Miškinė obelis

Miškinė obelis - iki 10-15 metrų aukščio, dažniausiai dygliuotas medis, kartais krūmas. Šaknys įsiskverbusios giliai į žemę. Senų obelų kamienų žievė pilka, supleišėjusi, jaunesnių šakelių ruda. Obelų ūgliai rausvai žalsvi, pliki arba apaugę pilkais plaukeliais. Lapai plačiai kiaušiniški ar elipsiški, pražanginiai, pliki arba tik apatinėje pusėje ties gyslomis kiek plaukuoti, pjūkliškais kraštais, kotuoti. Žiedai ant ilgų žiedkočių, po 4-6 susitelkę į skėtiškus žiedynus, kvapūs. Vainiklapių vidinė pusė
balta, išorinė kiek rausva.

Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį. Vaisiai rutuliški arba apvaliai kiaušiniški, 2-3 cm. skersmens, gelsvai žalsvi, rūgštūs obuoliukai. Vaisiuje yra 9 lizdai, kiekviename iš jų būna po 2-3 rudas sėklas. Dauginasi sėklomis, gerai atželia iš kelmo.

Auga pavieniui arba po keletą medžių lapuočių ir mišriuose miškuose. Šviesomėgė. Atspari šalčiui bei sausrai, pakenčia pavėsį, tačiau geriausiai auga ir dera vidutinio drėgnumo derlingesniuose dirvožemiuose, ypač saulėtose vietose- pamiškėse, laukuose, laukymėse. Iš laukinės(miškinės) obels, kryžminantis jai su kultūrinėmis rūšimis, kilusi paprastoji obelis.

Vaisiuose yra 7,2-12 proc. cukraus (daugiausia fruktozės); pektinų, organinių rūgščių: obuolių, vyno, citrinos, salicilo, arabino; 30-80 mg. vitamino C, taip pat vitaminų: P, karotino, B1, B2; eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, įvairių mikroelementų. Miškinės obels lapuose - iki 820 mg. vitamino C; katechinų, flavonoidų.

Miškinės obels vaisiai vartojami nuo avitaminozių, kai kurių žarnyno ligų. Juose yra medžiagų, kurios naikina mikrobus, intensyvina medžiagų apykaitą. Obuolių rūgštys gerina virškinimą, tinka sergant cukriniu diabetu, podagra, mažakraujyste; jos šalina iš organizmo sunkiuosius metalus.

Kaip dietinis maistas obuoliai rekomenduojami ligoniams, sergantiems širdies ligomis, ateroskleroze, nutukusiems. Pektininės medžiagos suriša cholesterolį ir skatina jo išsiskyrimą iš organizmo.

Liaudies medicinoje miškinės obels lapų nuoviras vartojamas kaip vitamino C šaltinis. Taip pat jį vartojo virškinimui gerinti, atsikosėjimui lengvinti, o antaninius obuolius- karpoms naikinti. Žalių obuolių skiltelės arba šviežia košelė dedama ant nudegimų, nušalimų ir ilgai negyjančiuopų.

Ligoniams, kuriems yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas ir sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, rekomenduojama valgyti saldžius, o sumažėjus rūgštingumui - rūgščius obuolius.

Miškiniai obuoliukai valgomi švieži (ypač pakąsti šalnų) ir džiovinti. Kadangi šviežių obuolių visus metus išlaikyti negalima, iš jų gaminamas džemas, kompotai, sultys, tyrelė, uogienės, drebučiai, gira, vynas ir taip toliau. Mediena rausvai ruda, su tamsiu branduoliu, kieta, sunki, neskali, naudojama stalių ir tekinimo dirbiniams.