To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Daktare, man dreba keliai ir rankos...

- Daktare, man dreba keliai ir rankos, sausa burnoje ir kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas.
- Viskas aišku. Kada išvažiuoja jūsų uošvė?

  • 80-iai proc. vyrų impotencijos atsiradimas paaiškinamas fiziologinėmis priežastimis ir signalizuoja apie rimtesnes ligas.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Alkoholis turi tiesioginį ryšį su krūties vėžio rizika. Kasdien gausiau išgeriančioms moterims rizika padidėja 1,5 karto.

Kristina Andrėkutė. Rimčiausi dalykai gyvenime nutinka spontaniškai

Straipsnio šaltinis: 
www.simaitis.lt
kaip gydyti.jpg

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti...

Neslėpsiu, per paskutinius metus ne kartą susimąsčiau apie emigraciją. Dažniausiai taip nutikdavo po trijų parų „non-stop" budėjimų , ar eilinio buvimo „bloga" rezidente, kuri ir vėl prašosi ankščiau išbėgti į kitą darbą, arba, neduok Dieve, kelioms dienoms išvažiuoti į konferenciją. Tikrai nebuvau vienintelė, kuri balansuoja tarp privalomos ir naudingos veiklos derinimo, ar nemoka „teisingai" pasirinkti prioritetų. Ne vienas rezidentas sukasi tame užburtame rate - po darbo savaitės lekia į savaitgalinius budėjimus, po jų vėl pirmadienis, vėl nepadaryta begalė daugiau ar mažiau būtinų darbų. Vienas vyresnis kolega iš priėmimo skyriaus, panašiu krūviu dirbantis jau ne metus, o dešimtmečius, kartą pasakė graudžią mintį - „Klaikus budėjimas. Pacientai vis trukdė prisėst prie savo darbų." Tuo metu jis rašė kažkokį straipsnelį į nerecenzuojamą medicininį žurnalą skirtą vienam vaistui ir pyko, kad nespėja laiku. Pasirodo pacientai budėjimo metu gali trukdyti gydytojui...

Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją. Ten išvažiuodama tikėjausi parsivežti naudingų žinių ir patirties, kurią pritaikyčiau Lietuvoje, tačiau grįždama jau žinojau, kad to kas ten, net ir daužydama galvą į visas sienas tėvynėje nerasiu.

Taigi, apie tai, kas ten kitaip.

1. Jaunieji gydytojai Vokietijoje yra GYDYTOJAI.

Tai yra ne: studentai, praktikantai, pagalbiniai darbuotojai ar ypač ligoniams iš kaimo mistišku pavadinimu besivadinantys rezidentai. Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti. Konsultuotis visada galima, tačiau iniciatyva čia irgi vertinama. Vizitacijų, paprastai su skyriaus vedėju, metu pacientai yra aptariami. Net ir pirmų metų asistentas, kuris atėjęs gal net ne į savo specialybės ciklą, nestovi niekam už nugaros ir savo pacientus gydo pats. Žinoma, kyla klausimas, kur tos ribos, ir ar tikrai teisinga palikti tiek daug atsakomybės dar besimokančiam gydytojui? Kad ir kaip bebūtų keista, čia veikia sąmoningumo principas. Niekas nedaro to, ko nemoka, ar to, dėl ko nėra užtikrintas. Vieni daugiau klausia ir tariasi, kiti „sulenda" į knygas, tačiau visi žino, ką daro.

2. Mitas - Lietuvoje medikai puikai paruošiami.

Ilgėliau pabuvojus Vokietijoje, šis įsitikinimas išgaravo. Mes nemokame daugybės dalykų, nuo elementariausio kateterio statymo, iki sudėtingesnių diagnostinių ar gydomųjų procedūrų. Pati susigėdau savo klausimo - „Ar jūs pleuros punkcijai nesikviečiate pulmonologo?" „O kam?" Ir iš tikro, kam? Tokių dalykų čia paprastai mokoma studijų metų praktikų ir internatūros metu. Be jokių rašytinių specialybės normų, tai sugeba atlikti praktiškai kiekvienas gydytojas. Kaip ir echoskopuoti. Ar pačiam įsivertinti ir aprašyti EKG. Mes net po tų nelemtų 10-12 metų studijų daug dalykų padaryti esam neįgalūs, dėl nemokėjimo ar negalėjimo pagal specialybines normas. Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos.

3. Rezidentūros metu tik Lietuvoje reikia perbėgti visus skyrius.

Sistema, kai Lietuvoje bent jau terapinių specialybių ciklai sudėlioti po mėnesį patogi tikrai ne siekiant išmokyti. Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma įsigilinti į pagrindines patologijas, ligonio ištyrimą, viso to specifiką. Kadangi kažką veikti vis tiek reikia, o niekam prasmingam (tarkim endokrinologijos cikle mokytis skydliaukės echoskopijos) neužtenka laiko, lieka daryti tai, kam daug išmonės nereikia - tvarkyti ligos istorijas. Ne kartą pačiai teko išgirsti, kad svarbiausia mano pareiga yra „atbūti valandas" ir „sutvarkyti popierius". Vokietijoje nėra tikslo, būtinai pereiti visus vidaus ligų skyrius, visoms specialybėms privaloma yra kardiologija, daugelį kitų ciklų galima rinktis ir visų jų trukmė yra ne trumpesnė kaip 3 mėnesiai, paprastai pusė metų ar ilgiau.

4. Tebūnie pinigai ne svarbiausias punktas, bet visgi...

Paprastas palyginimas, Lietuvoje mano pajamos rezidentūroje (įskaitant darbo užmokestį ir stipendiją), kartu su pajamomis gaunamomis iš dviejų kitų ligoninių, kur po pusę etato dirbau budėjimais ir dar visokiais papildomais darbeliais yra daugiau nei 2,5 karto mažesnes nei asistento Vokietijoje, kuris ligoninėse tikrai nepraleidžia 70 proc. gyvenimo. Kad Lietuvoje sunkiai įmanoma kitaip, paliudys ne vienas rezidentas. Juolab, kad pati sistema nestabdo darbo dviem ir daugiau etato. Tiesiog, visos galimybės užsidirbti... Kaip vienoj savo nuostabių dainų dainavo Johnas Lennonas - „Life is what happens to you while you're busy making other plans"...

Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių. Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti.

5. Galimybė daryti mokslinius darbus ne tik išrinktiesiems ir nusipelniusiems.

Man kaip trokštančiai šalia klinikinio darbo, kažką nuveikti ir mokslo srityje Lietuva nebuvo didelių galimybių šalis. Pamenu, dar pirmais rezidentūros metais ėjau į VU rezidentūros skyrių su „degančiu" klausimu - „kaip galėčiau įstoti į doktorantūra ir pradėti mokslinę veiklą?" Taip ir svajojau, kaip laisvus vakarus leisiu laboratorijose darydama mažesnius ar didesnius atradimus. Atsakymą, mamos tonu, atsimenu lyg šiolei - „Vaikeli, pirma reikia rezidentūra baigti. Viskas palaipsniui..." Vokietijoje tokie degantys mokslininkai dažniausiai vakarus laboratorijose leidžia studijų metais. Tada ir laiko daugiau ir studijas baigia ne tik turėdami med.dr. laipsnį, bet ir praktiškai susipažinę su mokslu. Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų...Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas Lietuvos realijas, kai publikacijas „rašo" 10 ir daugiau autorių.

Tai pagrindinės ir, žinoma, labai subjektyvios emigracijos priežastys. Tiesiog vieną dieną susikroviau lagaminus, štai ir visa mano medicinos reforma.

Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja". Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti.

 


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Labai jau jaucias jog autore moteris.

Nzn asmeniskai as jau ketvirtajame kurse lopiau galvas priemimo skyriuje,emiau krauja, atlikinijeu venesekcija - tik todel kad pats norejau ir nejau namo kaip 99% studentu po paskaitu, savo noru leidau naktis priemimo skyriuje,ar savanoriskai dirbau vasara klinikose kai visi leke i JAV ir visokius apsikeitimus pagert, ir linxmai laiko praleist. Internatura nebegau i didziasias ligonines ( kur ir taip aisq kad tik popierelius pildyt duoda) periferijoje gavau ir operuot, ir ta pacia pleura ar pilvo ertme nudrenuot. Taigi ne taip cia ir blogai jei turi smegenu.

Sutinku su autore, nors ji ir moteris.
Lietuvoje medikai ne kvailesni, ir be abejo gali ismokti tike intervencijas, tiek EKG, didzioji beda, kad sukies savo siauram rate ir daug ziniu pagal normas negali panaudoti. Pamenu dar is rezidenturos laiku, kaip gavau aiskintis gastroenterologui, kodel drenavau ascita, man nepriklauso to daryti. Reikejo kviestis specialista (visiems suprantama, kaip tai kartais lengva padaryti). Taip kad, ne tu vienas lopei galvas priemime, is aprasymo, matyt, kad ir pati autore priemime nemazai patirties turi.. Tik kas is to.. Gal laimingesni tie, kurie smagiai mokslu metus pragere ir be didesniu ambiciju toliau keliauja "lietuvisko daktaro" keliu. Tik kai labai daug nori ir stengies, sistema is tikro "uzknisa".

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai