau uz klaidas ir ismetytas mintis beveik nemaciau ka rasau....

Sveikas Efka. Ar galetume pasikalbeti? palieku tau savo kontaktus. 869140566 ir jankauskas100@gmail.com

Sveiki esu Mantas, man 25m. Ir kaip daugelis čia esančių po truputį leidžiuosi dugno link, be abejo norėčiau viską pakeisti, bet bijau kad per vėlu nebe 18 jau ir nieko pakeisti nebeišeis nes nuo manęs tai nebepriklauso. Neturiu draugų, vos kelis pažįstamus, kurie mato tik mano kaukę, nes nenoriu jų užkrauti savo problemomis, neturiu merginos nors ir norėčiau, bet atvirai pasakius jau nusibodo mėginti, nusibodo pastovūs ignoravimai, netikros priežastys, nenoras bendrauti, aš suprantu kad nesu super išvaizdus milijonierius, bet ne iki tokio lygio kad ignoruotų visi, nejaugi aš tikrai brokas, kodėl? Kiek laiko dar tai tęsis, netgi pradėjau sportuoti numečiau svorio, pradėjau bendrauti su viena man patikusia mergina, iš pradžių viskas buvo normaliai bet ji "žaidė už dvi komandas" aš nesu visiškai kvailas ir tokius dalykus suprantu, savavališkai atsitraukiau, nes nenoriu kad mano antroji pusė būtų nelaiminga su manimi jeigu aš esu per prastas, taigi praėjus keliems mėnesiams, ji pradėjo vėl rodyti man dėmesį, o aš labai lengvai prisirišu prie žmonių todėl man tai buvo malonu, tačiau jaučiu kad aš nesu įdomus nes manęs nieko neklausia, o kai aš paklausiu ignoravimas, aš gi matau kad tu perskaitei mano žinutę, nejaugi tave tai užveda? O susitikus prasideda melas kad tu negalėjai atrašyti nes..... Aišku aš nieko nesakau nes nenoriu įžeisti, bet mane tai žeidžia labiau, klausiu kaip praėjo diena jau tik iš mandagumo ir laukiu atsakymo valandomis bet gi nieko. Bet kam tada reikia rodyti tą netikrą dėmesį. Dabar mėginu bendrauti su mergina gera pažįstama kuri gan neseniai išsiskyrė su vaikinu kuris pasielgė labai šudinai ir vos jos nenuvarė iki depresijos, tačiau ji labai stipri susitvarkė ir tikiuosi kad ji laiminga, bet aš bijau kad nieko neišeis nes manau kad ji per gera ir aš nesu toks stiprus kaip ir ji. Nebesuprantu nejaugi aš tiek sugedęs? Nusibodo neigiamos emocijos tiek darbe tiek savyje.

Atsiprašau jeigu kam nors tai pasirodys juokinga ir atsiprašau už galybę klaidų.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai