Prieširdžių virpėjimas

Prieširdžių virpėjimas - tai širdies ritmo sutrikimas, viena dažniausių širdies patologijų. Prieširdžių virpėjimu dažniau serga vidutinio ir vyresnio amžiaus, o dažniausiai - senyvo amžiaus žmonės. Tai būsena, kai nėra normalaus prieširdžių susitraukimo, jų veikla būna chaotiška.

Priežastys

Kaip jau minėta, prieširdžių virpėjimo metu, širdies prieširdžiai dirba chaotiškai, nėra normalios sistolės (susitraukimo); jie paprasčiausiai virpa, nėra jų raumens skaidulų sinchronijos. Prieširdžių susitraukimo dažnis virpėjimo metu būna 400 - 600 kartų per minutę. Natūralu, kad ne visi impulsai iš prieširdžių praleidžiami į skilvelius (skilveliai susitraukia normaliu, ar šiek tiek per greitu dažniu), todėl skilveliai susitraukia nereguliariai. Čiuopiant tokio žmogaus pulsą, ar klausant širdies, girdima/jaučiama neritmiška jos veikla.

Prieširdžių virpėjimas - tai dažniausiai kitos širdies ligos išraiška. Visų pirma, dėl tam tikros ligos pakinta širdies raumuo bei elektrinis jo aktyvumas. Tai gali būti išeminė širdies liga (dėl aterosklerozės), hipertenzinė liga (žr "Arterinė hipertenzija"), persirgtas miokardo infarktas, širdies ydos, miokarditas (širdies raumens uždegimas), skydliaukės ligos (ypač skydliaukės hormonų perteklius - tirotoksikozė), kalio trūkumas organizme (hipokalemija), alkoholio, narkotikų poveikis, plaučių ligos ir t.t.

Klasifikacija

Prieširdžių virpėjimas, priklausomai nuo to, kokiu dažniu susitraukia skilveliai, skirstomas į tachisistolinį (kai skilveliai susitraukia itin dažnai), normosistolinį (skilveliai susitraukia normaliu dažniu), ir bradisistolinį (skilveliai susitraukia retai).

Ūminis prieširdžių virpėjimas - iki 48 val., užsitęsęs - 48val - 7 dienos, persistuojantis - dugiau nei 7 dienos, ir lėtinis prieširdžių virpėjimas - atsparus vaistams, negrįžtamas, išliekantis visą gyvenimą.

Laikas prieširdžių virpėjimo atveju labai svarbus, nes praėjus daugiau nei 48 valandoms nuo ritmo sutrikimo pradžios, atsiranda tromboembolijų rizika. Tai reiškia, kad gali susidaryti krešuliukai, kurie iš širdies gali nukeliauti į bet kurį organą ir sukelti insultą ar bet kurio organo infarktą.

Požymiai

Neritmiška širdies veikla, silpnumas, diskomforto pojūtis krūtinėje. Jei prieširdžių virpėjimas yra tachisistolinis ar bradisistolinis, pacientas gali prarasti sąmonę, gali prasidėti ūmus širdies nepakankamumas, lydimas dusulio, kraujo spaudimo sumažėjimo, net šoko ar mirties. Vis dėl to, dažniausiai, sutrikus ritmui, žmonės nieko nejaučia.

Kiekvienam žmogui ir ritmo sutrikimas yra individualus - vieniems ritmas trikinėja kartais - paroksizminis prieširdžių virpėjimas. Kiti nuolat gyvena su sutrikusiu ritmu (lėtinis prieširdžių virpėjimas).

Tyrimai

Paprasčiausias ir efektyviausias tyrimo metodas - elektrokardiograma. Šiems pacientams reikia ištirti kalio, magnio kiekį kraujyje, nes, jei ritmas sutriko dėl šių elementų stokos, paprastai ritmas grįžta, atstačius jų kiekį. Rekomenduojama atlikti širdies echoskopiją, norint nustatyti prieširdžių virpėjimo priežastį - širdies ligą.

Gydymas

Prieširdžių virpėjimo gydymas priklauso nuo jo tipo, paciento būsenos. Jei liga sukelia širdies nepakankamumą, dusulį, kraujo spaudimo sumažėjimą, ritmą reikia atstatinėti kuo greičiau.

Jei prieširdžių virpėjimas yra normosistolinis, nesukelia nepatogumų, ritmą galima bandyti atstatinėti per 48 valandas. Tačiau, praėjus daugiau laiko, arba jei pacientas nežino, kada sutriko ritmas, prieš atstatinėjant ritmą, reikia suskystinti kraują (dėl jau minėtų tromboembolijų pavojaus).

Ritmas atstatinėjamas vaistais (dažniausiai vartojami - amiodaronas, propafenonas) arba elektros impulso terapija (elektros šokas - ši procedūra atliekama reanimacijos skyriuose, prieš tai nuskausminus).

Kraujo skystinimui vartojami antikoaguliantai - warfarinas. Juos nuolat vartoja žmonės, sergantys lėtiniu prieširdžių virpėjimu, bei tie, kuriem prieširdžių virpėjimas užsitęsė ilgiau nei dvi paras, prieš atstatinėjant ritmą.