Mama tarp tobulybės ir realybės

Į psichologus dažnai kreipiasi mamos, kurios skundžiasi, kad jų vaikai neklauso, daro tai, ką jos draudžia. Dėl to jos įsivelia į nuolatinę kovą su vaiku, kartais griebiasi diržo ar piktų riksmų. Tai kažkiek padeda, bet po kurio laiko vėl tas pats. Mama atsiduria bejėgiškoje padėtyje, kyla nevilties ir pykčio jausmai. Natūraliai kyla klausimas, ką daryti tokioje situacijoje?

Skaitydamas H. Goldhor Lerner knygą „Pykčio šokis", radau man įdomų atsakymą į šį klausimą. Knygoje rašoma, kad mamos prisiima pernelyg didelę atsakomybę už vaiką, už jo elgesį. Teigiama, jog prie šito prisideda visuomenėje egzistuojanti nuostata, kuri skamba maždaug taip: problemiškas, blogas vaiko elgesys yra tiesioginis mamos auklėjimo, jos veiklos rezultatas. Taigi mama susiduria su aplinkinių požiūriu - jeigu vaikas blogai elgiasi, reiškia mama yra bloga. O visuomenėje iš mamos tikimasi, kad ji bus gera, tobula mama. H. Goldhor Lerner teigia, kad mama situacijoje, kai vaikas yra „blogas", siekia įrodyti sau ir visuomenei, kad ji yra gera mama. Galbūt dėl to ji taip desperatiškai, iš paskutinių jėgų stengiasi pakeisti, kartais „pagydyti" vaiką (veda pas psichiatrus, psichologus ir t.t.). Mama bando keisti vaiko mintis, jausmus, norus, tai, kuo jis turėtų būti.

Ar realu, ar įmanoma tai pakeisti? Ar mama gali ir privalo prisiimti visą atsakomybę už vaiko mintis, jausmus, norus? Ar įmanoma padaryti taip, kad vaikas visada norėtų to, ko nori mama? Panašu į tai, kad ši „misija" yra neįmanoma. Realiausia šioje situacijoje keisti save, t.y. būti atsakinga už savo elgesį, mintis, norus, jausmus, o ne už vaiko. Pirmiausia reikėtų sau aiškiai įvardinti, kokį elgesį toleruoju, o kokio ne. Tai realu ir tikrai padaroma. Pavyzdžiui, mama nusprendžia, kad jai priimtina, jog vaikas žaidžia kompiuteriu, tačiau tik 0,5 val. per dieną ir tik tada, kai paruošia pamokas. Kitas svarbus dalykas - numatyti pasekmes už vaiko elgesį. Pavyzdžiui, mama nusprendžia: kol vaikas neparuoš pamokų, tol nežais kompiuteriu. Išsiaiškinus savo poziciją ir numačius pasekmes belieka tik jų laikytis. Čia ir prasideda visos problemos. Dažniausiai vaikai moka paspausti stebuklingą mygtuką ir gauti tai, ko mama neleidžia. Pavyzdžiui, kai vaikai negauna ko nori, jie išspaudžia ašarėlę, pradeda įkyriai prašinėti, supyksta ant mamos arba, atvirkščiai, pradeda ją girti ir bučiuoti. Tada mamai sukyla kaltės jausmas ir praskrieja grėsminga mintis - „kokia aš bloga mama". Juk gaila ir skaudu matyti savo vaiką nepatenkintą, piktą, verkiantį. Tačiau kaip mamai pavyks išlaikyti savo poziciją, ribas santykyje su vaiku ir įgyvendinti numatytas pasekmes priklauso nuo jos pačios. Tai nėra lengva, kartais net labai sunku. Todėl dažnai prireikia vyro, artimųjų, specialistų pagalbos.

Pabaigai norėčiau mamoms palinkėti, kad jos neprisiimtų tobulos mamos vaidmens, daugiau dėmesio atkreiptų į tai, ką realiai gali pakeisti, kad į tobulumą žiūrėtų kaip į nesibaigiantį procesą, kuriame neišvengiama akistata su mūsų žmogiškuoju ribotumu, silpnumu, polinkiu suklysti.

P.S. Gali kilti klausimas: o kur tėvas, jo vaidmuo, šioje vaiko auklėjimo istorijoje? Tėvo vaidmuo vaiko auklėjime neabejotinai svarbus, tačiau tai jau galėtų būti kito straipsnio tema. Be to, praktikoje dažniausiai dėl vaiko elgesio problemų ar jo auklėjimo į psichologus kreipiasi mamos.