To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Dvi blondinės kalbasi...

Dvi blondinės kalbasi:
- Kiek tu sveri?
- Su akiniais 55 kilogramus.
- O be akinių?
- O be akinių neįžiūriu.

  • Valgykite liesus pieno produktus. Juose daug netukinančių baltymų ir nėra sočiųjų riebalų, kurie tukina ir kenkia kraujagyslėms.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Beveik 80 proc. 20-45 metų Lietuvos didmiesčių gyventojų yra patenkinti savo lytiniu gyvenimu. Jo kokybė tiesiogiai proporcinga gaunamoms pajamoms ir atvirkščiai proporcinga amžiui, rodo ...

Žiaurus gyvenimas meskikietiškame seriale

Devynerius metus stebiu paprastuosius Naujininkų gyventojus, kai jiems nepasiseka gyvenimo audrose ir jie ateina prašyti invalidumo pažymų. Stebiu ir neatsistebiu: tai slogu, tamsu, aštru, kartais - komiška, baisesnius pacientus psichiatrai net vadina „branduoliniais psichopatais".

Vis bandau pažinti to svetimo pasaulio dėsnius. Problemų dėl nesivaldymo ir neapykantos turi trisdešimt procentų piliečių. Bet jei tie žmonės mums būtų visiškai svetimi, juk niekada nežiūrėtume detektyvų ar kovinių filmų. Geresnis jų supratimas labai praverstų juos gydant, o dar labiau - nuo jų ginantis. Ypač to supratimo trūko mokykloje. Inteligentų vaikas galvoja: „Jei aš būsiu geresnis, gal klasiokas susipras?" Ir pralaimi. Vieno mano klasės draugo jau nebėra, dalis bendramokslių prasigėrė, keli „sėdi". Ir nors klasės košmaras jau nebepasikartos, šį reikalą reikia išstudijuoti iki galo.

Labiausiai už tyrinėjimo galimybes jaučiuosi dėkinga vienam mane įsimylėjusiam alkoholikui ir moteriai, iš kurios kartą neapdairiai išsinuomojau kambarį. Pradėsiu nuo gerbėjo. Nors iš pat pradžių suvokiau, kad prieš mane labai pakrikęs žmogus, jis man atrodė toks keistas, nuoširdus ir bejėgiškas, kad aš žiūrėjau į jį kaip į vaiką. Vėliau supratau, jog be reikalo, jis buvo iš tikrųjų pavojingas. Manęs nebūtų papirkę jokie meilės prisipažinimai, bet magėjo pažvelgti į nežinomą zoną. Esminis mūsų skirtumas, kuris pirmiausia krito į akis, šis žmogus buvo, kaip čia pasakyti... labai tiesioginis. Nors turėjo aukštąjį išsilavinimą, butelį jis galėdavo švystelėti tiesiai pro mašinos langą, nešvarius rūbus - tiesiog išmesti. Jei atsisakydavau su juo susitikti, jis visą naktį skambindavo - taip beprotiškai jam reikėdavo artumo. Į mano argumentą, kad rytoj anksti į darbą, jis atsakydavo: „Jei aš myliu, manęs jokie darbai nesustabdys!" O po to pareikšdavo: „Tu manai, kad aš mėšlas?" Jo vidinė realybė atrodė panaši į tunelį, kurioje viskas buvo aštrus, intensyvus jausmas. Bet mano tvarkingumas jam buvo visiškai neištveriamas - gerbėjas neapkentė jokių taisyklių ir skelbė, kad žmonės turi gyventi „natūraliai". Nors jis degė jausmu, keršto poreikis stiprėjo. Galų gale jis ėmė elgtis agresyviai. („Dar negimė tokia boba, kuri man vadovaus!") Tuo mūsų bendravimas, ačiū Dievui, laiku baigėsi.

