Gerkime tiktai neužterštą vandenį

Geriamojo vandens kokybė yra griežtai reglamentuojama, tačiau, deja, ne visi geriame reikiamos ar pageidaujamos kokybės vandenį, perspėja Respublikinio mitybos centro specialistai. Didėjant antropogeninės kilmės atmosferos oro ir dirvožemio užterštumui, tam tikra teršalų dalis patenka ir į požeminius vandenis. Geriamojo vandens kokybė neabejotinai daro įtaką žmonių sveikatai. Ypač tai reikia priminti artėjant pavasario polaidžiams.

Viešai tiekiamas vanduo

Miestų gyventojai aprūpinami viešai tiekiamu arteziniu vandeniu, kuris, nors dažniausiai ir nepavojingas žmogaus sveikatai, neretai rudas dėl didelio geležies kiekio, o dėl didelio kietumo verdant ant indų sienelių susidaro kalkių apnašos, kartais "kvepia" chloru. Pagrindinės viešai tiekiamo geriamojo vandens problemos siejamos su indikatorinių analičių verčių viršijimu ir atsiranda dėl nepakankamo vandens paruošimo, senstančių vandentiekio tinklų. Kai kuriuose šiaurės vakarų Lietuvos rajonuose geriamajame vandenyje nustatyti didžiausią leidžiamą koncentraciją viršijantys fluorido kiekiai.

Šuliniai

Šalyje beveik 1 mln. gyventojų (daugiausia kaimuose ar priemiesčiuose) maistui vartoja vandenį iš šulinių, daugeliui - tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Gruntinio vandens monitoringo duomenimis, šalyje per 40 proc. tirtų šachtinių šulinių vandens užteršta nitratais, iki 50 proc. - nustatyta mikrobinė tarša. Tai arčiausiai žemės paviršiaus esantis požeminis vanduo (dažniausiai - 5-15 m. gylyje), taigi, žmogaus ūkinė veikla jo kokybei labai svarbi. Šulinio vandens kokybė priklauso ir nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo ir priežiūros. Kadangi mažuose sodybiniuose sklypuose intensyviai ūkininkaujama, rasti atokesnę vietą šuliniui įrengti dažnai nėra galimybės. Trąšų, mėšlo perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius azoto junginiais ir bakterijomis.

Nitratai ir nitritai. Toksinis poveikis

Nitratai ir nitritai dirvožemyje susidaro oksidinantis organiniams ir neorganiniams azoto junginiams ir susikaupia paviršiniuose dirvos sluoksniuose. Pagrindinė jų atsiradimo priežastis - organinių medžiagų bakterinis nitrifikavimas grandimi: amoniakas - nitritai - nitratai. Esminį poveikį prisotinant dirvožemį nitratais daro neorganinės azotinės trąšos, mėšlas bei srutos.

Kai vandenyje nitratų koncentracija yra iki 10 mg/l, pagrindinis jų patekimo į organizmą šaltinis yra daržovės. Jeigu nitratų geriamajame vandenyje yra daugiau kaip 50 mg/l, pagrindiniu nitratų šaltiniu tampa vanduo.

Nitratų toksinis poveikis atsiranda dėl jų redukcijos organizme į nitritus. Nitritai oksiduoja hemoglobiną į methemoglobiną ir jo koncentracijai kraujyje pasiekus 10 proc., pasireiškia pirmieji klinikiniai methemoglobinemijos simptomai. Kūdikiai iki 3 mėn. jautriausi methemoglobino toksiniam poveikiui dėl fermentinių sistemų nebrandumo. Kitos jautrios grupės yra nėščiosios ir žmonės, turintys tam tikrų fermentų (gliukozės-6-fosfatazės arba methemoglobinreduktazės) deficitą. Nitratų toksiniam poveikiui jautresni infekcinėmis ligomis sergantys vaikai, senyvo amžiaus žmonės, taip pat sergantys kraujotakos bei kvėpavimo sistemos ligomis, anemijomis.

Literatūros duomenimis, daugumoje klinikinių atvejų nitratų kiekis geriamajame vandenyje viršijo 50 mg/l ir beveik išimtinai tai atsitiko kūdikiams iki 3 mėn. amžiaus. Dauguma methemoglobinemijos atvejų siejama su vandens vartojimu iš individualių šulinių (gręžinių), kuriuose dažnai yra ir bakterinė tarša. Svarbu atkreipti dėmesį į infekcinius susirgimus, nes jų metu organizme gali padidėti endogeninė nitratų sintezė, o dėl nitratus redukuojančių bakterijų poveikio - endogeninė nitritų gamyba. Iš nitritų organizme susidarantys nitrozaminai turi kancerogeninių savybių, taigi galimas ryšys tarp vėžio rizikos ir nitratų ar nitritų suvartojimo.

Nitratai ypač pavojingi naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams, todėl mamos, nemaitinančios krūtimi, o gaminančios kūdikiams maistą iš sausų mišinių, turi būti įsitikinusios, kad naudojamas vanduo yra saugus.

Kaip žinoti ar vanduo užterštas?

Norime įspėti, kad nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Apie vandens saugumą galima sužinoti tik atlikus laboratorinius tyrimus.

Šiais laikais daug jaunų šeimų gyvena priemiesčių kolektyvinių sodų nameliuose ir buityje naudoja individualių gręžinių vandenį. Dažniausiai šie gręžiniai nėra gilūs, todėl ir vandens kokybė kartais ne geresnė už esantį kaimyno šulinyje. Neretai šulinių vandenį naudoja ir kai kurių didmiesčių rajonų ar priemiesčių gyventojai.

Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. 250 "Dėl apsinuodijimų nitritais ir nitratais diagnostikos ir profilaktikos" (Žin., 2002, Nr. 58-2361) įpareigoja asmens sveikatos priežiūros įstaigas rinkti ir teikti visuomenės sveikatos centrams apskrityse informaciją apie nėščiąsias ir kūdikius iki 6 mėnesių amžiaus, kurie maistui naudoja kastinių šulinių vandenį.

Turėdami šią informaciją, visuomenės sveikatos centrai turi nemokamai atlikti šulinio vandens mikrobiologinį ir cheminį tyrimą; nustatyti azoto grupės junginių - nitritų, nitratų, amoniako kiekį bei informuoti tirto šulinio vandens vartotojus apie šulinio vandens kokybę, galimą pavojų sveikatai, vandens ruošimo būdus.

Šachtinių šulinių įrengimas ir apsauga

Parenkant vietą naujai kasamam šuliniui svarbu atminti, kad vanduo visada bus blogas, jei jis suteka iš tręšiamų daržų ir laukų, tvarto ar teršiamo kiemo.

Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai reljefo požiūriu turi būti žemiau šulinio. Renkant šuliniui vietą būtina atsižvelgti į geologines-hidrogeologines sąlygas - į žemės paviršių dengiančių nuogulų vandeningumą ir gruntinio vandens slūgsojimo gylį. Šiais klausimais vertėtų pasitarti su specialistais - hidrogeologais.

Į šachtinį šulinį turi nepatekti krituliai, prie jo neturi kauptis paviršinis vanduo. Šulinys turi būti su stogeliu arba dangčiu, turėti ventiliacijos angą, žemės paviršiaus nuolydis nuo šulinio turi būti ne mažesnis kaip 5.

Šulinys turi būti įrengtas orientuojantis į požeminio vandens tėkmės kryptį. Pagal gruntinio vandens srautą potencialios taršos objektai turi būti žemiau negu šachtinis šulinys. Jeigu tokios galimybės nėra, potencialios taršos objektų (ūkiniai pastatai, lauko tualetai, srutų duobės, mėšlidės, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėliai, šiltnamiai ar intensyviai tręšiami daržai) atstumas iki šulinio turėtų būti ne mažesnis kaip 50 m.

70-80 cm spinduliu aplink šulinį reikia įrengti 1,5 m storio plūkto molio sluoksnį, virš jo užpilant apie 20 cm storio žvyro sluoksnį.

Šachtinio šulinio apsaugos zona turi būti apželdinta daugiametėmis žolėmis arba dekoratyviniais krūmais.

Prie šulinio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios plotis iki:

• gyvenamojo namo - 7 m;
• garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio - 10 m;
• tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės - 25 m.

Gyvenvietėse šių reikalavimų dažnai neįmanoma įgyvendinti - per maži sklypai. Tokiais atvejais, jeigu hidrogeologinės sąlygos palankios, reikia įsirengti gilesnį gręžtinį šulinį. Tačiau, jei vanduo blogas daugumoje gyvenvietės šachtinių šulinių, būtina organizuoti viešąjį vandens tiekimą, imant vandenį iš giliau slūgsančių artezinių vandeningų sluoksnių. Tai ne tik gyventojų, bet ir savivaldos institucijų rūpestis.

Šulinio priežiūra

Šulinio rentiniai turėtų būti pagaminti iš tokių medžiagų, kurios būtų tinkamos liestis su geriamuoju vandeniu. Rentiniuose ir jų tarpuose neturi būti plyšių bei kiaurymių, per kurias į šulinį galėtų patekti lietaus ir polaidžio vanduo bei ūkinės nuotekos.

Šulinio viršus turėtų būti ne mažiau kaip 80 cm aukščiau žemės paviršiaus. Šulinio dugne - 30-40 cm smėlio, žvirgždo ir gargždo sluoksnis.

Vanduo iš šulinio semiamas tik specialiai tam tikslui skirtu kibiru arba siurbiamas siurblio pagalba.

Vieną kartą per metus rekomenduojama šulinį išvalyti nuo jo dugne susikaupusio dumblo, nuvalyti rentinio sieneles ir patikrinti jo sandarumą. Po valymo šulinys dezinfekuojamas griežtai laikantis nustatytų higienos reikalavimų.