Iš pienių – medus ir vynas

Kol pievos Lietuvoje geltonuoja nuo pienių, jomis galima ne tik gėrėtis, bet ir, prisiskynus pakankamai, išsivirti pienių medaus arba pasigaminti vyno.

Liaudies medicinoje pienių „medus", kurio skonis primena bičių medų, tačiau yra mažiau intensyvus, giriamas kaip padedantis nuo kvėpavimo, kepenų ligų, tačiau į sirupą savo tirštumu panašesnis saldėsis gali būti valgomas ir vien kaip gardumynas.

Tuo metu romantiškai apdainuotas pienių vynas dažnai gardinamas įvairiais papildomais priedais - razinomis, apelsinų ar citrinų žievelėmis, padedančiais išgauti ryškesnį skonį.

Norintiesiems pabandyti pasigaminti medaus arba vyno iš pienių, pateikiame nesudėtingus receptus, kuriuos kiekvienas virėjas ar vyndarys ilgainiui ima tobulinti, ieškodamas naujų, savų skonių.

Pienių medus

Pienių žiedus medui patariama rinkti toliau nuo kelių ir kitų užterštų vietų saulėtos dienos rytą, o po lietaus žiedai - prastesni. Nors pievoje patogiau raškyti sveikas pienių galvutes, namuose reikia atskirti geltonus žiedlapius, kurie ir bus naudojami medui, bei žalias augalo dalis, kurios išmetamos, nes kitaip suteiktų kartaus skonio.

Apie litrą medaus galima pasigaminti pririnkus kelias rieškutes žiedlapių - maždaug tiek, kiek gausiai apsems litras šalto vandens. Užpiltos pienės iš lėto apie 20 minučių kaitinamos ant silpnos ugnies - vos tik mišinys sukunkuliuoja, jis nuo viryklės nuimamas ir parą paliekamas pastovėti.

Kitą dieną skystis perkošiamas per sietelį, žiedlapiai papildomai nusausinami rankomis ir pašalinami. Tuomet į skystį dedamas kilogramas rudojo arba baltojo cukraus, griežinėliais supjaustoma citrina (galima su žievele). Atidengtas puodas neužverdant keletą valandų kaitinamas ant silpnos ugnies, kad vyktų garavimo procesas ir sirupas taptų šviežio bičių medaus tirštumo.

Pagamintas pienių medus turi būti laikomas vėsiai.

Žolininkų teigimu, panašaus medaus tokiu pačiu receptu galima pasigaminti ir iš medetkų žiedų.

Pienių vynas

Dešimčiai litrų pienių vyno reikia prisirinkti nuo poros iki penkių ar šešių tūkstančių žiedų, kurie užpilami šiltu, bet ne verdančiu vandeniu ir paliekami rūgti. Pakanka dviejų trijų šiltesnių ar ketverto penketo ne tokių šiltų dienų, per kurias skystis nuskaidrėja, nebelieka putų.

Tuomet pienės, skystį gerai nukošus, išmetamos, o jis pakaitinamas įdėjus razinų, apelsinų arba citrinų žievelių ar kitų pageidaujamų priedų. Kaitinama, kol šie priedai išskiria savo prieskonį, o tuomet skystis vėl košiamas ir pilamas į stiklinį naminio vyno butelį, kuriame ir bus brandinamas. Pagal skonį pridedama cukraus (galima pabandyti apie pusantro kilogramo) ir įdedama šiek tiek vyno mielių, kurios turi paskatinti rūgimą ir padaryti vyną stipresnį. Kepimo mielės šiam procesui nėra tinkamos.

Butelį naminiam vynui galima pasigaminti iš stiklinio indo siauresniu kaklu, kuris sandariai užkemšamas, palikus tik tuščiavidurį vamzdelį, kuris iš butelio nulenkiamas į indą su vandeniu - šitaip pasišalina rūgimo dujos, tačiau į butelį nebepatenka naujo oro.

Rūgstantis vynas turi būti paliktas stovėti ramiai, po keleto dienų jis ima burbuliuoti ir audra butelyje siaučia keletą savaičių. Tuomet vyno galima paragauti ir, jei jis atrodo pernelyg rūgštus, pridėti dar cukraus. Po to butelis vėl sandariai užkemšamas ir procesas tęsiamas.

Pamažu naminis vynas nuskaidrėja per vasarą, o ragauti galima vėlyvą rudenį ar dar kiek palūkėjus, nors iki galutinio skaidrumo reikia laukti apie metus. Lietuvos vyndariai pienių vyno ragavimo šventę rengia kiekvienų metų gegužės viduryje - per patį naujo pienių „derliaus" pasirodymą.