Panašių istorijų daug. Scenelė: mergina pareiškia vaikinui: „Aš supratau, kad mudu labai skirtingi, tu ne man skirtas žmogus, nenoriu apgaudinėti nei savęs, nei tavęs, geriau skiriamės!" Po valandos ji skambina: „Man tavęs trūksta, aš be tavęs negaliu, mums skirta būti kartu!" Kita scenelė: žmona išmeta alkoholiką vyrą iš namų. Jis dievagojasi, kad daugiau nebegers ir nešios ją ant rankų. Ji kurį laiką pabūna sadisto vaidmenyje, bet po to leidžia jam grįžti, nes vienai nyku, o su juo - niekada nenuobodu. Ne veltui tokie žmonės mėgsta meksikietiškus serialus - juk tai apie jų gyvenimą.

Antras personažas, mano šeimininkė, visiškai negėrė, buvo tvarkinga ir iš pradžių atrodė kupinas šilumos žmogus. Bet neilgai. Ši moteris nemėgo dirbti ir susierzindavo susidūrusi su kiekviena problema. Ją kankino nuobodulys, ir ji ateidavo pas mane pasikalbėti. Jos kalbų turinys buvo toks: kokie aplink baisūs žmonės, visur pilna melo, kiek ji daug padarė visiems gero ir kokie visi nedėkingi. Nesulaukusi entuziastingo pritarimo, ji supykdavo. Tada stodavo šaltos neapykantos atmosfera. Išlipusi ne ta koja iš lovos ji visiškai natūraliai imdavo ieškoti atsakymo į klausimą: „kas kaltas? Anūkus ji apipildavo meile ir dovanomis, bet po keleto dienų jau nebegalėdavo jų išverti. Ji įsiutusi puldavo, o išliejusi smalą vėl bendraudavo lyg niekur nieko. Žmonės jai buvo tarsi dviejų rūšių - visiškai blogi, kaip antai buvęs vyras, ir visiškai geri, kaip jau miręs jos tėvas, keli visuomenės veikėjai - tiesiog angelai (save ji, žinoma, priskirdavo prie pastarųjų). Nemaloniausia būdavo, kai ji imdavo man pataikauti. Jaučiausi, kad mane maitina, bet tuoj keps. Šeimininkė rypuodavo: „Kokie geri mano vaikai!" Po valandos, vaikai tapdavo nedėkingais gyvuliais. Vieną kartą paklausiau: „Tai kaip tie jūsų vaikai taip greitai sugedo?" Nepratusią mąstyti moteriškę klausimas paveikė kaip bulių raudona skraistė. Tada aš suvokiau: ji tikrai nemato pasikeitimo!
Dabar aš suprantu: ji nuolat turi ginti save dėl to, kad nėra įsitikinusi, jog ji gera. Ji laukia, kad santykiai tuoj virs pažeminimu, dėl to iš visų jėgų stengiasi kontroliuoti kitus. Jai taip norisi pamatyti kitame žmoguje gelbėtoją, angelą, kad ji nemato jo visiškai (matyt, todėl moterys išteka už nusikaltėlių, alkoholikų, sadistų). Iš pradžių ji myli, pataikauja, aukojasi, bet kai jis parodo ne tokį idealų vaidą, ji pasijunta apgauta ir nusivilia. „Aš tave myliu, tu geras, bet būk geras visada, kitaip aš imsiu tavęs nekęsti." Nusivylusi ji ima kankintis ir provokuoti. Jai atrodo, kad turi ginti gabalėlį rojaus nuo baisaus pasaulio. Ji svajoja, tikisi, viliasi, o angelai vis virsta į velnius.

Ar tokie žmonės nelaimingi? Sunku pasakyti, neatrodo. Tik daug daugiau dalykų jų gyvenime „atsitinka". Jie nesuvokia savęs ir nemato vidinių prieštaravimų, dėl to aktyviai kaunasi su „negeru likimu". Jie yra savo norų vergai, nejaučia situacijos, reaguoja tik į šiurkštesnius nurodymus. Prie savo artimųjų jie labiau prisirišę per pyktį, nei per meilės jausmą, bet tai geriau, negu būti apskritai abejingam. Jų pasaulis labai materialus: pinigai, valgis, seksas, pasaulį jie veikia tiesiogiai - kumščiu, riksmu, todėl ir iš aplinkos gauna tiesioginių smūgių:„Nuvažiavau sesers pasveikinti, gavo bakalaurą. Negalėjau važiuoti tuščiom rankom, daviau 50 Lt. Tėvai pakvietė pasivaišinti, bet po to paaiškėjo, kad suvalgiau paskutinę duoną - pradėjo rėkti, liepė atiduoti raktą. Numečiau raktą ant grindų, o seseriai pasakau: „Paėmei tuos penkiasdešimt litų, bet ar pasidomėjai, ar aš pati jų turiu?" Tada ji metė man į veidą tuos pinigus. Labai didele ponia jaučiasi mokslą baigusi!"

Tokie žmonės elgiasi su mumis, kaip su jais elgėsi jų tėvai. Mamos nepaisė jų poreikių, bet neprognozuojamai užliedavo juos savo jausmais: kai nuotaika būdavo gera - mylėdavo, kai bloga - bausdavo, nebuvo jokios sistemos. Su jais nebuvo elgiamasi kaip su mąstančiais, ir jie neišmoko prieš pasielgdami pagalvoti. Jie nėra įpratę kalbėtis, nes jų namuose kalba buvo tik kitiems kontroliuoti. Tokiems žmonėms reikia ne gelbėjančios motinos, o griežto tėvo. Bendraujant su jais labai svarbu neprarasti pusiausvyros - tegul tokie žmonės pykstasi su savimi, o ne su jumis. O svarbiausia - reikalauti valdytis. Ir greičiau pademonstruoti jėgą - kažin ar jie gali jus mylėti, bet gerbti gali. Norint pamokyti juos stebėti save ir galvoti, iš pradžių reikia galvoti už juos, o jie siautės. Bet jausmų audrose gali atsirasti proto ir tvarkos užuomazgų.
Bepigu mums, kai tvarka ir pastanga sėdi kiekvienoje mūsų ląstelėje. Šių žmonių niekas nieko neišmokė. Jie gyvena tarsi kovos už bazinį išlikimą būsenoje. Mes juk irgi kartais išsenkame ir galime sprogti, jiems tai - kasdienybė. Reikia ne tik nuo jų apsiginti, bet ir juos užjausti - jie stengiasi kontroliuoti save, šią būseną, kuri yra net biologiška, valdyti labai sunku. Bet kai ko jiems galima pavydėti: kaip kartais būtų smagu išlieti visą pyktį! Arba tas neįtikėtinas paprastumas - viskas tiesiai šviesiai, jokių sudėtingų apmąstymų. Gal dėl to mus kartais gali atgaivinti šiurkštūs puskarininkių juokai, o tūlas inteligentas panaudojęs „matą" tiesiog atsigauna? Gaivališka prigimtis iš mūsų herojų veržiasi fontanu ir leidžia prisiliesti prie mumyse tupinčio žvėries. Apolonas, kaip garbus racionalumo ir kultūros atstovas, reikalavo, kad furijos - primityvaus įsiūčio ir keršto dvasios, būtų išvarytos iš šalies. Bet pasipriešino Atėnė: jei mes tiesiog slopinsime gaivalus, jie gali grįžti ligos pavidalu; bet juos palikti irgi baisu - tada turime labai stengtis pereiti į naują sąmoningumo lygį.

- Sakykite, ar geriau eiti pas du ekstrasensus, ar pas vieną? O kodėl mano sūnus geria, o vyras mušasi? Ir kas man gali padėti?
- Palaukite, reikia pagalvoti...
- Pa-gal-vo-ti... Labai gera mintis, užsirašysiu! Tikrai. Imsiu ir vieną kartą pagalvosiu!"


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai