To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Terapeutas žino viską, bet nieko nemoka...

Terapeutas žino viską, bet nieko nemoka.
Chirurgas viską moka, bet nieko nežino.
O patologoanatomas ir moka viską, ir žino viską, bet jau per vėlu.

  • Planuodamos nėštumą pradėkite gerti folio rūgštį. Ją reikia gerti kelis mėnesius prieš nėštumą ir nėštumo metu – bent tris mėnesius.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Soliariumai asmenims iki 35 metų amžiaus didina odos vėžio riziką 98 proc., o melanomos riziką 22 proc., teigia Australijos mokslininkai. Australijoje daugiausiai pasaulyje nustatomas odos ...

Trisdešimt metų su cukralige

Trisdešimt metų cukralige serganti Reda susitaikė su liga ir stengiasi gyventi visavertį gyvenimą. Nemanė Reda Tverskienė, kad taip susiklostys jos gyvenimas. Dešimties metų susirgusi cukriniu diabetu, susitaikė su liga. Injekcijos į pilvą tik pradžioje buvo baisios, vėliau skausmingą procedūrą išmoko atlikti mama, dar vėliau pati Reda ėmė badyti save.

Nebuvo kitos išeities, injekcija reiškė gyvenimą. Tačiau liga neatėmė tikėjimo meile - ši atskriejo į jos gyvenimą lyg viesulas. Reda ir Stasys kartu jau beveik devyniolika metų. Medikų daug kartų atkalbinėta Reda pagimdė sūnų, deja, ligotą.

Vaikystė ligoninėse ir sanatorijose

„Galiu tik pasidžiaugti, kad dar nereikia dializių, nors turiu antrą invalidumo grupę. Dar galiu šiaip taip judėti ir savimi pasirūpinti, tačiau nusilpo regėjimas, beveik nieko nematau. Nenoriu dejuoti ir visiems pasakoti apie savo bėdas, nes kiti šia liga sergantieji su šypsena ištars: „Jai dar pasisekė."

Be regėjimo, kraujotakos sutrikimų, nugaros skausmų ir nuolatinio silpnumo - daugiau nieko." Prisiminusi vaikystę, Reda krūpteli. „Kol pripratau prie skausmo, vargom abi su mamyte. Keturis kartus per dieną reikėjo leisti insuliną. Mamytė verkia, verkiu ir aš. Leisdavo visur, nes pilvas buvo subadytas. Paskui išmokau pati. Gal ligoninės ir sanatorijos pagelbėjo, kad dabar esu gyva, turiu šaunią šeimą, namus, kuriuose puošime Kalėdų eglutę."

Kartu ir varge, ir džiaugsme

Žvelgi į Redą ir netiki, kad tai - sunki ligonė. Pasipuošusi, daili, šypsena palydinti kiekvieną, kalbanti sklandžiai, kupina jėgų ir pasitikėjimo. Iš kur tai? „Už viską savo brangiam vyrui Stasiui dėkoju. Prieš vestuves jis žinojo apie mano ligą, bet mylėjo ir pažadėjo nepalikti, neapleisti, kad ir kas atsitiktų.

Ir aš pasižadėjau. Prieš šešerius metus Stasį ištiko insulto priepuolis, kalba užsikirsdavo, ėmė vieną koją vilkti, tačiau po gydymo sveikata pagerėjo. Dieną naktį meldžiau jam sveikatos", - kalba Reda. Tyki meilė be barnių ir šeimyninių krizių, atrodytų, keista šiame kūlversčiais besisukančiame pasaulyje, bet yra dar vienas žmogus, dėl kurio buvo parašytas laiškas „Bėdų turgui". Mylimiausias ir vienintelis Redos ir Stasio sūnus Mantas - meilės ir amžinos ištikimybės vaisius. Jam reikia būsto ir gerų emocijų.

Tyli tėvo meilė

Sausio mėnesį Mantas švęs septynioliktąjį gimtadienį, - tiek metų jis kenčia ir negalią. Pasiryždama gimdyti Reda aplankė ne vieną mediką, vieni atkalbinėjo, kiti sakė, kad nieko bloga nebus. Prieš Manto gimimą jauna šeima gyveno Panevėžyje, Reda nuolat lankėsi moterų konsultacijoje.

Visi tyrimai buvo geri, atrodė, kad ir vaikas gims sveikas. Reda kiekvieną dieną po keturis kartus leisdavosi insuliną. Niekas nežinojo, kad Panevėžio medikė ligonėms skirdavo ne tuos vaistus. „Panevėžio endokrinologė recepte išrašydavo gyvulinį insuliną, jį leisdavomės keturis kartus per dieną. Istorija buvo aprašyta ne viename laikraštyje, bet aš nesidomėjau tolesne eiga, man rūpėjo ne tai, o mano gyvenimas."

Redos sūnus gimė neišnešiotas. Mėnesį gulėjo kūdikių inkubatoriuje, tris mėnesius - ligoninėje. Paskui namie, vėl ligoninėje. Pasikartojo Redos istorija: ligoninės ir sanatorijos. Berniukui - cerebrinis paralyžius. „Tikrų tikriausias Panevėžio brokas", - Redai pasakė Kauno medikai, bet tai sena istorija, ir rašinio tikslas ne tas.

Kiekvieną rytą Stasys prikelia Mantą. Prieš septynias jiedu išvažiuoja į Kauną, o grįžta vakare, devintą. Taip reikia, darbų su kaupu: Stasys, atsigavęs po insulto, dirba dviejuose darbuose Kaune - Statybininkų rengimo centre ir Atžalyno vidurinėje mokykloje darbų mokytoju. Mantas mokosi Kauno apskrities specialiojoje mokyk¬loje, daugeliui žinomoje kitu pavadinimu - „Apuolės" mokykloje, nes mokykla yra toje gatvėje.

„Vyras labai myli Mantą, aukojasi dėl sūnaus. Aš negaliu Manto pakelti, negaliu sunkesnių darbų dirbti, o jis - maudo, prižiūri, labai rūpinasi", - pasakoja Reda. Dėl šios tėvo meilės Mantui netgi teko kentėti. Dauguma specialiojoje mokykloje besimokančių vaikų neturi darnių šeimų, dažniausiai jais rūpinasi mamos, būna, kad ir jos retai aplanko savo neįgalius vaikus. Tėvo meilės Mantui pavydi ne vienas. Buvo skaudžių dienų, kai berniukas nenorėjo rodytis mokykloje.

„Nemanykit, kad neįgalūs vaikai yra kitokie nei sveikieji.Toks pat pavydas, neapykanta, meilė. Mokslo draugai grasindavo: aš tave nuo laiptų nustumsiu, į burną dezodoranto pripurkšiu. Jie visi vežimėliuose sėdi, ir toks tokiam sako", - Reda nežino, džiaugtis ar liūdėti.

Stasys į visus padejavimus turi vieną atsakymą: „Mano šeima - mano tvirtovė. Įsirengsime namą, o tada galėsime pasakyti: „Mano namai - mano šeima - mano tvirtovė." Dėl to gyvenu, dirbu dėl sūnaus ir žmonos, stengiuosi nesirgti. Ligų ir taip per daug mano tvirtovėje."

Naujame name papuoš eglutę

Du ligoniai iš Panevėžio atsikraustė į Skriaudžius, arčiau Redos mamos, gyvenančios Ąžuolų Būdoje. Stasys dirbo policijoje, Nepilnamečių reikalų inspekcijoje. Seniūnija skyrė butą dideliame name, kur buvo įsikūręs paštas, telefonų stotis, gyveno dar viena šeima. „Ramiai gyvenome dešimt metų, tačiau atsirado namo šeimininkas ir pareiškė savo teises.

Pradžioje valdžia norėjo namą išpirkti ir leisti mums butus privatizuoti, bet valstybei buvo per brangu. Namą sugrąžino savininkui, o mes gavome priklausančias kompensacijas, tiesa, labai menkas. Likome be nieko", - naujo būsto paieškų pradžią prisimena Reda. Kol nieko neturėjo, glaudėsi pas mamą Ąžuolų Būdoje.

Mamos namai buvo nepritaikyti Mantui: statūs laiptai, slenksčiai, šaltis. Norint ten gyventi, reikėjo išgriauti namo vidų ir kurti iš naujo. „Turėjome susitaupę pinigų, gavome kompensaciją, dėjome litą prie lito - nusižiūrėjome seną namelį Skriaudžiuose prie klebonijos. Jis daug metų stovėjo tuščias. Pabėdojome klebonui Renaldui Janušauskui, jis pakalbėjo su vyskupu ir leido mums nusipirkti parapijai priklausantį namelį. Pradėjome remontą."

Tik iš pirmo žvilgsnio remontas atrodė paprastas. Prasidėjus darbams, paaiškėjo - reikės kapitalinio remonto.

Darbai vyko, kol buvo pinigų. Rėmė visa giminė - kas pinigais, kas geru žodžiu. Kai darbai visai įstrigo, iniciatyvos ėmėsi Redos teta Antanina ir parašė laišką „Bėdų turgui". Tada ir buvo mostelėta stebuklinga burtų lazdele - „Bėdų turgaus" labdaros ir paramos fondas padovanojo 2 000 litų, individuali įmonė „Elektra" - 3 000 litų, Energijos realizacijos centras - 4 000 litų, ponas Kazys - 2 000 litų. Darbai pajudėjo. „Jei ne „Bėdų turgaus" dovanos, įkurtuves būtume atkėlę dar kokiems trejiems metams, vasarą įsikursime čia, o Kalėdų eglutę papuošime jau dabar. Juk mūsų namas - šventoje vietoje, šalia bažnyčios", - įkurtuvių nuotaika gyvena Reda.

 


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai