To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Ponas daktare, aš buvau pas vaistininką...

- Ponas daktare, aš buvau pas vaistininką, ir jis man patarė...
- Na taip, žinoma, prieš tai, kad nueitumėt pas gydytoją, Jūs nuėjot pas vaistininką,- sako supykęs daktaras.- Įdomu, kokį gi kvailą patarimą jis Jums davė?!
- Jis patarė man kreiptis į daktarus...

  • Planuojant nėštumą, folio rūgštį reikia gerti abiem! Kai moteris pastoja, ji folio rūgštį turėtų vartoti dar keletą mėnesių.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.

Erkinio encefalito ir Laimo boreliozės istorinė apžvalga

Straipsnio šaltinis: 
vvspt
laimo liga ir erkinis encefalitas.jpg

Daugelio mokslininkų nuomone, infekcinių ligų sukėlėjai, mikroorganizmai, yra patys seniausi „gyventojai", o infekcinės ligos tai sena ir visą laiką atsinaujinanti patologija.
Žmonijai prireikė 100 metų, kol visi pavieniai klinikiniai simptomai (odos, centrinės - periferinės nervų sistemos, atramos judėjimo aparato, širdies, akių pakenkimai) buvo apibendrinti į vieną nozologinį vienetą ir pavadinti Laimo liga, kol buvo surasta priežastis - spirochetos (borelijos), kurias žmogui perduoda erkės.

Šiandien aktualios gamtinės židininės transmisinės erkių pernešamos ligos - erkinis encefalitas, Laimo liga, kuriomis vis dažniau suserga ne tik vilniečiai, bet ir kitų Lietuvos teritorijų gyventojai. Gamtinės židininės infekcijos labai priklauso nuo jų pernešėjų - erkių gausėjimo. Laimo ligos, erkinio encefalito sukėlėjai persistuoja gamtiniuose židiniuose, kur dažniausiai cirkuliuoja tarp graužikų ir iksodinių erkių (Ixodes ricinus ir Ixodes persulcatus). Erkių gausa pastaraisiais metais mūsų šalyje nemažėja. Lietuvos gamta, klimatinės sąlygos ir ekologinė situacija užtikrina puikias sąlygas graužikams, kaip sukėlėjų rezervuaras, erkėms egzistuoti ir daugintis. Jos paplitusios žaliuose plotuose. Erkių, užsikrėtusių Laimo ligos ir erkinio encefalito sukėlėjais, yra visoje Lietuvoje. Saugotis erkių įkandimų reikia visiems būnantiems gamtos prieglobstyje. Tačiau daugiausiai Lietuvos gyventojų erkiniu encefalitu užsikrečia Vidurio Lietuvoje - Kauno, Šiaulių, Panevėžio, o Laimo liga - Vilniaus ir Kauno apskrityse. Vilniečiai dažniausiai užsikrėtė įkandus erkei Vilniaus, Trakų Varėnos rajonų miškingose teritorijose, o Laimo liga - Vilniaus miesto žaliuose plotuose, Vilniaus rajono miškuose.

Erkės įkandimą pastebi tik apie 50-60 procentų žmonių, nes ligos sukėlėjus perneša ne tik suaugusios erkės, bet ir jų lervos, nimfos, kurios įkandusios nukrinta, nespėjus žmogui ir pamatyti.

Ne kiekvienas užsikrėtusios iksodinės erkės įkandimas baigiasi liga. Mokslininkų duomenimis, žmonių kraujyje randama antikūnų IgG prieš minėtus sukėlėjus, kurie rodo persirgtą ligą, nors tie žmonės niekada nėra sirgę nė viena tų infekcijų. Jie persirgo besimptomėmis tų ligų formomis. Šių ligų išsivystymui didelę įtaką daro sukėlėjų genotipinis įvairumas ir šeimininko imuninis atsakas.
Persirgus erkiniu encefalitu, antrąkart šia liga nesusergama.

Laimo liga, erkiniu encefalitu sergantys žmonės vieni kitų neužkrečia.

ERKINIS ENCEFALITAS

Erkinis encefalitas yra viena iš dažniausių infekcinių ligų Europoje ir Azijoje. Baltijos šalyse erkinio encefalito viruso (EEV) potipių paplitimo požiūriu yra išskirtinė vieta, nes jose randami visi trys EEV potipiai ir abiejų rūšių erkės (Ixodes ricinus ir Ixodes persulcatus). Rytų, Vakarų ir Sibiro EEV potipių virulentiškumas yra skirtingas.
Erkinis encefalitas - sunki gamtinė židininė transmisinė liga, sukeliama erkinio encefalito viruso, kurį perneša iksodinės erkės. Erkinis encefalitas yra viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų. Ligai būdingi liekamieji reiškiniai, dėl kurių ilgam sutrinka žmogaus darbingumas, nereti (apie 30-40 procentų atvejų) sunkūs liekamieji reiškiniai ir neįgalumas.

Pirmą kartą literatūroje erkinį encefalitą išsamiai aprašė H. Schneider 1920 metais Austrijoje, o 1937 m. Rusijos mokslininkas L. Zilber ištyrė Sibiro taigos encefalito židinius ir nustatė, kad ligos sukėlėjas yra virusas, kurį perneša erkės Ixodes persulcatus ir Ixodes ricinus. Vėliau erkinį encefalitą tyrinėjo įvairūs mokslininkai Rusijoje, Čekijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kt.

Medicinos literatūroje naudojami įvairūs šios ligos pavadinimai: centrinės Europos encefalitas, Rusijos pavasario-vasaros encefalitas, dvifazė pieno karštligė, Tolimųjų Rytų encefalitas, Kumblingo liga ir kt.

Europoje didžiausia rizika susirgti erkiniu encefalitu yra Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, rytinėje Švedijos pakrantėje, pietinėje Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

ERKINIO ENCEFALITO PAPLITIMAS EUROPOJE

Lietuvoje pirmasis žmogaus susirgimas erkiniu encefalitu kliniškai nustatytas 1953 m. Profesorius L. Motiejūnas 1969 metais pirmą kartą iš erkių išskyrė virusą. Lietuvoje nuo 1969 m., įdiegus erkinio encefalito serologinę diagnostiką, pradėti registruoti pirmieji susirgimai.

Lietuvoje erkiniu encefalitu susirgdavo pavieniai žmonės. Sergančiųjų erkiniu encefalitu pradėjo daugėti 1975-1977 metais. Per metus buvo registruojama 50-70 ligos atvejų. Ypač sergančiųjų erkiniu encefalitu padaugėjo pastarąjį dešimtmetį. Lietuvoje 1995 metais buvo užregistruoti 427 sergantieji erkiniu encefalitu, iš jų Vilniaus m.-8, 1997 metais-645, Vilniaus m.-17, 1998 metais-548, Vilniaus m.-16, 2000 metais-420, Vilniaus m.-6, 2001 m.-298, Vilniaus m.-4, 2002 m.-168, Vilniaus m.-14. 2003 m.-765, Vilniaus m.-24, 2004 m.-425, Vilniaus m.-12, 2009 m.-605, Vilniaus m.-30, 2010 m.-605, Vilniaus m.-57. Daugiausia sergančiųjų erkiniu encefalitu buvo registruojama Kauno, Šiaulių, ir Panevėžio rajonuose. Vilnius yra mažesnes rizikos sergamumo erkiniu encefalitu teritorija. Vilniečių sergamumas erkiniu encefalitu nėra didelis.

SERGAMUMAS ERKINIU ENCEFALITU (ABS. SK.), LIETUVA, VILNIAUS M.,
1968-2010 M. VVSC, ULAC, 2010

Tačiau vilniečių sergamumo erkiniu encefalitu rodiklis 1988 m. (0,05/10 000 gyv.) buvo nežymiai didesnis už Lietuvos Respublikos gyventojų sergamumo rodiklį (0,005/10 000 gyv.). Sergančiųjų erkiniu encefalitu pradėjo daugėti nuo 1993 m. Ypač daug sergančiųjų erkiniu encefalitu buvo registruota 2008-2010 m.

SERGAMUMAS ERKINIU ENCEFALITU (ROD. 10 000 GYV.),
LIETUVA, VILNIAUS M., 1968-2010M.
VVSC, ULAC, 2010

Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistų apklausos duomenimis, dažniausias erkinio encefalito inkubacinis periodas (nuo infekuotos erkės įkandimo iki pirmųjų ligos simptomų) yra 7-14 dienų. Retesniais atvejais - 2-28 dienos. Šiai ligai yra būdingi į gripą panašūs ligos simptomai: karščiavimas, galvos skausmas, silpnumas, raumenų skausmas, šleikštulys, vėmimas. Tokia klinika tęsiasi 3-5 dienas. Vėliau seka 5-7 dienų periodas be nusiskundimų. Tačiau 20-30 proc. užkrėstų asmenų, praėjus 2-4 savaitėms po erkės įsisiurbimo, išsivysto antroji ligos stadija, kuri pasireiškia karščiavimu, aukšta temperatūra (iki 39-40°C), stipriu galvos skausmu, pykinimu, vėmimu, galvos svaigimu, mieguistumu, orientacijos, kalbos sutrikimu, rankų, liežuvio drebėjimu, sutrikusia pusiausvyra ir judesių koordinacija ir kt. Retesniais atvejais gali išsivystyti paralyžius, prasidėti traukuliai, sutrikti sąmonė ir ištikti koma.
Meningitas diagnozuojamas apie 55 proc. ligonių, meningoencefalitas-50 proc., o meningoencefalomielitas arba radikulitas-10-15 proc.

Dėl erkinio encefalito viruso sukeltų pakenkimų miršta 0,5-4 procentai sirgusiųjų. Blogesnė prognozė - vyresnio amžiaus žmonėms. Liekamieji reiškiniai dažniau atžymimi suaugusiems asmenims. Nepilnai pasveiksta apie 25-40 procentų sirgusiųjų, dėl liekamųjų reiškinių keičiasi gyvenimo kokybė, paveikiami intelektualiniai gebėjimai (trumpa atmintis, nesugebėjimas susikoncentruoti ir kt.), persirgusieji darosi agresyvūs. Parezė visam gyvenimui pasitaiko 10-15 procentų sirgusiųjų erkiniu encefalitu.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistų apklausos duomenimis, daugiausiai erkiniu encefalitu sirgo suaugusieji (90 procentų), iš jų - darbingo (21-50 m.) amžiaus žmonės (53,3 procento). Vyrai sirgo dažniau (60 procentų) nei moterys (40 procentų). Vaikai erkiniu encefalitu sirgo rečiau nei suaugusieji (10 procentų). Vaikai iki 7 metų erkiniu encefalitu sirgo retai. Vaikai persirgo lengvai. Erkiniu encefalitu gali sirgti kūdikiai nuo 3 mėnesių amžiaus, tačiau iki 7 m. jie dažniausiai perserga lengva forma, ligos metu pasireiškia karščiavimas, galvos skausmai, tačiau nėra encefalito (galvos smegenų uždegimo požymių). Tik labai retais atvejais galimi meningito (galvos smegenų dangalų uždegimo) požymiai. Vaikams ilgalaikiai liekamieji reiškiniai labai reti.

Visi ligoniai, sirgę erkiniu encefalitu, gydėsi stacionaruose. Erkinio encefalito diagnozė nustatoma remiantis epidemiologiniais, klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais. Galutinę ligos diagnozę patvirtina serologiniais tyrimais.

Erkiniam encefalitui būdingas sezoniškumas. Stebimi du sergamumo pakilimai, priklausantys nuo erkių sezoninio aktyvumo. Vilniuje sergamumas erkiniu encefalitu registruojamas nuo balandžio iki gruodžio mėn. Pirmasis ligos pakilimas registruojamas birželio mėn., antrasis, visada žymiai didesnis - rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.
Epidemiologinė analizė rodo, kad dažniausiai vilniečiai užsikrėtė įkandus erkei Vilniaus, Trakų Varėnos rajonų miškingose teritorijose.

ERKINIO ENCEFALITO PROTRŪKIAI, KILĘ PER PIENĄ

Žymiai rečiau vilniečiai užsikrėtė vartodami nevirintą ir/ar nepasterizuotą ožkų, karvių pieną ar jo produktus. Tai sudaro apie 5 procentus erkinio encefalito atvejų nuo visų sergančiųjų šia liga. Nuo 1997 m. (iki pastarojo laikotarpio nėra duomenų) registruoti keli pieno karštinės protrūkiai:

1997 m. liepos mėn. susirgo dvi vilnietės (68 ir 44 m. amžiaus), kurios atostogaudamos Bugeniškių kaime, Mažeikių rajone vartojo nevirintą ožkos pieną. Nustatytas erkinis encefalitas, meningoencefalitinė forma.

1997 m. spalio mėn. susirgo du vienos šeimos vilniečiai (studentė 19 m. ir studentas 18 m. amžiaus). Jie Dideniškių k, Grigiškių apyl., Trakų rajone 1997 m. liepos - spalio mėn. maistui vartojo nevirintą karvės pieną. Jiems nustatytas erkinis encefalitas, meninginė forma.

2000 m. birželio mėn. registruotas pieno karštinės protrūkis. Susirgo trys vilniečiai (vaikai 7 ir 8 m., moteris 65 m. amžiaus). Jie birželio mėn. vartojo nevirintą ožkos pieną. Visiems nustatytas erkinis encefalitas, meninginė forma.

2003 m. gegužės mėn. Vilniaus miesto sodų bendrijoje ,,Tauras" (Rokantiškėse) registruotas erkinio encefalito židinys, kuris kilo vartojant maistui (geriant) nevirintą ožkos pieną. Susirgo dviejų ožkų savininkai, gyvenantys Rokantiškėse ir iš jų pieną pirkę kaimynai. Susirgo keturi žmonės nuo 64 iki 69 metų amžiaus.

2005 m. birželio mėn. erkiniu encefalitu susirgo trys vienos šeimos nariai - 40 m. vyras, penkerių metų sūnus ir 68 metų močiutė. Šeima Vilniaus rajone laikė ožką, kurios nevirintą pieną gėrė nuolat.

2010 m. rugpjūčio - rugsėjo mėn. užregistruotas pieno karštinės protrūkis. Susirgo penki šeimos asmenys: ožkos savininkas (70 m.), turintis sodybą Antaviliuose (Žvyriškių k., Nemenčinės plento 18 km.) Vilniuje ir keturi (2, 9, 40, 41 m. amžiaus) birželio - rugsėjo mėn. atostogaujantys svečiai. Visi vartojo nevirintą ožkos pieną. Visiems nustatytas erkinis encefalitas, meninginė forma.

Efektyvaus ligonių, sergančių erkiniu encefalitu, gydymo nėra. Gydoma tik simptomiškai, antivirusiniai vaistai ir antibiotikai šios ligos sukėlėjo neveikia. Apie trečdalį persirgusių erkiniu encefalitu žmonių tampa neįgalūs, todėl rekomenduojama skiepytis, nes skiepai apsaugos nuo erkinio encefalito.

LAIMO LIGA (BORELIOZĖ)

Laimo liga - vidutinio klimato juostoje plačiai išplitusi spirochetų (borelijų) sukeliama transmisinė gamtinė židininė liga. Sukėlėjas - spirocheta (Borrelia burgdorferi) persistuoja gamtiniuose židiniuose, kur dažniausiai cirkuliuoja tarp graužikų ir eksodinių erkių. Žmogus šia liga užsikrečia įkandus infekuotai erkei. Laimo boreliozė yra sisteminė liga, pažeidžianti odą, centrinę - periferinę nervų sistemą, atramos judėjimo aparatą, širdį, akis ir kt. organus.

Dermatologinė, neurologinė simptomatika Europoje žinoma jau seniai. Dar 1863 m. A. Buchwald aprašė odos pakitimus, pavadinęs lėtiniu trofiniu akrodermatitu.

Tiktai 1975 m. A. Steere ir kt. aprašė vaikų artrito epidemiją Konektikuto valstijoje, Laimo miestelyje JAV. Mokslininkai įrodė ryšį tarp sąnarių pakenkimo ir erkės įkandimo ir po jo atsiradusio odos paraudimo. Šią ligą pavadino Laimo artritu, vėliau imta vadinti Laimo liga.

1982 m. JAV mokslininkai W. Burgdorfer, A. Barbour ir kt. įrodė, kad šios ligos priežastis yra spirochetos, kurias žmogui perduoda erkės.

Lietuvoje pirmą kartą Laimo boreliozė buvo aprašyta 1987 m. ir pradėta diagnozuoti, o nuo 1991 m. pradėta registruoti statistinėse ataskaitinėse formose.

Lietuvoje Laimo boreliozė yra viena iš dažniausių erkių pernešamų ligų. Vilniečiai dažniau serga Laimo liga, nei kiti Lietuvos gyventojai.

Po inkubacinio periodo - 3-30 dienų - įkandimo vietoje atsiranda patognominis simptomas - lėtinė migruojanti eritema - ovalinės, apvalios, netaisyklingos formos dėmė, kurios centras dažnai būna šviesesnis, kraštai ryškesni, raudonai alyvinės spalvos. Šis paraudimas palaipsniui plečiasi ir po 4 - 8 sav. gali išnykti ir be gydymo. Retesniais atvejais raudonės centre gali atsirasti mazgeliai, pūslelės, išopėjimai, šašai. Paprastai oda neskausminga ir tik retkarčiais jaučiamas deginimas ar niežėjimas. Esant raudonei jau galimi ir sisteminiai organizmo pažeidimai.

Migruojanti eritema yra specifinis Laimo ligos simptomas, patvirtinantis ligos diagnozę ir laboratorinių tyrimų ligai patvirtinti nereikia.

Jeigu erkės įkandimo vietoje per 2-4 savaites dėmė neišryškėja ar raudonė savaime išnyko, Laimo boreliozės diagnostika tampa gana sudėtinga. Būtina atlikti serologinius tyrimus ligai patvirtinti.

Laimo ligos sukėlėjai - borelijos dauginasi odoje, vėliau per kraują ir limfą išplinta po visą organizmą. Jei ligonis, sergantis Laimo liga, negydomas, per kelias savaites ar mėnesius infekcija gali išplisti ir pasireikšti odos, nervų (dažnai veido), smegenų, smegenų dangalų, sąnarių, raiščių, inkstų, širdies, limfmazgių, sėklidžių, akių pažeidimo požymiais. Šių organų pakenkimas ir jo padariniai gali išlikti ar kartotis. Iki šiol lėtinė Laimo ligos eiga neaiški: ar tai spirochetų persistavimas, ar įsijungia žmogaus imuniniai mechanizmai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kuo daugiau spirochetų randama sąnariuose, tuo sunkesnė artrito eiga.

Tikslūs Laimo ligos patogenezės mechanizmai dar neatrasti, bet galima teigti, kad šios ligos išsivystymui didelę įtaką daro sukėlėjų genotipinis įvairumas ir šeimininko imuninis atsakas.

Nuo registracijos pradžios (1991 m.) 5188 vilniečiams diagnozuota Laimo liga. Sirgo įvairaus amžiaus žmonės. Dažniau nei vaikai užsikrečia ir serga suaugusieji (87 procentai). Iš suaugusiųjų dažniau serga vyresni kaip 60 m. amžiaus žmonės. Moterys serga dažniau (65 procentai) nei vyrai (35 procentai).

Per pastaruosius 10 metų sergančiųjų Laimo liga ženkliai padaugėjo.

SERGAMUMAS LAIMO LIGA (ABS. SK.),
LIETUVA, VILNIAUS M., 1991-2010 M.

VVSC, ULAC, 2010

Vilniečių sergamumas Laimo liga yra žymiai didesnis nei Lietuvos Respublikos gyventojų. Ypač tai stebime pastaruosius septynerius metus. Vilniečių sergamumo Laimo liga rodiklis 10 000 gyventojų gerokai viršija Lietuvos gyventojų sergamumo rodiklius.

SERGAMUMAS LAIMO LIGA (ROD. 10 000 GYV.),
LIETUVA, VILNIAUS M., 1991-2010 M.
VVSC, ULAC, 2010

Daugiausia vilniečių, sergančių Laimo liga, buvo registruojama rugpjūčio mėnesiais. Dauguma ligonių gydėsi ambulatoriškai. Apie 59 procentai ligonių nurodė, kad susirgo įsisiurbus erkei, 41 procentas neigė bet kokį vabzdžio įkandimo faktą. Žmonės susirgo praėjus 3-30 dienų po erkės įkandimo. Liga dažniausiai (73 procentai) diagnozuojama remiantis klinikiniais, epidemiologiniais duomenimis. Serologiniais tyrimai patvirtintų diagnozių buvo apie 27 procentus. Pagrindinis ir pirmasis ligos patognominis simptomas buvo lėtinė migruojanti raudonė (88 procentai). Nervų sistemos, judamojo aparato, širdies, akių pažeidimai buvo nustatyti 19 procentų visų sergančiųjų Laimo liga pacientams.

Epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad 30-40 procentų vilniečių, sirgusiųjų Laimo liga, užsikrėtė Vilniaus miesto teritorijoje: Nemenčinės plento, Vingio parko, Žaliųjų ežerų, Antakalnio, Lazdynų, Fabijoniškių, Bukčių miško parkuose. Ketvirtadalis vilniečių Laimo liga užsikrėtė Vilniaus rajono miškuose.

Sergantieji Laimo liga pirmosiose ligos stadijose palyginti lengvai gydomi antibiotikais. Svarbu neužleisti šios ligos. Negydomam ligoniui, liga progresuoja. Borelijoms išplitus hematogeniniu, limfogeniniu keliu, vystosi daugybiniai žiediniai odos pažeidimai, kurie kartais susilieja į didesnius plotus ir gali būti supainiojami su sifilio bėrimais. Vėliau išsivysto lėtiniai akrodermatitai su melsvai raudona išplonėjusia permatoma oda („rūkomasis popierius", persišviečia kraujagyslės). Ši patologija dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus moterims, kurioms pažeidžiamos kojos. Ligai progresuojant išsivysto nervų, sąnarių, raumenų ir kitų organų sistemų pažeidimai. Dominuojant neurologiniams simptomams - neuroboreliozės vėlyvoje stadijoje ligoniams susilpnėja atmintis, kankina nemiga, sutrinka pažinimo suvokimo funkcija, padidėja dirglumas, vystosi depresija. Tokie ligoniai gali būti klaidingai interpretuojami, kaip psichiniai ligoniai. Antibiotikoterapijos efektyvumas yra teigiamas kriterijus diferencinėje diagnostikoje.

Laimo boreliozė yra potencialiai invalidizuojanti liga.

Įvairūs autoriai siūlo skirtingas gydymo antibiotikais metodikas. Iki šiol neaiškios liekamųjų simptomų priežastys po gydymo: ar persistuoja borelijos ar įsijungia autoimuniai mechanizmai. Lietuvoje neatlikta mokslinių darbų įvertinančių Laimo ligos klinikos ypatumus, serologines ir klinikines išeitis.
Vakcina nuo šios ligos - tik klinikinių tyrimų stadijoje.

IKSODINIŲ ERKIŲ EPIDEMIOLOGINĖ REIKŠMĖ

Iksodinės erkės platina virusų, riketsijų ir bakterijų sukeliamas ligas (erkinį encefalitą, paroksizminę riketsijozę, Ku ir Marselio karštliges, Laimo ligą, dėmėtąją šiltinę, tuliaremiją, babezijozę ir kt.). Jos aptinkamos Eurazijoje vidutinio klimato juostos įvairių tipų miškuose: egzistuoja šiaurinės taigos miškuose ir plačialapiuose miškuose pietinėje arealo dalyje. Eurazijoje sutinkama apie 70 rūšių. Didžiausią epidemiologinę reikšmę turi Ixodes ricinus erkės, kurių pilna Europoje. Tyrinėtojai nurodo, kad erkės aktyvėja ir sparčiai plinta okupuodamos naujas teritorijas. Didėjantį erkių aktyvumą mokslininkai sieja su klimato atšilimu. Trumpos šiltos žiemos, drėgnos vasaros, šilti rudenys sudarė palankias sąlygas erkėms, smulkiesiems graužikams (pagrindiniai erkių maitintojai), paukščiams išgyventi.

Iksodinės erkės - laikini žmonių ir gyvūnų parazitai. Erkių gyvenimo ciklas (kiaušinis, lerva, nimfa, suaugėlė) yra sudėtingas.

Kiekviena erkių vystymosi stadija - lerva, nimfa, suaugėlė - maitinasi (siurbia kraują iš gyvūno ar žmogaus) tik vieną kartą per metus. Visas vystymosi ciklas Lietuvoje trunka 3-4 metus.

Erkės pabunda iki 70 C laipsnių sušilus dirvožemiui. Jos aptinkamos ne tik miškuose, bet ir parkų, kolektyvinių sodų, sveikatingumo įstaigų, įsikūrusių miškingose vietose, teritorijose. Jų sugebėjimus prisitaikyti prie aplinkos ir maitintis įvairių laukinių ir naminių gyvūnų, paukščių ir žmonių krauju sudaro palankias sąlygas įvairiems mikroorganizmams plisti gamtoje. Erkių įsisiurbimas yra neskausmingas dėl jų seilių liaukose gaminamų nuskausminančių medžiagų, fermentai padeda erkei lengvai pasimaitinti. Pavojingos yra ne tik suaugusios erkės, bet ir nesubrendusios, kurios ir neįsisiurbia į kūną, maitinasi labai trumpai ir nukrenta. Tačiau jai pakanka laiko įkąsti ir įšvirkšti virusą, kuris gali būti erkinio encefalito priežastimi.

Erkinio encefalito virusų būna erkės seilių liaukose, žmogui jie yra perduodami tuo metu, kai tik erkė pažeidžia odą. Laikas, kiek erkė išbuvo įsisegusi, užsikrėtimui erkiniu encefalitu reikšmės neturi. Greitas įsisegusių erkių nurinkimas labai svarbus Laimo ligos profilaktikai, nes šios ligos sukėlėjai dauginasi erkių žarnyne ir dažniausiai perduodami žmogui tada, kai erkė išbuvo įsisegusi ilgiau nei 48 valandas.

Erkių aktyvumo dinamikoje išsiskiria du pikai - pavasario (gegužės mėnesį) ir rudens (rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais).

Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad tik 0,1-5 procentai Ixodes ricinus erkių Europoje yra užsikrėtusių erkinio encefalito virusu. Erkinio encefalito virusu užsikrėtusių erkių yra visuose Lietuvos rajonuose, bet daugiausia - vidurio Lietuvoje. Žymiai rečiau užsikrečiama vartojant nevirintą, nepasterizuotą ožkų ar karvių pieną arba jo produktus.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus specialistai 1997-2002 m. tyrė erkių fonologiją, jų biologinius ypatumus, tyrė erkių invazuotumą Laimo ligos sukėlėjais - Borrelia burgdorferi. Išaiškino gamtinius Laimo ligos židinius Vilniaus miesto želdynuose. Borelijomis užsikrėtusių erkių buvo rasta Vingio parke (5,4 procentų), Bukčių miško parke (6,7 procentų), Žaliųjų ežerų miškingose zonose (6,7 procentų). Lietuvoje šis procentas atskiruose miškuose svyruoja nuo 0 iki 24.

Šiuo metu Vilniaus miesto teritorijoje nustatyti aštuoni Laimo ligos gamtiniai židiniai: Bukčių miško parkas, Vingio parkas, Žaliųjų ežerų miškinga teritorija, Turniškės, Valakupių poilsiavietė, Visorių - Bajorų miško parkas, nacionalinis Pavilnio miško parkas, miškinga teritorija prie Topelių ežero. Gamtiniai židiniai neišnyksta, ribos nesikeičia dešimtmečiais.

ERKIŲ PLATINAMŲ LIGŲ PREVENCIJA

Viena iš patikimiausių erkinio encefalito perspėjimo priemonių yra vakcinacija. Reikalingos trys vakcinos dozės. Po pirmo skiepo, antrą kartą skiepijama praėjus mėnesiui - trims, o dar po 9-12 mėnesių - trečią kartą. Po šių trijų skiepų vakcina penkerius metus apsaugo nuo erkinio encefalito.

Vakcina sudaryta iš ,,negyvų" viruso komponentų (antigenų), pasižyminčių imunogeniniu aktyvumu ir stimuliuojančiu žmogaus organizmo apsauginių antikūnų gamybą. Vakcina yra saugi ir gerai toleruojama, povakcininės reakcijos - retos ir nesunkios. Gali nežymiai pakilti temperatūra, vakcinos suleidimo vietoje - nedidelis paraudimas ar odos patinimas. Šie reiškiniai išnyksta per vieną parą. Dažniausiai šalutiniai reiškiniai atsiranda po pirmosios vakcinos dozės suleidimo, skiepijant antrą, trečią kartą, leidžiant sustiprinančias dozes povakcininės reakcijos nebepasireiškia.
Vakcinos negalima skiepyti asmenims, kurie yra ypač alergiški kiaušinio baltymui, kuriems alergija yra labai sunki ir pasireiškia šoku. Tokie žmonės negali vartoti absoliučiai jokių produktų, į kurių sudėtį įeina kiaušinio baltymas. Asmenys, kurie kiaušinio baltymui nėra tokie jautrūs, pvz., jiems tik nežymiai išberia odą, nuo erkinio encefalito gali būti skiepijami. Tuo pat metu skiepijant nuo erkinio encefalito ir nuo kitų infekcinių ligų, skirtingos vakcinos turi būti suleidžiamos į skirtingas kūno vietas. Skiepai gali būti neveiksmingi, jei žmogui taikomas imuninę sistemą slopinantis gydymas arba esant imuninės sistemos sutrikimų (AIDS, vėžys, gydymas spinduline ar chemoterapija ir kt.).

Nevakcinuotiems žmonėms erkinio encefalito sezono metu (kovo-lapkričio mėnesiais) nevartoti maistui nepasterizuoto ar nevirinto ožkų, karvių pieno.

Nors pagrindinė šios ligos profilaktikos priemonė yra skiepijimas, bet deja, vakcinacija nuo erkinio encefalito Lietuvoje nėra įtraukta į Valstybinę profilaktinių skiepijimų programą.

Laimo ligai perspėti tinkamos vakcinos dar nėra. Naudojami kiti erkių platinamų ligų prevencijos būdai: parkų, poilsio zonų ir kitų rekreacinių teritorijų priežiūra (reguliarus žolės pjovimas ir tuoj pat jos išvežimas, menkaverčių krūmų, sausuolių, miško atliekų naikinimas, pasivaikščiojimo takų praplatinimas). Žmonių profilaktikairekomenduojami erkes atbaidantys cheminiai preparatai, Grįžus iš miško, kūną būtina apžiūrėti, iššukuoti plaukus, išsimaudyti. Erkės mėgsta įsisiurbti į švelnesnės odos vietas, todėl kol ji atranda tinkama vietą, gali praeiti net valanda. Vilkėtus rūbus skalbti arba vėdinti saulėtoje ar negyvenamoje vietoje.

 


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai