Kodėl mėgstame šiurpintis siaubukais?

Kine jau nuo pat pradžių ėmė kristalizuotis tam tikri žanrai, išskirtinė stilistika būdinga jų pateikimui ir kt. dalykai, dažnai dar ir iki dabar skolinami iš teatro praktikos bei nauji diktuojami tų dienų gyvenimo apraiškų. Tikriausiai vienas iš įdomiausių kino žanrų yra siaubo filmai siekiantys ne tik pašiurpinti juos stebinčius žmones ir leisti suvokti, jog tai tik gerai apgalvotas gąsdinimo spektaklis, kuriame jie gali jaustis saugūs, kadangi visas ekrane besirutuliojantis veiksmas jų tiesiogiai neliečia. Siaubo filmų žanras iš tiesų galima sakyti netgi yra toks pat senas kaip ir pats kinas - jo apraiškos pastebimos jau pačioje kino istorijos pradžioje - taigi galima teigti, jog siaubo žanras kine įsitvirtino jau nuo pirmųjų šio žengiamų žingsnių.

Kritikai dažniausiai į šio žanro filmus žiūri pašaipiai priskirdami juos vien pramoginių filmų kategorijai, tačiau kai kurių talentingų režisierių ambicijos įrodyti, jog taip toli gražu nėra - kelia susižavėjimą. Ne tik siaubu, bet ir gyvenimiškomis dramomis ar mistika persunkti filmai tokie kaip Stanley Kubrick‘o „Švytėjimas" pastatytas pagal to paties pavadinimo Stephen‘o King‘o romaną ar Richard‘o Donner‘io „Omenas" įrodo ir siaubo filmų žanro gebėjimą žvelgti giliau ir gąsdinti realaus gyvenimo žmonių išgyvenamomis dramomis taip artimomis mums patiems.

Kodėl siaubo filmai mus taip žavi? Tam priežastis, žinoma, ne viena. Vienas svarbiausių dalykų - be abejo - jau minėtasis saugus siaubas. Baimė - natūralus jausmas, tačiau retas kas norėtų patekti į situacijas vaizduojamas filmuose. Tam iškart paprieštarautų savisaugos instinktas sulaikantis mus nuo nereikalingos rizikos. Tačiau tokio tipo filmai mums dovanoja progą pajusti adrenaliną patiems esant visiškai saugioje aplinkoje ir neegzistuojant filme vaizduojamai tarsi ir realiai grėsmei. Tai iš dalies veikia tuo pačiu įtampos sumažinimo principu atveriant vožtuvą kaip ir pykčio atveju. Skirtinga tik tai, kad baimės visiškai, kad ir visai trumpam neįmanoma išvyti iš savęs, kadangi tai yra mus sergstinčioji mūsų pačių dalis. Tačiau tokie baimės seansai padeda sumažinti įtampą, kartu ištempdama su savimi ir kitas viduje tūnančias frustracines būsenas susijusias su karais, nesaugumo jausmu, smurtu, išdavystėmis ir pan., visoms šioms baimėms tarsi duodama bendrą vardą ir tuo pat metu sumažindama bendrą jų visų lygį. Tai dar nereiškia, žinoma, jog toks vaistas geriausias sumažinti įtampai.
Baimė čia, artima, nors ir ne visai tiesiogine prasme, katarsiui - sielos apsivalymui per skausmą, kadangi mes taip galime išstumti lauk ir mus nuolat atakuojančio technokratinio pasaulio primestą gyvenimo būdą pagal šablonus bei pažeidžiamumą būti valdomiems informacijos, globalinių suiručių, ekonominių krizių ir pan., kas žmones visuomet priverčia susigūžti iš baimės dėl savos ateities neapibrėžtumo, kuri gali dažnai išsilieti smurtu bei įvairiais agresijos aktais. Tai greta vienišumo, susvetimėjimo ir įvairių priklausomybių yra šių dienų žmogaus rykštė. Gal skirtumas tik tas, kad būtent baimė ir yra visų minėtų dalykų gimdytoja.

Taigi siaubo filmai apeliuodami į žmogiškųjų aistrų jautriuosius taškus pataiko į patį dešimtuką - ne tik surengia įspūdingą reginį akims, bet ir suteikia mums galimybę nors iš dalies išsinerti iš savų baimių kaip iš gyvatės odos. Bet ar visiems siaubo filmų poveikis vienodas? Faktas, jog ne, tad pamėginsiu, nors trumpai apžvelgti pagrindinius siaubo filmų mėgėjų tipažus.

Siaubukų entuziastai. Tai žmonės taip ieškantys ir randantys sau būdą pajusti adrenaliną, nes dažniausiai gyvenime yra gan ramūs (nors nebūtinai) ir ne konfliktiški žmonės. Jiems tai puiki proga patirti baimės jausmą nekišant galvos liūtui į nasrus.

Cinikai. Ciniškos pašaipos dažnai maskuoja baimę, tačiau iš aplinkos esant įtampai bei neįvardintam spaudimui, jog negalima to parodyti, kadangi tai - silpnumo ženklas, tad tokie žiūrovai dažniausiai tokius filmus paverčia komedijomis negailėdami pašaipių komentarų, bet tik dėl to, kad neįsibaimintų patys. Karo metu kareivis taip pat jaučiasi lengviau mosuodamas šautuvu pagal įsakymą, nes tai atstoja prasmę - pasakyta, vadinasi, turi būti įvykdyta, antraip greitai pats išsigąstų karo siaubo ir beprotybės. Cinikai dažniausiai nėra tokie, kokiais mėgina apsimesti.

Tylios „kiaulės". Tokie žmonės mėgsta siaubo filmus ne tam, kad pajustų patys baimę, bet dėl to, jog dažniausiai net nesąmoningai susitapatina su blogaisiais siaubukų personažais. Gyvenime būdami tylūs ir uždari tokie žmonės žiūrėdami siaubukus išvaduoja savo aistrą atkeršyti ar atsimokėti už netinkamą elgesį su jais bent jau filmuose patiems nejučiomis įsijautus į pikto teisėjo - žudiko vaidmenis. Taip atsiranda galimybė bent netiesiogiai atkeršyti saviems skriaudikams vaizduotėje filmo herojus pakeičiant jais bei pačiam tapus savęs paties priešybe gyvenime - galingu, nepažeidžiamu ir nenuspėjamu maniaku. Pavojingiausia tokiems žmonėms nebeskirti filmų nuo realybės ir sumąstyti pasivadovauti siaubukais kaip video vadovėliais tokiam elgesiui įkūnyti. Laimei tokių atvejų nėra daug!

Žinoma, gausiausias žiūrovų ratas - laiko prastūminėtojai arba tiesiog paprasčiausi vartotojai, kuriems siaubo filmai ne daugiau kaip pramoga, kuomet neretai prasidėjus titrams pamirštamas ką tik matytas veiksmas ir imama galvoti apie kitus laisvalaikio praleidimo būdus.

Palinkėčiau į siaubukus nežiūrėti vien lengvabūdiškai - įmanoma ir ten, kad ir retai bet atrasti tikrų perliukų, tačiau tuo pat metu nepamirškime ir to, kad tai nėra alternatyvi realybė, tad po tokių seansų nepamirškite apkabinti savo artimus žmones taip suteikdami jiems saugumo jausmą ir leiskite jiems pajausti, kad jūs esate šalia, vadinasi, viskas yra gerai.