Poros nesutarimai dėl pavydo. Arba myli tik tuomet, jei pavydi?

Pavydas - normalus reiškinys. Jeigu jis kyla retai, gali būti netgi malonus tam, kurio pavydima, nes žmonių sąmonėje dar labai gaji nuomonė, kad pavydas reiškia meilę. Tačiau dėti lygybės ženklą tarp meilės ir pavydo - didelė klaida.

Daugelis žmonių mėgsta slapčia pasiklausyti, su kuo gi telefonu kalba mylimasis arba mylimoji. Arba „netyčia" žvilgtelėti į jo arba jos rankinę, kad sužinotų ką nors nauja. Retos poros gyvenimas apsieina be šio nekalto šnipinėjimo, kurį sukelia vis tas pats pavydas. Tačiau gerai, jeigu ta būna tik lengvas žaidimas, sušildantis jausmus.

Svarbiausia, kad abu žaidėjai laikytųsi nerašytų taisyklių, ir tuomet tarp jų nekils jokių nesutarimų. Švelnus pavydas tik pakutena nervus ir praskaidrina kasdienio šeimyninio gyvenimo rutiną. Beje, kuriamoji šio jausmo galia daug kuklesnė, palyginti su nelaimėmis, kurias pavydas atneša žmonėms, kai tampa nebevaldomas.

Griaunamoji jėga

Statistikos duomenimis, kas penkta santuoka išyra dėl pavydo, o kas ketvirta - dėl numanomos vieno iš sutuoktinių neištikimybės. Labai dažnai nepasitikėjimo ir įtarinėjimų varginamas partneris randa bet kokią priežastį skirtis arba išeina iš namų, nes gyventi su patologiniu pavyduoliu neįmanoma. Be to, ir pavojinga. Medikai tokią būseną vadina „Otelo sindromu", nes Šekspyro herojų kankino liguistas pavydas.

Šis jausmas pasireiškia įvairiai ir kartais neatitinka sveiko proto ribų. Pavydėti galima ir jau seniai išėjusiam žmogui, ir tam, kurį tik vakar sutikote, ir kolegoms, ir netgi savo vaikams... Pavyduolis, remdamasis iškreipta savo logika, mano, kad partneris kažką slepia. Toks „Otelas" ne prasčiau už profesionalų detektyvą yra pasirengęs sekti, gaudyti, kvosti. Be to, būdamas įtarus, jis ieško „įkalčių", kurie patvirtintų jo abejones. Nervindamasis dėl to, jis nemiega naktimis, kenčia nuo neurozių, po truputį griauna šeimą - ir viskas tik dėl nesveikų fantazijų, kuriose dažniausiai nėra jokio „kriminalo".

Labiausiai paplitęs pavydo tipas, kai žmogus mano, jog mylimasis yra jo nuosavybė. Ypač tokiam pavydui pasiduoda moterys. Dažniau toks jausmas kamuoja įtarius, nepasitikinčius savimi, laikančius save nevykėliais žmones. Visą šį problemų rezginį jie užkrauna mylimajam, o kartais savo pavydu jį kankina metų metus.

Antrasis, pats blogiausias, pavydo variantas - tironiškasis. Paprastai jis užvaldo egoistus, užsispyrėlius, kerštingus, perdėtai save vertinančius žmones. Visos šios savybės jų savininkus pastūmėja į prievartą ir nusikaltimus.

Ne pagal lyties požymius

Ilgą laiką psichologai manė, kad vyrai ir moterys pavydi dėl skirtingų priežasčių. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai labiau linkę manyti, kad skiriasi tik kai kurie vyriškojo ir moteriškojo pavydo niuansai. Pavyzdžiui, stipriosios lyties atstovai eina iš proto dėl moters grožio. Tačiau ne todėl, kad jie yra estetai ar geri vertintojai. Tiesiog ta gražuolė, kurią vyras išsirenka, tampa jo įvaizdžio dalimi. Graži dama - kaip prestižinis darbas, geras automobilis, brangus laikrodis. Kad paglostytų savo savimeilę, vyrui reikia žinoti, jog jo moteris patinka ir kitiems, tačiau atiteko jam - pačiam geriausiam.

Tad pavydi vyrai savo išrinktųjų ir esant reikalui, ir be priežasties. O provokuoja tai moterų noras patikti visiems. Pasirodo, vyrai tai supranta kaip nuolatinį troškimą susirasti kitą, kas, žinoma, labai užgauna jų savimeilę. Kuo labiau vyras save myli, kuo jis didesnis egoistas, tuo labiau pavyduliauja savo antrajai pusei. Beje, tai - ne meilė, o savininkiškumas.

Vyras moteriai taip pat yra jos įvaizdžio dalis. Be to, pati svarbiausia. Moterys, panašiai kaip ir vyrai, dažniausiai pavyduliauja „profilaktiškai" - kad mielasis žinotų, jog yra nuolat kontroliuojamas ir per daug neatsipalaiduotų.

Kai nepasitikėjimo partneriu priežastis yra išgalvota, dailiosios lyties atstovės pavydas beveik nepriklauso nuo vyro elgesio - kad ir kaip jis rodytų jai savo jausmus, moteris vis tiek tai suvokia kaip veidmainiavimą.

Nežinia, kas blogiau

Gyventi su pavydžiu žmogumi labai sunku. Būti visuomet įtarinėjamam, nuolat teisintis, klausytis priekaištų ir kaltinimų - to neištveria net ir patys kantriausi ir ištikimiausi žmonės. Tačiau tas, kuris tyčiojasi iš savo aukos, kenčia nė kiek ne mažiau. Žmogiškųjų aistrų žinovas Šekspyras manė, kad pavydas - tai „žvėris, nagais draskantis širdį". O šiuolaikiniai mokslininkai įrodė, kad vyrams didžiausią stresą sukelia fizinė žmonos neištikimybė. Tai prilyginama stresui, kuris patiriamas netekus artimo žmogaus.

Pavydas - intensyvus ir pavojingas jausmas. Atsiradęs mūsų gyvenime, jis užvaldo visas mintis, pakeičia mūsų elgesį. Į pavydo spąstus labai lengva patekti, bet iš jų ištrūkti gana sunku, tačiau įmanoma.

Ką daryti?

• Veiksmingiausias vaistas nuo pavydo - nežeminti partnerio nuolatiniais įtarinėjimais. Būkite savarankiška, nepriklausoma asmenybė, kad galėtumėte save mylėti ir gerbti. Juk jeigu jūs savęs nemylėsite, kaip galėsite reikalauti meilės iš ko nors kito?
• Nelyginkite savęs su kitomis moterimis. Jūs - kitokia, ir tai yra jūsų išskirtinis bruožas.
• Stenkitės nors truputį „paleisti" partnerį nuo savęs. Turima omeny ir materialinė nepriklausomybė.
• Mokykitės kontroliuoti savo jausmus. Jeigu neištikimybė - tik jūsų vaizduotės vaisius, neigiami jausmai naikins jus kaip asmenybę. O jeigu pavydas pagrįstas, tuo labiau nėra prasmės save naikinti. Mylimas žmogus jau pasirinko. Ir jo sprendimą reikia gerbti, kad ir kaip tai būtų sunku.

Ką daryti aukai?

• Pirmiausia reikia pabandyti išsiaiškinti, koks yra partnerio pavydas - suvaldomas ar peržengiantis sveiko proto ribas. Apsispręskite, ar padės tokiu atveju įtikinami pokalbiai, meilikavimas, argumentai.
• Jeigu pavydas peržengė visas ribas, abipusės priklausomybės geriau atsikratyti ir pasisaugoti. Jokiu būdu neleiskite, kad jums grasintų ar juo labiau muštų! Nebaudžiamas žmogus atsipalaiduoja ir mano, kad gali sau leisti viską...

Tačiau gali būti, kad žmogus tiesiog nemoka savęs suvaldyti. Toks pavydas - rimta liga, kurią reikia gydyti.

Pavyduoliai gyvena trumpiau

Įvairių šalių psichologai, tyrinėję „Otelo sindromą" priėjo prie išvados, kad patologiniai pavyduoliai gyvena 10-15 metų trumpiau nei nepavydūs žmonės. Paprastai pavyduoliai serga hipertonija ir širdies bei kraujagyslių ligomis, juos dažnai kamuoja nemiga, apatija, blogas apetitas.