Bendražvėriškumas

Mes pasiekėme ribą. Ir jau gan seniai. Abejingumas tapo ta liga, kuri, rodos, visai nepastebimai įsigavo į mus ir ta, kuri mus naikina labiau nei kas nors kitas. Žmogus niekada nebuvo teigiamybė. Taip. Ko gero, labiau prieštaringesnio padaro šioje Žemėje nebuvo ir galimas dalykas nebus. Negebėjimas susitaikyti su savo niekuo neišsiskiriančia vieta gamtos karalijoje visuomet stūmė žmoniją į priekį, tačiau šio progreso kaina visuomet buvo didžiulė - aukų gausa nustelbdavo siekiamo tikslo svarbą ar būtiną toleranciją. Sunku pasakyti ar bendražvėriškumas yra būtent tas terminas, kuris gali tiksliausiai nusakyti sadistišką pasimėgavimą krauju ir prievarta būdingą žmonių giminei visais istoriniais etapais neišskiriant nė vieno, kadangi dauguma žvėrių elgiasi kur kas žmoniškiau nei tie, kurie turėtų būti tokio reiškinio kaip humanizmas vėliavnešiai, t.y. patys žmonės. Ironiška, bet sąvoką bendražmoniškumas tikriausiai tokiu atveju vertėtų naudoti kaip neigiamybės atitikmenį. Tiesa, gal ne šį kartą. Neeksperimentuodami liksime prie senojo termino varianto.

Daugybė paskutiniu metu vykstančių gyvenimiškų istorijų tokių kaip nuo tilto sadistų numesto šunelio Pipiro ir kitos panašios tik rodo blogėjančią tendenciją. Kieno tai įtaka galima būtų ieškoti ilgai ir versijų taip pat prieiti įvairių bei mažiau ar daugiau tikėtinų, tačiau šiais naujaisiais laikais susvetimėjimo bedugnes labiausiai gilina tas pats smagusis vartotojiškumas bei kapitalistinio klasių susiskaldymo įtakotas smegenų plovimas. Informacijos srautas su kuriuo mes priversti kasdien susidurti mus atbukina taip, jog pamatę kenčiančios būtybės vaizdą greičiau jau ciniškai pasišaipysime arba perjungsime kokią pramoginę tv programą, kuri nevargins po darbų norinčių pailsėti mūsų smegenų ir neapkraus jų naujomis mums visai nereikalingomis problemomis nei pajusime norą padėti ar bent jau užuojautos jausmą. „Tai liečia bet ką tik ne mane,"-taip galvojančiųjų daugybė, o svarbiausia, kad jie tiek pat kalti kaip ir tikrieji nusikaltėliai, bendrininkaudami šiems patys to nežinodami, nes būtent abejingumas ir sukuria terpę, kur gali skleistis minėtas bendražvėriškumas.

O ar tai iš tiesų ką nors stebina? Mirtis žiniasklaidoje mums - tik statistika, filmuose linksma pramoga skirta nuotaikos praskaidrinimui graužiant nuoboduliui. Niekas daugiau! Žudikai, nesvarbu gerųjų ar blogųjų pusę palaikantys - šaunūs herojai, tikri šmaikštuoliai. Gyvenime taip pat - blogi pavyzdžiai visuomet perimami greičiau kaip neva akivaizdaus šaunumo įrodymas. Ačiū Dievui mes dar nesame tokie blogi, jog nesugebėtume iš tokių dalykų išaugti. Deja, tai padaryti pasiseka ne visiems... Mums nuo pat vaikystės brukama, jog žiaurumas visai natūralus dalykas, tad katinui ant galvos nukritęs priekalas animaciniame filme sukelia tiktai juoką, bet jokiu būdu ne empatišką atjautą, jog jam galėjo ir skaudėti. Juk tai natūralu priekalui nukritus ant galvos ar ne? Tačiau matant tiek žmones, tiek gyvūnus kaip daiktus neturinčius jausmų ir pojūčių tokių sadizmo apraiškų neišvengsime. Gaila tik, kad ši plačiai per pasaulį nuskambėjusi istorija apie lietuvišką kiemsargį šunelį numestą nuo tilto yra viena iš daugelio įvykstančių, bet, deja, tik ir viena iš retų atvejų, kuomet tai yra paviešinama. Yra gausu pavyzdžių apie netinkamą elgesį su gyvūnais, kurie priimami daugiau kaip pokštai kaip ir, beje, buvo šiuo atveju, neimant galvon to, jog gyvūnai skausmą jaučia lygiai tiek pat kaip ir žmonės. Gal dauguma to nesupranta? Arba nenori suprasti? Ar tuštybe užterštos mūsų galvos dar pastebi aplink tuos, kurie kenčia ar atvirkščiai - stumiame dar giliau juos į purvą? Beširdiškumo ir taip per akis, tad nekreipti dėmesio į aplinkinius ne tas būdas, kuriuo dalinamasi žmoniškumu. Parodytas dėmesys ir atjauta nieko nekainuoja, tad abejingumą galėtų išgydyti tik rūpestis vieni kitais. Dovanoti miegą atmerktoms akims nebegalime - užteks kiekvieną kartą susidūrus su nežinomybe į laužo liepsnas mėtyti raganas - mes galime būti geresniais ir rodyti ne naikinimo, o išgyvenimo stebuklo, bendrumo ir vilties pavyzdžius. Kad mes vis dar esame žmonės įrodo tai, kaip pasmerkiami tokie neigiami pavyzdžiai mirgantys ekranuose pastarosiomis dienomis. Ir tai gerai, vadinasi, kad ir kokia kartais atrodytų pesimistinė žmonijos ateities perspektyva - visgi mes nemiegame. Netvarkos širdyse gali ir nebūti. Vieną dieną mes sugebėsime tai įsisamoninti...