Ramūnas Likas: „Sveikatos apsaugoje vis dar turime iš tarybinių laikų paveldėtą vienasmenio valdymo modelį“

Ar reikia gydytojui išmanyti apie sveikatos apsaugos vadybą? Kaip atrodo medicina žmogaus, dirbusio versle, o po to vėl sugrįžusio į mediciną, akimis?Kaip atrodo Lietuvos medicina Ramūno Liko, vaikų psichiatro, daug metų dirbusio verslo struktūrose, žvilgsniu? Ramūnas ne tik maloniai sutiko atsakyti į šiuos klausimus, bet ir pasiūlė mūsų puslapiui paruošti straipsnių ciklą "Vadybos pradžiamokslis gydytojui". Pirmąjį straipsnį skelbsime po kelių dienų. Prieš tai keli keli klausimai Ramūnui ....

Ramūnai, gal galėtum trumpai papasakoti apie savo profesinę karjerą?

Trumpai sudėtinga, nes kalbant apie profesinę karjerą paprastai galvojama apie kurią nors vieną sritį. Tiesiog, baigęs medicinos studijas Vilniaus Universitete ir po to pabuvęs vaikų psichiatrijos rezidentūroje, 1994 - 2000 metais dirbau versle, įvairiose pozicijose: nuo įmonės steigimo, vadovavimo reklamai žurnale, darbo verslo konsultavimo įmonėje iki vadovavimo rinkodarai.

Žinoma, natūraliai traukė artimesnės psichiatrijai sritys, todėl pagrindinė domėjimosi sritis ir buvo žmogiškieji resursai, valdymas ir pan. Manau, kad šiose srityse pasiekiau šiokios tokios kompetencijos, nes mūsų įmonėje atliekantys praktiką studentai man vadovaujant rašė darbą, su kuriuo laimėjo rimtą stažuotę JAV ir vieną to darbo egzempliorių atnešė man dovanų atsiminimui.

Kodėl po daugybės metų mokslų ir praktikos nusprendei pasukti į verslą?

Paprastai priimant rimtesnius sprendimus juos lemia ne viena priežastis, o daugybė įvairių aplinkybių. Taigi šalia asmeninių aplinkybių galėčiau paminėti keletą visuomeninių. Pirmiausia buvo akivaizdu, kad medicinoje esmingesnių pokyčių nebus neapibrėžtai ilgą laiką. Negana to, taip pat buvo akivaizdu, kad nebus normalių darbo sąlygų, apmokėjimo ir t.t.

Kita vertus, buvo alternatyva dalyvauti visuose tuose procesuose, pokyčiuose, kurie jau buvo prasidėję privačiame sektoriuje. Čia derėtų paminėti vieno suomių psichiatro pasisakymą apie psichiatrijos ir psichiatrų svarbą bei kompetencijas. Jis teigė, kad psichiatras turi būti kur kas geresnis ekonomistas už ekonomistą, nes jis turi prognozuoti visuomenės būklės pokyčius dešimtmečiais į priekį ir parengti bei pagrįsti programas, kurios teigiamai veiktų visuomenę ilgus dešimtmečius. Tegaliu pasakyti, jog jis buvo visiškai teisus ir telieka apgailestauti, kad daugelis mūsų psichiatrų labai siaurai supranta savo misiją ir vietą visuomenėje bei tikrai neturi reikiamų kompetencijų.

Ir vis dėlto grįžai vėl į mediciną?

Toli gražu nebuvau vienintelis pasukęs truputį į šalį nuo medicinos. Labai daug mūsų kartos atstovų perėjo dirbti į farmacinių kompanijų atstovybes bei į kitas sritis. Tačiau privačiuose pokalbiuose dažnai girdėdavosi nostalgiškos gaidos ir daugelis vienaip ar kitaip stengėsi būti arčiau medicinos. Psichiatrai yra šiek tiek išimtinė publika. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse yra labai normalu, kad darbuotojas (psichiatras, slaugytoja, socialinis darbuotojas) kuriam laikui pasitraukia iš psichiatrijos, kad „prasivėdintų". Jie dažnai dirba net kuo toliau nuo psichiatrijos eančioje srityje.

Kita vertus, psichiatrai ir būdami psichiatrais neretai konsultuoja įmones žmogiškųjų resursų klausimais, pertvarkų metu padėdami keisti nuostatas ir t.t. Daugelis valdymo klausimų yra kilę iš klinikinio darbo, o šis tas iš verslo valdymo prigijo klinikiniame darbe, kad ir kalbant apie grupinės terapijos technikas. Taigi, kas šiais laikais supranta psichiatriją tik kaip gydymą, tas neturi jokio supratimo, kas yra šiuolaikinė psichiatrija, kuo ji užsiima ir kokius uždavinius visuomenėje sprendžia.

Mano grįžimas į klinikinį darbą taip pat buvo nulemtas aplinkybių sutapimo ir, žinoma, noro ir gal nuojautos, kad jau atėjo laikas, kai ir šioje srityje yra ką veikti ir gal šiek tiek daryti įtaką tiems procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Per ilgus metus viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie privatizavimą, vamzdžius, korupciją, dujas, o apie daug svarbesnius dalykus - kas darosi su vaikais, kaip auga nauja karta, niekam nebuvo įdomu. Tik pastaraisiais metais šiek tiek tam skirta dėmesio, bet tik po tikrai skandalingų įvykių. Tačiau ir dabar tereikia apgailestauti, kad įvairiuose pasisakymuose vyrauja demagogija.

Kaip tau atrodė sveikatos apsauga ir jo organizavimas po to, kai grįžai į praktinį darbą iš verslo?

Lietuvoje verslo irgi yra visokio - nuo paprastų sukčių ir vagių ar grynai korupcinių sandėrių iki aukščiausio lygio profesionalų, kurie net pasauliniame kontekste atrodo labai gerai. Tačiau, nežiūrint verslo įvairovės, yra vienas bendras bruožas - jei nejudėsi, tai nieko ir nebus, o jei pasiremtume patarlėmis, tai kaip sakoma: „vilką kojos maitina", „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka".

Taigi šia prasme ir patiri šoką, kad viešajame sektoriuje per gana ilgą laikotarpį taip ir neatsirado sprendimų priėmimo mechanizmai, kad kasdienės problemos, kurioms išspręsti net nereikia jokių papildomų resursų, o tik noro ir gal ministro parašo po vienu ar keletu gerai surašytų sakinukų, metų metais nesprendžiamos. Valdoma be jokio grįžtamojo ryšio. Labai sunku suprasti, kodėl žmogus daugelį metų nieko neveikia, o užima rimtas ir atsakingas pareigas bei gauna gerą atlyginimą? Kodėl, užuot dirbęs savo darbą, darbo laiką naudoja, kad dar papildomai užsidirbtų? Bet blogiausia, kad daugelis gydytojų prie to jau prisitaikę, apsipratę ir nesirūpina, kad kiekvieno jų interesai būtų ginami, kad sprendimai būtų su jais derinami ir kad juos atstovaujantys asmenys tinkamai atliktų prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip tu vertintum Lietuvos ligoninių sveikatos apsaugos vadybą?

Iš viso negalvoju, kad ligoninės yra svarbiausia problema. Tiksliau, jos yra mažiausia problema mūsų sveikatos apsaugoje, na tik jos gal neproporcingai didelę dalį biudžeto suvalgo. Problema iš esmės yra paprasta - mūsų sistemoje viskas yra persistūmę nuo šeimos gydytojo iki specialisto ir nuo specialisto iki ligoninės. Nemaža dalis ligonių, kuriuos turėtų būti gydyti kompetentingi bendrosios praktikos gydytojai (BPG), siunčiami specialistui, nes BPG nebuvo praktiškai apmokyti atlikti tą darbą.

Taigi pas specialistą patenka daug ligonių, kurie neturėtų pas jį patekti ir jis užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti, ir teikia žemesnio lygio paslaugas negu turėtų, o tie ligoniai, kuriuos specialistas turėtų aptarnauti ambulatoriškai, jau keliauja į ligonines. Ligoninėse guli daug pacientų, kurių ten neturėtų būti ir todėl dažnai sunku patekti tiems, kam iš tikrųjų reikia, o neretai tenka ieškoti kokių nors pažinčių, kad ten būtų galima patekti. Dabartiniu metu pačiai ligoninei nusistatyti, ką ji turi priimti, o ko ne - sudėtinga, nes tuo pat gali būti kaltinama, kad dėl to, jog kažkas nebuvo paguldytas į ligoninę, vienaip ar kitaip nukentėjo sveikata. Galėsime kalbėti apie ligoninių darbą, kai pradėsime valdyti pacientų srautus, o pradėti reikia nuo apačios.

Vėlgi kokios bebūtų ligoninės, bet neatidėliotina pagalba Lietuvoje turi būti teikiama kuo geriau. Tai yra nepateisinamas dalykas turėti nepakankamai gerai dirbančią greitosios pagalbos tarnybą ir nepakankamai gerai veikiančius ligoninių priėmimo skyrius, o visų pirma dėl to, kad tai apsimoka, nes daugeliu ūmių atvejų, laiku ir tinkamai suteikus pagalbą, žmogus lieka dar daugelį metų produktyvus ir naudingas visuomenei.

Apie patį ligoninių tinklo valdymą tepasakysiu tiek, kad, kai Lietuva bus suskirstyta į regionus, tai kiekvienas regionas pats nuspręs kiek, kokių ligoninių ir kur reikia, kad viskas būtų savo vietose. To nereikia spręsti nei ministerijai, nei vienos ar kitos ligoninės vyr. gydytojui. Visi suprantame, kad savi marškiniai arčiau kūno ir joks administratorius nesuinteresuotas panaikinti savo vadovaujamą įstaigą ar tapti labiau atskaitingu bei kontroliuojamu ir t.t. Tiesiog atėjo laikas labai įdėmiai išsinagrinėti kaip sveikatos apsauga valdoma regioniniu principu tiek Anglijoje, tiek Skandinavijos Šalyse. Medicinoje nėra labai daug galimų sprendimo variantų. Iš esmės galimi vos keli modeliai.

Žvelgiant iš vadybos pozicijų, ar gali žmogus dalį laiko vadovauti ligoninei ir tuo pačiu dalį laiko dirbti gydytoju?

Vadyboje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, būna genijų, kurie netelpa į jokias taisykles. Iš vadybos pozicijų būtų labai geras klausimas, o kas gi yra tas gydymo įstaigos vadovas ir kokios jo kompetencijos. Šiuo požiūriu mes sveikatos apsaugoje vis dar turime iš tarybinių laikų paveldėtą vienasmenio valdymo modelį kaip tarybinėje kariuomenėje ir tarybiniuose kolūkiuose, kur vadovas vienas pats priiminėja visus sprendimus nuo darbuotojo priėmimo į darbą, jo atleidimo ir t.t.

Tereikia šias kompetencijas išskirstyti ir vadovo funkcijos jau bus kitokios. Kita vertus, jau dabar egzistuoja reikalavimai, kad kiekvienoje gydymo įstaigoje egzistuotų kokybės valdymo sistema ir vidaus audito grupė. Jei tai veiktų realiai, vadovui liktų labai nedaug rūpesčių, bet jų būtų, o svarbiausias - būti pakankamai kompetentingu. Čia prisimenu vieną schemą, kurioje buvo pažymėta, kokie reikalavimai keliami vokiškų įmonių vadovams esamu laiku ir kaip jie turės pagerinti savo kompetencijas visose išvardintose srityse per 10 metų. Manau, kad ir Lietuvos gydymo įstaigų vadovų laukia tokia ateitis, kad jiems teks stipriai dirbti, kad galėtų demonstruoti pakankamas kompetencijas aiškiai nustatytose srityse, o neatitinkantys tiesiog praras savo pareigas be jokių diskusijų. Manau, tą schemą, kurią čia minėjau, galima bus paviešinti.

Kodėl gydytojui reikia išmanyti ir žinoti apie vadybą?

Kažkada žmonėms reikėjo valgį susimedžioti, bet tam nepakanka žinoti, kas valgoma ir kas ne, ar tik mokėti mėtyti ietį. Tai irgi buvo didelė vadyba. Žmonės migruodavo paskui gyvūnų kaimenes, žinojo viską apie jų gyvenimo būdą ir prisitaikydavo prie jo. Žvėris reikėdavo ne tik sumedžioti, bet mokėti mėsą paruošti ilgam laikymui, o kailius išdirbti ir t.t. Taigi ir gydytojas, kaip koks medžiotojas, turi ne tik mokėti atlikti tam tikrą procedūrą, bet ir būti tikru savo srities profesionalu, o tai reiškia funkcionuoti sistemoje, tuo pačiu ir ta sistema rūpintis, kad ji neblogėtų (nes tada bus blogiau ir jam).

Pas mus pagrindinis trūkumas yra tas, jog realiai gydytojai nejaučia naudingumo dirbti sistemos labui, o ir jų darbas niekaip nevertinamas (čia neturiu omenyje atlyginimo). Gerai valdomoje įstaigoje lengviau dirbti visiems, geriau aptarnaujami pacientai, geresni darbo rezultatai, geresnė ir pačių gydytojų nuotaika. Kita vertus, gydytojai yra tie, kurie turėtų vaidinti ir socialinių lyderių vaidmenį, o tai reiškia turėtų sugebėti ne tik savimi pasirūpinti, bet padėti ir kitiems žmonėms susiorientuoti visuomeniniuose procesuose bei patys gydytojai turėtų būti aktyvūs visuomeniškai. Šiais laikais neišmanyti valdymo pagrindų universitetinį išsilavinimą turinčiam asmeniui būtų beveik tas pats kaip nemokėti naudotis kompiuteriu ar nežinoti, kad vištos deda kiaušinius.