To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Du pagyvenę vyrukai kalbasi...

Du pagyvenę vyrukai kalbasi:
- Klausyk, ką labiau norėtum turėti: trisdešimt tūkstančių litų ar tris vaikus?
- Tris vaikus.
- Kodėl?
- Todėl, kad turiu penkis.

  • Jei nėščioji jaučiasi gerai bei valgo sveiką ir visavertį maistą, jokių maisto papildų geriau nevartoti (išskyrus folio rūgštį). Maisto papildai, net ir skirti nėščiosioms, gali ...

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Soliariumai asmenims iki 35 metų amžiaus didina odos vėžio riziką 98 proc., o melanomos riziką 22 proc., teigia Australijos mokslininkai. Australijoje daugiausiai pasaulyje nustatomas odos ...

Plačiai apie rudą cukrų

Straipsnio šaltinis: 
Gera savijauta
Rudas cukrus.jpg

Rudas cukrus - tai aktyvių žmonių cukrus, žmonių, kurie stengiasi gyventi sveikai gaudami iš gyvenimo maksimumą.

Rudas cukrus suteikia ypatingą aromatą įvairioms arbatos rūšims, pabrėžia jų skonį, idealiai tinka saldinti kavą, kepant tamsius pyragus. Be viso to, rudame cukruje yra daug mineralų ir kai kurių vitaminų, todėl jis ypatingai naudingas tiems, kurie nusprendė suliesėti ir tiems, kurie paprasčiausiai rūpinasi savo sveikata.

Daugelis mūsų ne kartą yra prisižadėję valgyti mažiau, atsisakydami mėgstamų valgių, saldumynų ir cukraus. Viskas lyg ir pavykdavo - svoris krisdavo. Bet po to sekdavo atkrytis, persivalgymas, svoris grįždavo, o dugeliu atvejų net viršydavo ankstesnį. Tokie atvejai ne retenybė, juos patiria beveik kiekvienas, kuris emė riboti valgį ir ypač atsisakė cukraus.

Kur gi priežastis?

Dar dešimt metų atgal mes žinojome tik du cukraus pavidalus: birų baltą cukrų ir gabalinį rafinuotą. Net moksleiviai žino, kad rafinuotas cukrus, būdamas labai svarbus angliavandenių šaltinis, tėra tuščios kalorijos, jame nėra nei vitaminų, nei mikroelementų.

Skirtingai nei rafinuotame cukruje, rudame yra kalio, geležies, kalcio ir vario. Bet tikras mineralų lobynas slypi juodoje melasoje, kuri yra rudojo cukraus sudėtinė dalis. Joje kalcio daugiau nei piene, jogurte ir daugelyje sūrių - pagrindinių kalcio šaltinių mūsų mityboje. Juodoje melasoje yra labai daug vario - daugiau nei visuose kituose produktuose, išskyrus, galbūt, omarus, austres, keptas kepenėles. Joje daug geležies, magnio, kalio ir netgi kai kurių vitaminų. Ir svarbiausia - rudas cukrus dabar ne egzotika ir ne retenybė. Daugelyje šalių tai įparstas maisto produktas. Tik mes dar prie jo nepripratome.

Tikrai naudingas rudas cukrus būna tik iš cukrašvendrių. Yra kelios šio rudojo cukraus rūšys:

 

  • Golden Granulated - tai šviesiai geltoni kristalai, idealiai tinkantys kavai, arbatoms, vaisių salotoms ir košėms.
  • Demerara - cukrus, turintis ypatingą sodrų aromatą, kuris kai kuriems žmonėms, manantiems, kad cukrus neturi kvapo, gali sukelti netgi šoką. Pirma mintis - į šį cukrų kažko pridėjo. Bet ištikrųjų, taip kvepia melasa, gaunama perdirbant cukrašvendres - tai tikrai labai natūralus produktas. Žinovai šiuo cukrumi skanina kavą - jis suteikia gėrimui ypatingą skonį.
  • Muskovado - yra šviesus, kuriame mėlasos mažiau ir tamsus su daugiau melasos. Šviesaus Muskovado aromatas ir skonis švelnus, primenantis grietinėlės kvapą. Jis tinka kepiniams ir kremams. Tamsus Muskovado - tamsiai rudas, beveik juodas ir labai drėgnas. Kai kurie gurmanai šį cukrų valgo vieną. Jis labai tinka gaminti ypatingiems padažams, gardinti patiekalams, gaminti musus ir karštą vyną.

 

Japonų virtuvėje įvairios rudojo cukraus rūšys užima ypatingą vietą. Ne veltui japonų virtuvė yra subalansuoto ir sveiko maisto etalonas.

Iš tikrųju, tiesiog nuostabu, bet Tokijo gatvėse beveik neįmanoma sutikti ne tik nutukusių, bet ir pilnų žmonių. Persikelkime kelioms minutėms į Japoniją ir pažiūrėkime, kokios paslaptys slypi japonų virtuvėje, leidžiančioje jiems išlikti liekniems ir žvaliems iki gilios senatvės. Visų pirma, japonų virtuvė yra daug mažiau kaloringa, palyginus su eurpietiška. Ryžiai, jūros gėrybės, soja, daržovės ir vaisiai teigiamai veikia organizmą, valo jį nuo šlakų ir nuodingų darinių. Suši, miso, tofu ir soba kasmet darosi vis populiaresni visame pasaulyje. Tačiau patys japonai mano, kad ne mažiau svarbu yra tai, kad jie atsisako konservuoto maisto ir valgo tuos patiekalus, kuriuos tuo sezono metu galima pagaminti iš šviežių produktų, kuomet jie ypatingai skanūs ir maistingi.

Pavyzdžiui, švelnūs, traškūs, nuostabaus aromato bambuko ūgliai (beje, jie ypatingai vertinami japonų virtuvėje) - tai pavasario patiekalų požymis. Lotoso šaknis japonai valgo pavasarį ir rudenį. Nuo seno keptas ungurys valgomas karštomis vasaros dienomis. Egzistavo net speciali diena, kuomet ruošdavo patiekalus iš ungurio. Pagal mėnulio kalendorių tai būdavo liepos viduryje. Sezoniškumas buvo jaučiamas ir patiekalų puošime. Pavyzdžiui, vasaros karštyje sniego baltumo šalti makaronai, įrėminti į šviežių raudonų perilos lapų vainiką, sukelia apetitą ir kviečia pavalgyti. Rudenį valgiai dekoruojami raudonais klevo lapeliais, pušų spygliais, chrizantemų žiedais, iš morkų ir ridikėlių išpjaustomi tokie patys klevo lapeliai. Kai kurie Japonijos kulinarai specializuojasi gėlių žiedų „gamyboje" iš daržovių. Iš morkų, ridikėlių, moliūgų jie sukuria irisų, rožių žiedus, kuriuos sunku atskirti nuo tikrų.

Be to, kiekvieną sezoną atstovauja savas vaisius, daržovė, žuvis: žiemą - mandarinas, rudenį -churma, vasarą - upėtakis. Sezoniškumas pabrėžiamas ir serviruojant stalą. Pavyzdžiui, rudenį ir žiemą ant restoranų stalų statomi nedideli indai su akmenukais, į kuriuos įstatyti spalvoti popieriukai arba maži šiaudiniai lietsargiukai. Tai perimta iš valstiečių buities, apsivilkti šiaudinius apsiaustus ir išskleisti šiaudinius lietsargius blogu oru.

Saldumynai yra neatskiriama japonų buities dalis. Puodelis žalios arbatos su nedideliu saldžiu desertu leidžiantis saulei - būtinas kiekvieno japono ritualas. Bet kaip japonų moterys, neatsisakydamos saldumynų, išlieka grakščios? Paslaptis yra tame, kad visuose saldžiuose patiekaluose japonai naudoja nerafinuotą natūralų rudą cukrų. Puodelio arbatos neįmanoma įsivaizduoti be mažo rudo rutuliuko ar mažos širdutės, žaižaruojančios besileidžiančios saulės spinduliuose, pagamintos iš Demerara rudojo cukraus.

Atsiradimas ir gamyba

Tikriausiai, jau Neronui buvo žinomas cukrus, „saccharum" (nuo sanskrito „sarkura"). Rudojo cukraus kruopeles gamino iš cukrašvendrių sulčių ir veždavo į Europą iš Indijos. Cukraus prekybos tarpininkas su Indija buvo Romos Imperijos provincija - Egiptas. Vėliau romėnai cukrašvendres ėmė auginti Sicilijoje ir Pietų Ispanijoje, bet žlugus Romos Imperijai tai buvo pamiršta.

Pirmieji kryžiuočiai, atvykę į Libaną, sužinojo apie stebuklingą augalą, kuris užaugdavo iki 7 metrų aukščio ir duodavo saldžias sultis. Jį pavadino "saldžiąja švendre". Greitai šio augalo plantacijos atsirado Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje, Madeiros saloje, o taip pat Vidužemio jūros salose: Rodose, Kretoje, Kipre, Sicilijoje. Vis dėlto cukraus prekybos centru išliko Venecija, vežanti cukrų iš Rytų.

Ilgą laiką cukrus buvo laikomas vaistais. Juo buvo prekiaujama vaistinėse. Viskas pasikeitė po Amerikos atradimo. Per Antverpeną ir Hamburgą Karibų jūros baseino cukrus pasiekdavo Europą. Jis buvo prabangos ir turto simboliu. Jį saugodavo sidabrinėse užrakinamose dėžutėse. Juo prekiaudavo aukso kaina. Karalių ir didikų rūmuose buvo madingos vazos iš rudojo cukraus.

Dėl "rudojo aukso" kildavo karai. 1520 metais Niderlandai užpuolė vieną didžiausių Portugalijos kolonijų - Braziliją ir sunaikino visas cukrašvendrių plantacijas. Taip jie susidorojo su pagrindiniu konkurentu - juk "medaus švendrės" buvo auginamos Niderlandams priklausiusioje Javos saloje. XVII-XVIII amžiais daugelis Ispanijos kolonijų buvo iš jos atimtos jai nusilpus. Barbadoso ir Jamaikos salos atiteko Anglijai, o Martinika ir Santo-Domingo (dabar Dominikos Respublika) atiteko Prancūzijai.

Po Ispanijos imperijos žlugimo pagrindiniu cukraus tiekėju į Europą tapo Didžioji Britanija. Anglai įvedė madą saldinti arbatą. Kita naujovė - valyti dantis cukrumi - pasirodė nevykusi: Britanijos turtuoliai, uoliai valydami dantis cukrumi, kentėjo nuo išplitusio karieso. Prabangos skonis buvo apgaulingas. Cukrus negalėjo pakeisti dantų miltelių.

Kontinentinėje Europos dalyje XVIII amžiuje cukraus buvo vartojama nedaug. Kai kurie valdovai mėgino rasti pakaitalą užjūrio saldumynui. Prūsijos monarchas Fridrichas Didysis (1712-1786 m.), gailėdamas pinigų cukraus importui, tikėjosi, kad Vokietijos žemė irgi gali užauginti saldžiuosius augalus. Jis įsakė chemikui Andrėjasui Margtrafui (1709-1782 m.) rasti tokį augalą tėvynėje. 1747 m. mokslininko dėmesį patraukė cukrinis runkėlis, kuriame jis aptiko cukraus kristaliukų. Bet tik po pusės amžiaus Margtrafo mokinys Francas-Karlas Archadas (1753-1821 m.) išvedė cukrinį runkėlį su padidintu cukraus kiekiu ir sukūrė metodą išgauti jį. Žinia apie „vokišką cukrų" greitai pasiekė ūksmingąjį Elbioną ir sukėlė sąmyšį tarp „saldžiojo aukso" prekeivių. Archadui buvo pasiūlyta 50 000 talerių už gamybos sustabdymą. Bet jis atsisakė net vėliau pasiūlytų 200 000 talerių.

XIX amžiaus pabaigoje cukraus monopolija baigėsi. Cukrus tapo visiems prieinamas. Prasidėjo cukrinio runkėlio baltojo cukraus epocha. Bet rudasis cukrus nepranyko visiškai - jis tapo elitiniu produktu, aukštuomenės arbatėlių neatskiriama dalimi.

Tai įdomu.

Vokietijos archeologai surado patį seniausią Žemėje dantų šepetuką. Archeologų nuomone, jam 250 metų. Jį rado buvusios ligoninės teritorijoje. Šepetukas buvo skirtas vienu metu valyti ir dantis, ir ausis. Jis pagamintas iš kaulo ir kiaulės šerių. Šepetukas buvo patalpintas Berlyno muziejuje. Manoma, kad dantų šepetukai atsirado kartu su cukraus paplitimu Europoje.

Indijoje ir Kuboje beveik prie kiekvieno namo auga cukrašvendrės. Kai jos subręsta, valstiečiai mačete nukerta stiebus, po to juos susmulkina ir verda, kol susidaro maži rudi kristaliukai. Indai juos vadina „sarkar".

Vedybos....

Iranietiškai:

Moterys trina du gabalus rudojo cukraus virš jaunavedžių galvų, apiberdamos juos cukraus dulkėmis - tai turi suteikti laimę.

Karibietiškai:

Barbadoso, Grenados ir Santa-Lučija salose vestuvėms kepamas didžiulis „juodas" pyragas su džiovintais vaisiais, uogomis ir romu. Į receptą, kuris perduodamas iš kartos į kartą, įeina miltai, tamsus rudasis cukrus, sviestas, kiaušiniai, vyšnios, razinos, slyvos, serbentai. Džiovintus vaisius ir uogas mirko rome ir laiko moliniuose ąsočiuose vieną-šešis mėnesius.

Ilgaamžiškumo rekordas.

Pati seniausia pasaulio moteris, japonė Kamato Chongo, neseniai šventė savo 116-tąjį gimtadienį. Ji pergyveno tris savo vaikus iš septynių, turi 27 anūkus, 57 proanūkius ir 11 proproanūkių. Jos amžius savotiškai įtakoja jos dienos rėžimą - kartais ji miega dvi paras ištisai, o po to tiek pat ne.

Kamato Chongo giminaičiai sako, kad ji su malonumu klauso tradicinių dainų, o mėgstamiausias jos valgis yra nerafinuotas rudasis cukrus.

Būtent japonai ilgą laiką pirmauja pasaulyje pagal ilgaamžiškumą - moterų amžiaus vidurkis sudaro 85 metus, vyrų - 78. Specialistų nuomone, toks ilgaamžiškumas sąlygojamas natūralių produktų ir rudojo cukraus vartojimo.

Cukrus - prabanga.

Tik ką cukrus, kaip dažnai būna su naujovėmis, buvo prabanga. XIV amžiaus pradžioje Anglijoje už svarą cukraus mokėjo 44 svarus sterlingų, kas šiuo metu atitiktų 1 dolerį už arbatinį šaukštelį cukraus. Ir vėlesniais amžiais cukrus ilgą laiką buvo brangus produktas, kurio vartojimui buvo sukurta daug įvairių daiktų: sidabriniai šaukšteliai, žnyplės, specialūs sieteliai, cukrinės. Tuo tarpu neturtingieji tenkindavosi cukraus sirupu, nugramdytu nuo laivų, atvežusių į Europą rudąjį cukrų, triumų sienelių.

Pasaulis be cukraus.

Iki XVII amžiaus Europoje cukraus negamino. Antikos pasaulyje buvo naudojamas cukrašvendrių sirupas. Europiečiai su šiuo sirupu susidūrė Indijoje Aleksndro Makedoniečio karo žygių metu. Viduramžiais cukrų į Europą veždavo iš arabiškų kraštų. Cukraus gamybos centrais tais laikais buvo Egiptas ir Sirija. Amerikos atradimas perkėlė pagrindinę cukraus gamybą į Vest-Indija, į Karibų salas.

Maitinimas biuruose.

Moksliškai įrodyta, kad nuo to kaip ir kuo mes maitinamies, tiesiogiai priklauso ne tik mūsų sveikata. Vieta, laikas ir maisto kokybė tiesiogiai veikia mūsų darbingumą, nuotaiką ir netgi protinį aktyvumą. Pamėginkite prisiminti, ką jūs valgėte pietums paskutinę savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio. Greičiausiai jūsų „atsiminimai" apsiribos sumuštiniu, greitai pagaminamų makaronų pakuote ir puodeliu neaiškios spalvos kavos... Ir taip ištisus metus... Svarbiausiu maitinimosi laiku yra pietų metas ir pietų pertrauka. Tik 18% viršininkų visame pasaulyje palieka savo biurą, kad padoriai pavalgytų. Darbuotojai dažniausiai deleguoja savo kolegą iki artimiausios parduotuvės ir užkremta tuo, ką jis parnešė. Laikas tarp 13 ir 14 valandos parinktas ne atsitiktinai. Manoma, kad šiuo laikotarpiu fizinės ir protinės žmogaus jėgos yra žemiausiame lygmenyje ir šį laiką reikia išnaudoti organizmui pamaitinti. Tuo pačiu metu, pagal statistiką, viršininkai ir jų pavaduotojai maitinasi spontaniškai, bet kuriuo laiku. Todėl Europoje ir JAV direktoriai ir solidžių firmų savininkai įvedė praktiką "išvyti" savo darbuotojus ir save papietauti nuo 13 iki 14 valandos į kavines ir užkandines. Ir ne todėl, kad visi yra gurmanai ir estetai, bet todėl, kad jau seniai tapo žinoma, kad darbuotojai, palikę biurus, "prasivėdinę" iki artimiausios kavinės ir atgal, antroje dienos pusėje darbuojasi žymiai našiau, nei tie, kurie ištisai kiurkso biure, net jei jie biure gauna karštus pietus. Populiariausios Europoje nedidelės kavinukės, kur galima užsisakyti salotų, antrųjų patiekalų, saldumynų, bet svarbiausia šių kavinukių "vinis" yra gerai pagaminta stipri espresso kava ir labai naudinga žolelių, žiedlapių arbatos. "Tikra arbata" ir "tikra kava" neįsivaizduojama be rudojo cukraus. Padoriuose restoranuose blogas tonas yra prie arbatos ar kavos pateikti paprastą baltąjį cukrų. Juo, aišku, galima pasaldinti arbatą ar kavą, bet tai visiškai užmuš gėrimo ir skonį, ir kvapą.

 

Gera savijauta


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Jau visi metai perkame tik rudaji cukru........

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai