Apie prieraišumą ir jo įtaką vaiko tolimesnei raidai

Vaikai ateina į šį pasaulį nieko nežinodami, tik turėdami savyje įgimtą potencialą pažinti aplinką. Ilgas kūdikio nebrandumo laikotarpis kartu reiškia didelį pažeidžiamumo laikotarpį, nuo kurio jis turi būti apsaugotas. Vaikas pradeda gyventi, būdamas visiškai priklausomas nuo artimiausių jo žmonių rūpesčio ir dėmesio.

Garsus anglų psichiatras ir psichoanalitikas J. Bowlby didžiąją savo mokslinės karjeros dalį paskyręs vaikų ir jų motinų santykių stebėjimui bei analizavimui, remdamasis gausybe surinktų empirinių duomenų, padarė pagrindinę išvadą, kad kūdikis ir mažas vaikas turi patirti šiltą, artimą ir nuolatinį ryšį su savo mama, ir šis ryšys abiems jiems turi teikti pasitenkinimą. Nuo santykio prigimties priklauso ne tik vaiko emocinė, psichinė raida, bet ir fizinis vystymasis.

Kalbant apie vaiko su mamos santykio kokybę labai svarbu atkreipti dėmesį į mamos jautrumą vaiko siunčiamiems signalams apie jo poreikių tenkinimą, norą bendrauti bei saugiai pažinti aplinką. Viena žymiausių Kanados psichologių M. Ainsworth, kuri labai jautriai pažvelgė į vaiko ir motinos santykį, išskyrė pagrindinius vaiko-mamos prieraišumo tipus, kurie susiję su tolimesniu vaiko asmenybės vystymusi bei psichine raida:

• Saugusis prieraišumas. Tokį santykį su vaiku suformavusios mamos yra jautrios, atliepiančios ir prieinamos vaikui svarbiu metu. Vaiko ir mamos santykis yra harmoningas. Tokie vaikai aktyviai tyrinėja žaislus ir aplinką, nelinkę pravirkti, jei jų mama išeina iš kambario, paaugę rečiau serga emocijų ir elgesio sutrikimais, yra aukštesnės savivertės, ryžtingesni.
• Nesaugusis ambivalentiškas prieraišumas. Kai mama yra nerimastinga, dažnai neiškart atsiliepia į vaiko signalus, tuomet susikuria nesaugus ambivalentiškas prieraišumas. Šios mamos savo vaiku dažnai rūpinasi nepakankamai jautriai ar nepakankamai nuosekliai. Atrodo, kad kūdikis susirūpinęs kontakto su mama palaikymu net prieš išsiskyrimą. Mamos buvimas neteikia nusiraminimo, komforto. Jie laikosi arčiau mamos, dažnai žvelgia į ją, tačiau nesiryžta įsitraukti į žaidimą svetimoje aplinkoje. Tokie vaikai dažnai būna nerimastingesni, dažniau ir stipriau verkia, būna nedrąsūs ir atsargūs.
• Nesaugusis vengiantis prieraišumas. Toks santykis su vaiku būdingas griežtoms, dažniau į savo poreikius orientuotoms, per stipriai kontroliuojančioms ar vengiančioms išreikšti savo jausmus mamoms. Šie vaikai aktyviai tyrinėja aplinką ir domisi žaislais, kūdikiai atrodo tarsi nepriklausomi. Motinai po išsiskyrimo sugrįžus, jie nesiekia artumo su ja, linkę net aktyviai vengti kontakto, pasitraukti toliau nuo mamos.
• Dezorganizuotas prieraišumas. Šį prieraišumo tipą skatina nenuoseklus, tuo pačiu skirtingas mamos elgesys. Vaikų, pasižyminčių dezorganizuotu prieraišumo tipu, elgesys prieštaringas, permainingas (pvz.: vienu metu pamatę mamą džiaugiasi, po kiek laiko - sustingsta, slepiasi, veide atsispindi baimė).

Sveika vaiko raida tiesiogiai yra susijusi su saugiu prieraišumu, kuomet vaikas pasitikėdamas mama ir savimi gali drąsiai tyrinėti pasaulį, jaustis kompetentingu jame. Tuo tarpu įvairių emocinių sunkumų gali patirti vaikai turintys nesaugų ar dezorganizuotą prieraišumą. Tokie vaikai nežino, abejoja ar netiki, kad jų tėvai bus šalia, ar supras jų reikmes, nuolat tikisi būti palikti ar atstumti. Klinikiniai stebėjimai rodo, kad, jei tokios sąveikos tęsis, besiformuojantis santykių modelis gali lemti daugelį asmenybės, emocijų, elgesio sutrikimų. Taip pat naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad būtent prisirišimas turi įtakos vaiko smegenų raidai. Taigi, tėvų santykiai su vaiku turi lemiamos reikšmės ne tik psichologinei gerovei, bet ir biologinei vaiko raidai.

Daug kalbėjome apie vaiko artimų santykių su mama svarbą, tačiau natūraliai kyla klausimas, o koks tėvo vaidmuo visame tame procese? Mokslas įrodė, kad jeigu vaikas tiek pat laiko praleis su abiem tėvais ar kitais pirminiais globėjais, prieraišumo jausmas susiformuos jiems visiems ir jis kokybiškai nesiskirs. Ryšiai su motina ir tėvu bei kitais asmenimis (pvz.: seneliais, auklėmis) leis vaikui įgauti įvairesnės patirties, kas ypač reikšminga vaiko socializacijos procese.

Norint padėti vaikui užaugti sveikam ir pasitikinčiam savimi, patartume tėvams atsakingai rengtis vaiko auginimui, o kūdikiui gimus kreipti dėmesį į laikotarpį, kuris lemia didžiausius ir labiausiai kritinius raidos pokyčius. Svarbu, kad visi artimiausi vaikui žmonės (mama, tėtis, brolis, močiutė, auklė) mokytųsi nuosekliai auginti vaiką, vienodai reaguoti į vaiko siunčiamus signalus, užsiimti juo, skatinant jo sensomotorinę raidą, būtų prieinami vaikui reikšmingu metu. Tam svarbiu tampa tėvystės įgūdžių mokymasis, psichologinė ir psichoterapinė pagalba tėvams.