V.Baublys: nors esu aklas, mano širdy – šviesu

Psichologiškai viena sunkiausių negalių yra aklumas. Žmogui, kuris staiga netenka regėjimo, sunku sugrįžti į įprastą gyvenimą ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Tapęs neregiu ar silpnaregiu, žmogus patiria stiprią psichologinę traumą, o nesulaukęs tinkamos pagalbos, gali būti pasmerktas pražūčiai.

„Neviltį galima nugalėti, tačiau likimo - ne. Su juo kovoti beprasmiška, belieka tik susitaikyti. Ir koks gyvenimas bebūtų, savyje reikia visuomet nešioti ateinančios gražesnės dienos vilties kibirkštėlę, neužgožiant jos neviltimi. Niekuomet nelaidokim patys savęs anksčiau laiko, taip, kaip aš save buvau palaidojęs", - patirtimi dalijosi prieš 5 metus nelaimingo atsitikimo metu regėjimo netekęs 43 metų Vincas Baublys.

Prikėlė naujam gyvenimui

V.Baublys pasakojo, kad pats sunkiausias laikas, kai net buvo kilę minčių pakelti ranką prieš save, jau praeityje. To pusantrų metų laikotarpio vyras nevadina gyvenimu, tai - tik stovėjimu ant bedugnės krašto. Tuomet jam nesinorėjo gyventi, kankintis ir dar baisiau atrodė savo negalią, kaip didelę naštą, užkrauti ant kitų pečių. Beje, psichologo konsultacijos negelbėjo.

„Tačiau vieną dieną išgirdau gerą žinią - galimybę patekti į Palangoje įsikūrusį poilsio namų „Baltija" Reabilitacijos centrą. Tai yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur neregiams suteikiama medicininė ir socialinė reabilitacija. Prabudau iš nevilties letargo. Pirmomis dienomis buvo sunku, mane kaip vaiką už rankos vedžiojo po procedūras. Po savaitės jau vaikščiojau pats, negana to, lydėjau dar ir kitą neregį", - prisiminė V.Baublys.

Vyro teigimu, šiuose namuose jis užgimė antrą kartą, su kiekviena diena juose mokėsi gyventi visiškai kitą, dar neįprastą gyvenimą. Išmokus vaikščioti su baltąja lazdele, kuri tapo tarsi prailginta žmogaus ranka, atsirado laisvumo jausmas.

„Mes duodame pacientams meškerę, o žuvį tegul sugauna patys", - tikino V.Baublio pirmoji naujo gyvenimo mokytoja „Baltijos" Reabilitacijos centro tifloreabilitologė Daina Vitkauskienė.

Masažas, magneto lazerio procedūros, kineziterapija, raminančiai veikiančios vonios atpalaiduoja nuo stresų, stiprina organizmą. Svarbiausia, pasak V.Baublio, kad reabilitacijos centre dirba profesionalai. Regos netekusiems žmonėms Reabilitacijos centras padeda sugrįžti į normalų gyvenimą: vaikščioti, valgyti, dirbti įvairius buities darbus.

Įkvėpė parašyti knygą

Vyras pasakoja, kad kasdien Reabilitacijos centre palypėdavo vienu laipteliu aukštyn. Centre pirmą kartą išgirdo apie Brailio raštą ir tai, kad aklas žmogus gali naudotis kompiuteriu. Nors tuomet, kai galėjo matyti, prie kompiuterio nebuvo nė pirštu prisilietęs, šiandien vyras juo puikiai dirba.

„Po pirmojo apsilankymo Reabilitacijos cente, žinojau, kad kitais metais vėl ten grįšiu. Ir dabar į centrą atvykstu jau trečią kartą. Su puikių specialistų pagalba nugalėjau savo bėdą, suradau savo kelią gyvenime, kuriuo eisiu iki galo, nes šis kelias - tai dalis mano širdies ir galbūt svarbiausias viso mano likusio gyvenimo etapas", - tikino V.Baublys.

Visą gyvenimą puoselėjęs svajonę senatvėje rašyti romanus ar eilėraščius, V.Baublys tai pradėjo daryti jau dabar. Didžiausias jo tikslas yra išleisti knygą - romaną apie gyvenimą. Vyro teigimu, kad ir koks bebūtų neįgalus, žmogus turi daug galimybių, kurias gali puikiausiai panaudoti savo gyvenime, tik tam reikia didelio noro.

„Džiaugiuosi, kad galiu vėl atvykti į Reabilitacijos centrą, jame pasisemti stiprybės, naujų žinių, kurias panaudoju savo gyvenime. Sugrįžęs į savo namus, galiu šias žinias pateikti panašaus likimo žmonėms. Laimingas esu, kai išgirstu vaikų džiaugsmą, skaitydamas jiems savo sukurtus eilėraščius. Dažnai pagalvoju, kad jei ne specialistų - profesionalų pagalba, neaišku, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Šiame centre gimiau antrą kartą", - džiaugėsi vyras.