Patologinis lošimas: nuo pirmo iki paskutinio statymo

Visos priklausomybės ligos panašios - užvaldo mintis, priverčia jas meluoti sveikam protui, atbukina sąžinę. Ne, šį kartą ne apie alkoholizmą ar narkomaniją. Kartais su tuo nesusidūrusiam žmogui sunku įsivaizduoti, bet lošimas - dar viena priklausomybės liga. Deja, šiandien apie patologinį lošimą kalbama dar labai mažai. Priežastis labai paprasta - žmonėms, kurie nesusidūrė su tokiomis problemomis, jų tarsi ir nėra. Paties lošėjo gatvėje niekaip neatpažinsi: nuo jo nedvelkia alkoholio kvapu, jis nepardavinėja narkotikų tamsiuose Senamiesčio užkampiuose. Praeina labai daug laiko, kol artimiausi šeimos nariai pastebi jo elgsenos pasikeitimus. Lošėjas visada psichologiškai pasirengęs grįžti namo.

Lošimo pasekmes iki tam tikro laiko galima nuslėpti. Tik tada, kai žmogus pradeda imti paskolas, užstato automobilį ar namus, nieko jau nebenuslėpsi. Nei nuo kitų, nei nuo savęs.

Tada šia priklausomybės liga sergančiojo šeimą užgriūva problema, apie kurią jie net keisčiausiame sapne nebūtų susapnavę. Visiškai netikėta, bet tikra. Pats prasilošimo procesas vyksta sistemingai: iš pradžių skolina kaimynai, paskui imamos paskolos iš banko, įkeičiamas nekilnojamasis turtas, gali būti planuojami netgi nusikaltimai. Tokioje padėtyje atsidūrusio lošėjo jau nebevargina mintys apie tai, ar jis sugebės atiduoti skolą. Protą užvaldo mintys apie naują statymą ir jo metu užplūstantį azartą.

Dvidešimt metų lošęs Mindaugas prisimena, jog pirmiausia lošimą skatino noras atsilošti. „Iš pradžių maniau, kad einu atsilošti pinigų. Tačiau, sakykime, atsiranda draugas, kuris sutvarko visas tavo finansines problemas, ir ką jūs manote, aš nebeisiu lošti? Aš vis tiek eisiu. Eisiu, nes man kažko trūksta. Per tuos dvidešimt metų buvo visko: ėjau ir atsilošti, o kai viskas susitvarkydavo, eidavau, nes mane kažkas supykdė, darbdavys pasakė kažką bloga, eidavau, nes šiandien ne taip šviečia saulė arba per smarkiai lyja", - prisimena Mindaugas.

Į anoniminių lošėjų grupės susitikimus vaikščiojančiam Mindaugui prireikė 20 metų sau prisipažinti, kad yra lošėjas.

„Viskas prasidėjo nuo persikėlimo į bendrabutį. Greitai atsirado būrelis, kuris nuolat lošdavo kortomis. Man tai buvo smagus laiko praleidimas ir būdas lengvai gauti papildomų pinigų. Nieko daugiau", - pasakoja Mindaugas.

Tačiau net ir išsiskirsčius kortuotojų būreliui, Mindaugas ir toliau ieškojo būdų lošti: „Pradėjau lošti lošimo aparatais. Praleisdavau prie jų valandų valandas, niekur neidavau, nereikėjo draugų ar kitų pramogų. Man tai atrodė visiškai normalu, netgi geras polinkis, kol galų gale vieną dieną pastebėjau, kad man jau visiškai nieko nereikia... tik lošimo aparatų. Iš pradžių tokia mintis sukėlė siaubą, tačiau greitai save pateisinau: aš sunkiai dirbu, man reikia kažkaip atsipalaiduoti, vieni žvejoja, kiti leidžia laiką su draugais, o aš lošiu. Argi čia blogai?"

Įvairių būdų, kaip save pateisinti, radimas yra vienas pagrindinių lošėjo ir apskritai priklausomybės ligomis sergančiojo bruožas. Taip lošimo užvaldytam protui nuolat kuriant priežastis, kaip pateisinti tokius savo veiksmus, Mindaugas ir toliau sėkmingai lošė.

„Tada tikrai neatrodė, kad pats save apgaudinėju. Manyje slypintis lošėjas sugebėdavo mane įtikinti. Lošiau, lošiau ir lošiau. Galiausiai gailėdavau pinigų naujiems rūbams, juk verčiau juos pastatyti! Bet taip atsitiko, kad draugai mane išsitempė į vakarėlį, kuriame sutikau savo būsimąją žmoną. Susituokėme. Gyvenimas pasikeitė ir, maniau, dėl šios priežasties viskas susitvarkys. Todėl žmonai apie šį savo pomėgį nieko nesakiau", - pasakoja Mindaugas.

Jau įtardamas savo problemą, tačiau jos nepripažindamas Mindaugas klydo. Po trijų mėnesių santuokos viskas grįžo į „savo vėžes".

„Vieną vakarą po darbo grįždamas namo užvažiavau palošti. Vienas statymas, tik tiek. Ir viskas vėl prasidėjo iš naujo. Mano namo parnešama alga pradėjo mažėti: automobilis pradėjo gesti kasdien, policija kasdien nubausdavo už įvairius pažeidimus, nuolat kažkam iš pažįstamų nutikdavo nelaimės ir reikėdavo jiems paskolinti. Tokie kasdieniai melai, žinoma, slėgė, tačiau išmokau negirdėti savo sąžinės balso", - prisimena Mindaugas.

Toks savęs apgaudinėjimas truko labai ilgai. Prasidėjo skolinimasis iš draugų ir kaimynų. Lošėjas, įsitvirtinęs Mindaugo sąmonėje, buvo toks stiprus, kad niekas nepasikeitė ir šeimoje gimus vaikui.

„Būdavo situacijų, kai važiuodavau į parduotuvę vaikui pirkti sauskelnių ar maistelio, bet nuvažiuodavau į kazino ir pralošdavau pinigus. Tada grįždavau namo, pasiskolindavau iš kaimynų ir važiuodavau antrąkart. Kartais nepavykdavo ir iš antro karto", - atvirai kalba Mindaugas.

Šeimos finansinei situacijai tapus sudėtingai, Mindaugo žmona išvažiavo dirbti į užsienį. Tada Mindaugo viduje slypėjęs lošėjas pajuto laisvę ir tapo visiškai nevaldomas. Priklausomybės nereikėjo nuo ko nors slėpti, o ir finansinė šeimos padėtis labiau gulė ant žmonos pečių.

„Tada prasidėjo tikra degradacija. Tik gavęs pinigus, aš juos visus pralošdavau per vieną vakarą. Jeigu tas vakaras užtrunka tris paras, vadinasi, aš visą tą laiką neišeinu iš kazino. Ir taip kiekvieną kartą vos gavus pinigų", - atviravo Mindaugas.

Tačiau tokia padėtis, kai vieną dieną pinigų yra, o kitą dieną nebėra nieko, negalėjo ilgai tęstis. Priklausomybės ligomis sergantiesiems dažnai atrodo, kad jie patys gali kontroliuoti situaciją, tačiau svarbiausias žingsnis turėtų būti pripažinti problemą.

„Tikrai atrodė, kad jau nebeisiu lošti, tačiau gaudavau pinigų ir vėl nueidavau. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip yra. Aš nenoriu daugiau lošti, bet einu... Kodėl? Man reikėjo paaiškinimo, kas man darosi. Vieną eilinį kartą, kai viską pralošiau, pagavau save mąstant, kad jeigu būčiau žinojęs, jog eisiu lošti, geriau jau būčiau patekęs po automobiliu ir ten nenuėjęs... Kitą rytą pasijutau toks bejėgis. Jeigu aš prašau kažkokio įsikišimo, kad negalėčiau lošti... kas tai yra? Vadinasi, aš pats savęs nekontroliuoju. Aš negaliu savęs suvaldyti. Mano gyvenimas tapo nevaldomas. Mano planai keisdavosi akimirksniu. Vaikui pažadėjęs jį nusivesti į kiną ir gavęs pinigų taip ir nepasiekdavau namų, užsukdavau į kazino, o grįžęs vaikui kurdavau gražią pasakėlę. Tada supratau, jog man tikrai reikia pagalbos", - pasakoja Mindaugas.

Mindaugas apsilankė priklausomybių ligų centre, kur pagaliau suvokė, kad lošimas yra liga. Nors priklausomybių ligų centre tuo metu buvo gydomi tik alkoholikai, tačiau ieškodamas kokio nors šiaudo, už kurio būtų galima užsikabinti, Mindaugas pradėjo gydytis pagal šio centro programą.

„Aš tiesiog norėjau sužinoti, kas man darosi. Ir čia radau atsakymų. Tada labai palengvėjo. Supratau, jog tai liga. Iš pradžių, aišku, buvo sunku, bet paskui kitų žmonių atvirumas man leido suprasti, kad aš niekur nedingsiu. Tai jau mano dalia", - prisimena Mindaugas.

Pasibaigus gydymo programoms priklausomybės ligomis sergantieji dažnai vėl sugrįžta prie savo „pomėgių". Taip atsitiko ir Mindaugui, nesuvaldomas noras lošti niekur nedingo ir vieną vakarą nuėjęs į kazino jis grįžo prie savo pomėgių. Tačiau sveikoji Mindaugo pusė jau žinojo, kad lošimas yra liga. Sveikajai vyriškio pusei lošimas buvo kančia ir varginamas dalykas, kuris nebeteikė malonumo. Tuo metu Mindaugas pradėjo lankyti Anoniminių lošėjų grupę, kurią lanko iki šiol. Pasak jo paties, tai buvo paskutinis šansas išlipti iš duobės.

„Staiga lošimas pradėjo nebekelti malonumo, reikėdavo didesnių statymų, ilgesnio lošimo, mane pradėjo viskas nervinti, nors šiaip esu ramus žmogus. Puikiai atsimenu savo paskutinį statymą. Tą vakarą fantastiškai sekėsi, suma buvo didžiulė, daugelis kazino lankytojų pradėjo iš šalies stebėti mano lošimą, visi buvo taip susidomėję, o to susidomėjimo objektas buvau aš, tačiau nesijaučiau laimingas. Aš žūtbūt norėjau pralošti visus tuos pinigus, nes žinojau, kad jeigu to nepadarysiu, ir vėl eisiu lošti. Nebesustosiu. O noras viską baigti buvo toks didelis... Ir aš pralošiau. Tada išėjus iš kazino apėmė toks didžiulis palengvėjimas. Grįžęs namo, norėjau pasitikrinti, ar nebenorėsiu lošti, nuėjau pas kaimyną ir pasiskolinau pinigų. Lošti nebenuėjau", - pasakoja vyriškis.

Simboliška, bet paskutinio Mindaugo statymo data - 2006-06-06. Po šio statymo jis suprato, jog tai jo paskutinis statymas, ir lošti jis daugiau nebeis.

„Aš turiu sugriauti savo mąstymą. Kartais jaučiuosi labai stabiliai, pavyzdžiui, dabar. Jau trisdešimt mėnesių nelošiu. Atrodo galėčiau ir nebevaikščioti į grupę, nebevargti čia kiekvieną pirmadienį ir penktadienį, bet būna situacijų, kai išvažiuoju į užsienį... Mane siaubingai traukia lošti. Aš bijau vakare vienas išeiti iš viešbučio, todėl pasilieku jame. Negaliu to paaiškinti. Arba praėjus kiek laiko, kai neturiu galimybės nueiti į grupę, man taip pat norisi lošti. Kartais jautiesi labai stiprus, o kartais - visiškai silpnas. Tai, kad aš nelošiu jau trisdešimt mėnesių, o kitas nelošia du mėnesius, manęs nepadaro už jį pranašesnio. Pirmas statymas - ir mes vėl lygūs", - atvirai kalba Mindaugas.

Vyriškis pripažįsta, kad jam grupė yra labai reikalinga. Pati grupė, įkurta prieš aštuonetą metų, iš pradžių veikė pagal anoniminių alkoholikų programą, paskui, supratus, jog šios priklausomybės ligos visgi labai skirtingos, grupėje pritaikyta nauja, 12 žingsnių lošėjams skirta programa.

„Man reikia grupės, nes negaliu pamiršti, kad esu ligonis. Seniai grupę lankantys žmonės turi daug patirties, gali duoti naudingų patarimų, tačiau man ypač svarbūs nauji žmonės. Gyvendamas kasdienį gyvenimą, aš pamirštu savo problemą. Tai labai klaidingas mąstymas ir to reikia vengti. Tas naujas žmogus, atėjęs čia, pasakoja, ką jis išgyvena dabar, taip man nuolat primindamas mane patį ir laikus, į kuriuos nenoriu grįžti. Man nereikėtų manyti, kad pasveikau, nes aš nepasveiksiu. Nėra tos piliulės, kurią prarijus baigtųsi priklausomybė", - pasakoja Mindaugas.

Jis prisipažįsta, kad mesti lošti buvo lengviausia, bet nesugrįžti į pradinę situaciją yra kur kas sunkiau. Tai viso gyvenimo būdo keitimas.

„Aš nuo pat jaunystės visą savo gyvenimą grindžiau lošimu, o dabar viską turiu pakeisti. Ir tai nėra lengva. Grupėje po truputį tobulėju, einu į priekį, ir rezultatai džiugina. Grupė man labai svarbi, nes padeda prisiminti, kur esu ir kur aš buvau. Turiu patirties kovoti su liga, bet neturiu pamiršti, kad esu lošėjas", - įsitikinęs Mindaugas.

Visi, turintys patologinio lošimo problemų, ar artimųjų, kamuojamų šios priklausomybės, informacijos, kaip kovoti su šiomis problemomis, gali ieškoti tinklalapyje www.anoniminiailosejai.lt ir telefonu 8 628 39678.