To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Psichiatrai teigia, kad kas ketvirtas žmogus...

Psichiatrai teigia, kad kas ketvirtas žmogus serga psichikos liga.
Patikrink tris draugus. Jei su jais viskas tvarkoj, tai - ligonis esi tu.

  • Jei kosite, gerkite daug vandens. Vanduo – pats geriausias mukolitikas (vaistas, skystinantis gleives ir lengvinantis atsikosėjimą).

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Butanas 2004 m. lapkritį tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje visiškai uždrausta prekyba tabako gaminiais. 2005 m. buvo uždrausta rūkyti.

Alus – ne alus, mėsa – ne mėsa, maistas – ne maistas

Maltų kaulų ir odelių dešra, šokolado skonio saldainiai, alus iš miltelių, hidroponinės daržovės ir sultinys iš natrio gliutamato. Visa tai - prekybos centrų lentynose, kuriose turėtų būti maistas.

Internete paieškojęs pagal frazę „padirbtas maistas", aptinku dar daugiau įdomybių: štai amžina protestuotoja enciklopedija „Pipedija" rašo, kad Kinijoje falsifikuojami netgi kiaušiniai, o gudrūs uogienių gamintojai, norėdami įtikinti klientus menamais natūralumais, iš celiuliozės padirba netgi uogų sėklytes.

Taip pigiau ir pelningiau. Pasitikrinu šiuos teiginius užsienio svetainėse - pasirodo, tai didžiulis verslas. Kam dėti į uogienę uogas, kai galima pridėti sintetinių aromatinių esencijų? Koks sveiko proto vertelga dės į dešrą kilogramą mėsos už 10 litų, jei gali sudėti kilogramą sojų ir maltų kaulų emulsijos už litą? Koks galvotas aludaris šešis mėnesius gamins tikrą alų?

Kai gamintojai savo „Utenos alaus" kamštukus reklamuoja kaip esminį savo alaus privalumą, telieka tik pritarti - taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų juk nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis - įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje. Tai, kad burbuliukų lieka net vakar atidarytame alaus butelyje, irgi sukelia minčių.

Tačiau tie patys gamintojai ką tik pristatė rinkai ir „Švyturio Raw" alų. Taip jie bando pasakyti: „Štai, mes siūlome tikrą", tačiau vertelgiško mąstymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku, kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai - neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to „Raw" alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: „high gravity" koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl „paraugintas", kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti - alus, taip ar anaip, be pavadinimo, tiesa?

Yra viena kita užeiga, kurioje gali paragauti tikro alaus. Kai pirmą sykį tokio paragavau, nekilo klausimo, ar tikras. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skyrėsi tiek, kad staiga toptelėjo mintis: negi visur vien falsifikatai?

Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos „high gravity" metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau.

Alaus gamyba trunka ne tris-šešis mėnesius, o tris-šešias dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-15 laipsnių stiprumo „šamarliakas" skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena „high gravity" koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po „šamarliako" maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas - tai esą tik misos ruošimas.Tačiau tai - tikrai ne pats blogiausias variantas. Alaus rinkoje bent jau kažkokia kontrolė, alų skiesti galima tiktai ribotai, o ir gaminti tik iš nustatytų medžiagų. Aišku, importuoti galima bet ką - kas ten supaisys. Daugelyje šalių alumi vadinti galima netgi „post-mix" gėrimus. Juos gaminti dar paprasčiau: „alaus skonio" koncentratą maišyti su vandeniu ir alkoholiu, paskui „užgazuoti" lyg limonadą - ir viskas. Pigu ir pelninga. Miltelinis alus.

Toks geras tiems, kurie jį parduoda. Ekonomija. Pramonė. Verslas. Visur. Nusiperki parduotuvėje pomidorų, o jų skonis - kaip kokio vandens. Kaimiškas pomidoras po tokių ima atrodyti, lyg stebuklas. Pasirodo, „parduotuviniai" auginami kažkokiose hidroponikos fermose.

Nusiperki parduotuvėje „rūkyto" kumpio, o praplėšus pakuotę, iš to kumpio ima tekėti vanduo. Iš rūkyto kumpio - vanduo? Paaiškėja, kad vietoj rūkymo - mirkymas chemikalų mišiniuose. „Skonis ir kvapas identiški natūraliems" - panašių užrašų ant maisto etikečių galima užtikti dažnai. Be to, mirkymas dar prideda mėsai svorio, rūkymas - kaip tik atimtų.

Dešra išvis gali būti be mėsos. Kartą nusipirkau rūkytos dešros pavidalo produktą ir tik namuose pasižiūrėjau į etiketę - mėsa net nepaminėta! Dešra be mėsos? Žinoma, ekonomiška ir pelninga!

Viena draugė pasakojo aptikusi šokoladinių saldainių be šokolado. Ant jų pakuotės taip ir parašyta buvo - „šokolado skonio saldainiai". Sudėtyje - septyni procentai kakavos, visa kita - įvairūs kvapikliai ir kitokie E. Irgi ekonomiška. Ir pelninga.

Buvau ir aš tos produkcijos nusipirkęs. Skonis - daug baisesnis, nei galima spėti iš etikečių. Pasižiūrėkite į kokios nors „Selitos" gaminamos „giros" sudėtį - ar tai gira? Tai, atleiskite, eilinis limonadas, pilnas kažkokios chemijos.

Paragaukite „Vilniaus konservų" gaminamos uogienės - šios skonis ne kaip uogienės, o kaip kažkokio kisieliaus. Mieli „Selitos" ir „Vilniaus konservai", gal ir man norėtumėt pagrasinti teismais už tai, ką manau apie jūsų produkciją?

Pasipiktinę vartotojai buriasi į mėgėjų grupeles, bandančias paragauti kažko tikro, važinėja į ūkininkų turgelius ar net į kaimus - nusipirkti tikros rūkytos mėsos. Nes parduotuvėje jos nėra. Kai kurie iš jų net bando patys raugti alų bei girą, naiviai tikėdami, kad gali konkuruoti su didžiaisiais. Štai „savasalus.lt" - aptikęs internete, paskambinu ir bukai klausiu: „O kodėl verta alų virtis pačiam?"

Laurynas Bukelskis pasakoja tai, ką jau spėjau atrasti: tik naminis alus yra tikras, paragauti gali daug įvairesnių rūšių, nei galėtum rasti parduotuvėje. Bet sužinau ir naują dalyką: pasirodo, naminį alų išvirti taip pat paprasta, kaip ir girą, o šią - taip pat paprasta, kaip ir arbatą.

Klausiu, kiek jie iš šito verslo? Atsakymas nuoširdus ir nedžiuginantis: „Kol kas - tik nuostoliai. Bet tikimės, gal pavyks, nes toks geras hobis... Tikras alus, tikra gira...". Žinoma. Čia juk ne verslas. Galiu tik palinkėti sėkmės.

Parduotuvėje pažvelgiu į ekologiškų prekių lentyną. Normalaus maisto ten nėra. Tik kažkokie neaiškūs dribsnių sausainiai, kainuojantys nesuprantamai daug. Ai, dar kruopos - šių, matyt, tiesiog niekam neapsimoka padirbinėti.

Bet akis rėžia tai, kad ekologinėje lentynoje - nei daržovių, nei mėsos. Nori tikro maisto - graužk kruopas. Nenori kruopų - valgyk „gliutamatines" dešras iš mėsos pakaitalų, užsigerdamas pramoniniu alumi ar sintetiniu limonadu.

Mulkinimas - visur: gerokai brangesnės „vaikiškos" dešrelės, pasirodo, visai nesiskiria nuo kitų dešrelių. Tačiau dažnas pirkėjas galvoja kitaip - negi gamintojai vaikus maitins atliekomis? Daugybė gamintojų už tokius „vaikiškus" mulkinimus mokėjo baudas, bet ar nuo to kas keičiasi? Pelnas toks, kad iš baudų gamintojai tik juokiasi.

Kai skaitai etiketes, nežinai net ką galvoti, ypač kai prisimeni, kad sudedamosios dalys visada rašomos mažėjimo tvarka.

Štai „Nemateko" gaminto „Virto viščiukų broilerių kepeninio pašteto" sudėtis:

  1. Kiaulienos lašiniai
  2. Sultinys
  3. Viščiukų broilerių kepenys 14 proc.
  4. Kiaulių odos
  5. Viščiukų broilerių odos
  6. Manų kruopos
  7. Sojos baltymų koncentratas
  8. Druska
  9. Cukrus
  10. Bulvių krakmolas
  11. Pieno baltymai
  12. Aromato ir skonio stipriklis E621
  13. Antioksidatorius
  14. Konservantas E250

Ar tikrai galime vadinti tokį produktą viščiukų kepenų paštetu? Žinoma, kad taip, nes ten juk yra tų kepenėlių. Net 14 procentų! Ar pasikeistų skonis, jei kepenėlių išvis nebūtų? Manau, kad nelabai. E621 - garsus aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas - net nevalgomas pjuvenas gali paversti gardžiu maistu.

Kartą viename prekybos centre su žmona tyčia ieškojome dešros, kurioje nebūtų mononatrio gliutamato. Perskaitėme visas etiketes. Iš kokio pusšimčio rūšių atradome tik dvi. Abi - ispaniškas. O lietuviškos be E621 tąkart nebuvo nė vienos.

Kažkada biochemiją studijavusi mano draugė papasakojo visas gliutamatų subtilybes: tai visai ne skonio ir aromato stipriklis, o priešingai - imitatorius. Jis apgauna skonio pojūtį, įtikindamas, kad maiste yra baltyminių medžiagų. Gamintojams itin naudingas: nori sutaupyti mėsos - įberk gliutamatų.

Žinoma, vertelgos taip ir daro, berdami gliutamatus tokiais kiekiais, kad nuo ilgo vartojimo žmonės tiesiog nustoja jausti maisto skonį, gliutamatais nepagerinti produktai ima atrodyti prėski.

Simboliška, kad mano savišvietą užbaigia informacija apie tai, kad alaus gamintojai prisideda ir prie natrio gliutamato atsiradimo. Gliutamatai išgaunami iš alaus gamybos atliekų - „mirusių" mielių. Tam, kad procesas būtų pelningesnis, išvestos specialios, itin daug gliutamatų gaminančios alaus mielės. Ratas užsidaro, dešrų ir alaus pramonininkai sukerta rankomis.

 


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai