To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Rentgeno kabinete...

Rentgeno kabinete:
- Ligoni, nekvėpuokit! Tuoj išskris paukščiuko skeletas!

  • Jei nėščioji jaučiasi gerai bei valgo sveiką ir visavertį maistą, jokių maisto papildų geriau nevartoti (išskyrus folio rūgštį). Maisto papildai, net ir skirti nėščiosioms, gali ...

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Moterims po menopauzės ant viršutinės lūpos ir smakro gali imti augti ilgesni plaukai, kadangi padaugėja androgenų ir sumažėja estrogenų kiekis kraujyje.

Depresija, del ko gyventi?

sveiki as esu Laurynas 22 metu givenimas mane zudo nuo pat mazu dienu ir nesuprantu kodel givenime as is vis atsiradau jai neturiu jokio tikslo net nesuprantu ka as darau is vis nezinau ar gerai darau kad ce rasau apie savo givenima viesai is tiesu noriu pasitraukti is givenimo bet tuo paciu metu labai sunku suprantu kad tai skamba durnai ir kiti sako kad viskas bus gerai kam to reikia ir vis tai nukeliu toliau galvoju kad givenimas pasitaisys ir stengiosi giventi toliau bet blin atsibodo stengtis stengiosi kaska pasiekti bet nesigaua ,aisku nekaltino kitu del to ,esu del kai kuriu daliku pats kaltas bet ne del visko jaucios prakeiktas kad mano givenimas turi buti vien tik skausmo blogu daliku misynys neturiu nei draugu nei seimos esu iklimpes i skolas neturiu nieko aplamai nieko ir galvoju kad man laikas iseiti nezinau ar ten bus geriau ar blogiau bet nebegaliu daugiau giventi pavargau nuo visko atsiprasau uz klaidas nesu jau rasytojas tai tiek


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Sveiki. As tai pat labai noreciau pasipasakoti. Man nera prasmes gyventi. taip as labai jauna man tik 18. nezinau kaip pavadinti mano situacija. as gyvenu kaime, su tevais seima, vasarom isvaziuoju pas Sese padirbeti. na o kaip sia vasara isvaziavau ir gryzau, man kazkas pasidare.. Visi namiskiai nervuona tiesiog budami salia. galvojau iseiti gyventi savarankiskai, isidarbinti, su mokslais derintis. bet neturiu prasmes jokios. dirbt mokintis, kas is to? kas veliau ? taip pasenti? turiu drauga, kuri atrodo myliu, bet ir jis mane nervuoja. jauciu per mazai demesio, ir kaip viskas susikaupe issilieju ant jo ir mes susipykstam. pries rasydama cia norejau tiek daug parasyti o kaip pradejau nezinau ka rasyt, tiek daug visko . jauciuosi beviltiska...

labas austeja jai tau vis dar sunku noreciau su tavimi pabendrauti apie givenima galetum isipasakoti vienas kitam gal iseis kaska suprasti kodel tu esi sem pasaulije :] viskas bus gerai jai noretum pabendrauti mano fb laurynas Markunas

As irgi panasiai jauciuosi, noreciau pabendraut

Sveika, aš norėčiau su tavimi pabendrauti.

Sveiki visi. Paskaitau as zinutes ir pamatau kiek cia kencianciu zmoniu yra, tikrai baisu. Niekada negali zinoti kada ims tavo gyvenimas ir pasibaigs ir negali zinoti kas uzeis i galva paciam depresijos apimtam zmogui. Rasau as zinute todel, kad po vasaros manes nebebus (pasitrauksiu savo ranka is gyvenimo) nusprendziau tvirtai. Per sia vasara noriu tikrai nuveikt daug ka gero smagaus ir prasau jusu pagalbos kad suteiktumet proga susitikti su manimi, pakeliauti kur nors kad ir prie juros ar dar kur, galbut mano buvimas prie kazkokio tai zmogaus padarytu teigiama poveiki jums, galbut pries iseidamas kazkam suteikciau motyvacijos kibtis i gyvenimas ar kazkas panasaus. Noriu nugyventi sia vasara linksmai tarp zmoniu kompanijos :) taigi tie kas nera abejingi parasykite man. Dekoju.

Labas, Liudai,
Isgyvenu sunku laikotarpi, bet siuo metu neturiu laiko konkreciai nupasakoti. Esu 22 m. Mergina, gyvenime kaip ir reiketu daaug ka nuveikti, taciau nera nei noro, nei jegu. As tikiu, kad galime vienas kitam bent siektiek padeti savo buvimu. Butinai grysiu i foruma rytoj ar uz keletos dienu. Labai tikiuosi, kad perskaitysite mano zinute ir susisieksite su manimi silvijasar@gmail.com.

Gyvenime tiek teko kentėti, kad ne kartą buvau susimastes dėl savižudybės. Skausmas ir kančia būdavo tokia įtempta jog kartais atrodydavo nebeįmanoma bus pakelti. Nuo ryto iki vakaro buvau spaudžiamas, žinojau jai pasiryšiu tam, tai eisiu iki galo, jai pradėsiu tai tikrai tai užbaigsiu sėkmingai. Kaskart bemastant apie pasitraukimą iš gyvenimo, begalvojant apie įvairius scenarijus, kaip ir kas, sąžinės spausdavo mane. Sąžinė ar kažkas dar, bet esmė, kad kažkas viduje šaukte šaukė jog tai ką galvoju padaaryti nėra gerai. Kažkodėl nėra tai gerai, kad ir kaip bebandžiau rasti susitaikimą ir romumą dėl šio sprendimo, man nepavykdavo. Kažkas negerai.

Praėjo apie dešimt metų, nesu religingas, niekada stabiliai nelankiau bažnyčios, net nėra aplinkui mane tikinčių žmonių, bet visoje toje kančioje radau Dievą. Ir jis paėmė visa tai nuo manes. Tikriausiai tai mane vis ir laikė nuo savižudybės. Klausimas, kas laukia po mirties? Ar kančia pasibaigs ar tesis? Kodėl vis jaučiu, kad nėra man gerai atimt sau gyvybe?

Taigi pradėjau šauktis, melstis Dievui ir užsiimti visokiom kitokiom apeigom, kaip meditacija, mantru kalbėjimas ir t.t. visame tame skausme tikėdamasis rasti patvirtinimą, kad galiu išeiti, o jai nerasiu patvirtinimo, tai gal visos neigiamos emocijos pranyks? Emocijos ir ne tik.

Kai širdis buvo visiškai palūžus, kai buvau nusižemines iki pat žemumos ir pasiryžes bet ką padaryti, kad tik rasčiau TIESĄ, tada ją ir radau, dabar pamenu, kai vis šaukdavaus Dievo "kad ir kokia ta tiesa bebūtu prašau tik ją man parodyk, čia tiek daug painiavos"

Vieną vakarą Dievas palietė mane, pajutau Jo artumą, begaline meile ir visa kas buvo negera pamažu pradėjo nykti ir keistis.Jis parodė man Tiesą, Jis atsakė į tas maldas, per tas penkias minutes kol Jėzus buvo mano kambaryje jis tarsi atsiuntė į mane šimtus tiesos minčių kurios nutraukė tiek metu mane kankinančius pančius.

Kad ir kas tu bebūtum kuris skaitai tai, tu žinai, kaip ir aš, kad iš gyvenimo gyvas neišeina nei vienas. Viskas ką aš bandau čia sudėlioti ir pasakyti tau skaitytojau, tai kad Dievas egzistuoja ir kaip rašo Biblijoje žmogui skirta kartą gyventi ir teismas. Taip pat rašo, jog Dievas įkvėpe gyvybe į mus. Mes neturime teises atimti sau gyvybės.

Mes NETURIME teisės atimti sau gyvybės.
Tikriausiai tai paskutinis dalykas kuri norėtum išgirsti, bet aš privalau tai parašyti. Nesu aš protingas, gudrus ar dar kažkoks, Dievas kaip tik tolsta nuo tokiu nes jie išidūds. Tiesiog keletas dalyku kuriuos žinau užtikrintai ir sakau tau, gali ir tu juos sužinoti, nes Dievas neatsižvelgia i asmenis. Taip jo Žodis rašo. Kam jis nori tam tiesą apreiškia, o kam nori paklydimą siunčia. Kas artinasi prie Dievo, tai Dievas artinasi prie to asmens.

Žmogus atimantis sau gyvybe automatiškai nepriima Jėzauas aukos. Jam išgelbėjimas nebeįmanomas. Neivienas nebus išgelbėtas gerais darbais, nes Biblija pati taip sako. Mūsų darbai jam, kaip purvini skudurai, dėl to turėjo ant kryžaius mirti Jėzus.

Kiekviena nuodėmė verta mirties. Kraujyje yra gyvybė, kadangi Jėzus buvo be nuodėmės Tobulas ir Šventas, todėl Jo auka, kraujas nuplauna visas nuodėmes tų kurie tiki. Tame išgelbėjimas ir amžinas gyvenimas.

Savižudžio laukia tiktai pragaras. Yra krūvos tikrų liudijumų apie klinikines mirtis, kaip žmonės patenka tenais. Ir tai yra amžina bausmė. Skaistykla neegzistuoja, tai katalikų išmislas pinigam krauti, indulgencijom. Biblijoe neįmanoma rasti apie ją nieko.

Jėzus sakė aš esu gyvenimas tiesa ir kelias. Jis yra amžinas gyvenimas ir išeitis.

Tas kuris išpažysta Jėzu liežuviu, kaip Viešpati ir tiki savo širdimi bus išgelbėtas.

Taigi tai nėra kažkas neįmanomo.

Jai dar iki čia skaitai, tai mano paraginimas būtu klausytis vidinio balso. Dažniausiai jų būna keletą. Pagal bibliją, depresija ir saavižudybė yra dvasia. Taigi siūličiau klausyti sažinės balso, nes Dievas davė mum visiem tai. Tam tikras morales normas, giliai giliai viduje jaučiame kas yra gerai ar nelabai gerai.

Žmonės mes esam karštakošiai, taip kartais skausmas būna begalinis ir nieko daugiau tik ji tejauti ir atrodo vienintelė išeitis mirtis, bet tai melas. Po mirties niekas nepraeitu, po tokio tipo mirties. Po to amžinybė.

Kas tas šimtas metų? Kas tie keli mūsų metai? Kodėl žmonės taip priešinasi Dievui? Aš negaliu net isivaizduoti kas tikinčiūjų laukia amžinybėje, kas per grožis ir laisvė. Mes dauk ko nesuprantam.

Neskubėkit žmonės nes po kaikurių sprendimų išeities atgal nebėra, Rašte rašo būsim teisiam už kiekvieną tusčia žodį, net jai turi netiki Biblija, nors sekundei susimastyk, o kas jai tai tiesa. Žinai aš nei karto nemačiau beždionės iššokančios iš krūmo ir šaukiančios "aš jau žmogus"

Dievas begalo myli kiekvieną, bet mes nesam robotai ir turim laisvas valias ir už viską reikės atsakyti. Jis žino kiek sveria mūsų skausmai. Jis žinojo ir manojo skausmo svorį, bet Jis atsakė tik tada kada Jo šaukiausi. Jia užkietini savo širdi ir nieko neisileidi į ją, nieko ir neivyks. Net pats visatos kūrėjas neprasibraus pro tavo akmens širdi jai tu Jam neleisi.

Po savižudybės, tik viskas prasideda.Dievo i dėže neigrūsi, galbūt šiandieną galvoji, jog Jam pasiteisinsi savo gerais darbais ar Jis kadangi yra geras atleis tai ką padarei, teja tai melas. Geras ir teisingas teisėjas elgiasi ir teisia teisingai ir pagal savo Žodį duotą.

Dievas nori ir gali paimti visą nerimą, stresą, depresiją ir visą kitą kas yra nuodėmės vaisiai.

Jis gali paimti ir pakeisti viską ir gyvenimas nušvies visiškai kitom spalvom. Jo meilė, nėra tokio jausmo gyvenime.... čia ne drugeliu pilve jausmas kai isimyli... jo meile pajutus tai didesnio kaifo jai galima taip išsireikšti nėra pasaulyje.

Bet Jis negali jos apreiškti kol tu ir aš Jam neleisim to padaryti.

KAIP AŠ DŽIAUGIUOS, KAD NENUSIŽUDŽIAU. NE KARTĄ NE VIENAM ŠEIMOS NARIUI VIS UŽSIMINDAVAU APIE TAI.

Šiandieną prisiminus tas dienas ir visą ką patyriau savo gyvenime tai tiesiog atrodo, kad tos dienos kaip košmaras kažkoks. Dabar tik rašant šitą žinute prisiminiau jas ir kiek mano gyvenimas yr pakites.

Kad ir koks šitas gyvenimas bebūtu, jis begalo trumpas, mano akys žiūri į amžinybe. Amžiną laime ir buvimą su Dievu, nes Jėzaus kraujas padarė mane švariu ir priimtiną Dievui. Ne viską suprantu, bet žinau ką žinau ir niekas manes to neišmokė, jokia tai bažnyčia, sekta ar kokia grupelė žmoniu. Visa apreiškė man Dievas, man vienam mano kambary. Mėnesis po mėnesio vis keistadamas mano pasaulėžiura ir antgamtiniais varijantais kalbėdamas man.

Aš garantuoju jai šauksiesi Dievo, Jis atsakys. Tik nepasidarykim kvaili ir nepradėkim nurodynėti Dievui, kada Jam mum atsakyt.

Per ilgai čia kažkaip gavos.
Norėjau tik parašyt, mirtis dar nepabaiga ir neturim teisės nusižudyti. Juk ne patys nusprendėm gimti? Kas davė gyvybe tas ir atims.

Mary k baxter, ŠIMTU PROCENTŲ TIKRAS PASAKOJIMAS APIE POMIRTINI GYVENIMĄ.

Stiprybės.

Skaitant Jūsų parašytą, nuoširdų ir kupiną vilties, pasidalinimą savo patirtimi, jausmais, mintimis=) Apemė keistai malonus jausmas=) Jūsų žodžiai tikrai labai nuostabūs. AČIŪ=) už suteiktą viltį=)

Sveikas, norėčiau Jums/tau padėti... Juk savižudybė nėra išeitis. Pati apie tai galvojau... Tiesiog Jūs/tu prarasite/si galimybę susikurti savo svajonių gyvenimą, jei taip pasielgsite/si. Be to, kaip pasijaus Jūsų artimieji? Jūsų savižudybė jiems suteiks begalinį skausmą, kurio slegiami mylimi žmonės gali pasirinkti tą patį kelią... Galbūt Jums kyla mintys, kad niekas Jūsų nemyli ar nesirūpintų jei pakeltumėte ranką prieš save, bet taip nėra. Jūs rūpite jei ne savo artimiesiems, tai man. Patikėkite Jūsų gyvenimas gali būti gražesnis, skausmas nebeslėgs, o draugai atsiras... Tik svarbiausia tikėti tuo, kad viskas susitvarkys, jei ne viskas tai bent kažkas ir Jūs turėsite drasos gyventi savo gyvenimą, nes pasiduoti, lengva, bet ar verta?... Prašau Jūsų nesielkite taip... Kai skauda eikite pasportuoti ar užsiimkite kita mėgstama veikla. Aš tikiu Jumis;) Stiprybės ir drasos būti...

Sveiki visi, kas galite padėkite!!! Prašau. Nebenoriu gyventi... Tiesa, man tik 16 metų ir galbūt sakysite mąstyti optimistiškiau, bet nebegaliu, viskas per sudėtinga... Vos nepakėliau rankos prieš save, bet išgąsdino šuo, tad neiššokau iš 4 aukšto... Tačiau daugiau nebegaliu, aplinkiniai laiko mane pačiu laimingiausiu žmogumi, pavydi nebūtos laimės ar džiaugsmo, tad ir nesupranta, kad man reikia pagalbos, beto nėra žmogaus, kuriam galėčiau pasipasakoti, nes juk viskam yra priežastis, bet dažniau, net kelios priežastys... Tačiau jei jums reikia pagalbos, tai parašykite padėsiu kuo galėsiu:)

Labas, parasyk man i 869140566 arba jankauskas100@gmail.com

BRANGIEJI, JEIGU NETURITE ŽMOGAUS, KURIAM GALĖTUMĖTE IŠSIPASAKOTI, RAŠYKITE MAN: oksana.karataj@gmail.com PASIDALINSIU SAVO ISTORIJĄ IR PADĖSIU KUO GALĖSIU! NIEKADA NEPRARASKITE VILTIES, JŪSŲ NAUJAS PRASMINGAS IR LAIMINGAS GYVENIMAS DAR PRIEŠ AKIS, KIEK METŲ JUMS BEBUTŲ 13 AR 83! :) Visiems siunčiu savo meilę ir apkabinimus <3
P.S. Caution! Meilė gyvenimui, sau ir kitiems yra užkrečiama ;)

Esu ištekėjusi 35 metų,turiu nuostabią dukrytę,vyrą,tačiau nuolat jaučiuosi vieniša ir nelaiminga.Atrodo turiu viską,o kartu nieko,nieko nesinori,nei dirbti,nei gyventi,darau viską per prievartą,dėl dukrytės...Vyras mano ne iš tų kuris paguostų,ar apkabintų,kai tau sunku,kuris pasitiktų tave po darbo,ar nupirktų be jokios progos gėlių,pragyvenom kartu jau 14 metų,o jaučiuosi taip lyg būčiau vienui viena,tvarkausi namuose viena,dukrytės reikalus irgi tvarkau viena,aplamai man atrodo,kad aš nykstu būdama kartu su tuo žmogumi,nebemyliu savęs,nesinori rūpintis savo išvaizda,atrodo kam ir dėl ko,svoris auga akyse,o man atrodo na ir gerai,gal nors numirsiu nuo kokios ligos ar ką.Turim bendrą būsto paskolą išsiskyrusi,neturiu pas ką įšeiti,o ir išsilaikyti viena taip pat neišgalėsiu,gyvenimas toks sunkus,nežinau ką daryti,o kartu bijau,kad taip daugiau nebeištversiu ir...Atrodo negaliu negyventi,juk turiu rūpintis dukrytės gerove,bet tos mintys,kad nenoriu gyventi mane nuolat persekioja ir kartais man pačiai pasidaro baisu.Esu buvusi net pas gydytoją,ji sakė,kad turiu nuolat gerti vaistus,nes kiek supratau man depresija,bet taip nesinori "farširuoti" savęs tais vaistais,nors pastebėjau,kad kai gėriau juos sumažėjo alkio jausmas,turiu matomai problemų dar iš vaikystės nepasitikiu savo jėgomis ir jaučiuosi taip lyg būčiau niekam tikusi,lyg gyvenčiau gyvenimą vien tam kad gyventi

Miela Kristi, jeigu apsilankysite cia, prasau man parasyti zinute adresu slaptasis@rambler.ru , pabendrautume. Jauciu panasius jausmus (nors gal netureciau...), manau suprasciau, isklausyciau...Butu malonu pabandyti dalintis. O ir noreciau kazkaip padeti.

Sveika, Kristi. Kartais pasipasakoti nepažistamam žmogui yra lengviau, negu tam kurį ilgai pažįsti. Jeigu nori, galėtume susitikti kur nors prie kavos puodelio ir pasikalbėti, arba gali rašyti man į elektroninį paštą ( oksana.karataj@gmail.com ), gal galėčiau kuo padėti. Vaistai gali šiek tiek slopinti skausmą, bet problemos jie tikrai neišspręs, taigi tai nėra išeitis. Pati anksčiau nemylėjau savęs, kompleksavau, irgi turiu vyrą, kuris yra godus švelniems žodžiams, bet dabar esu nežmoniškai laiminga,(ir su malonumu pasidalinčiau savo laime ir meile) nes žinau, kokia yra mūsų buvimo čia prasmė=) Oksana

O ta prasmė, tikriausiai, yra padėti kitiems? Ar ne... - Kornelija;)

Sveiki, kokie pazystami jausmai ir ta neapykanta sau. su neviltim ir noru iseiti- gyvenu jau 25 metus... Vis stumiu dienas, bandau uzsimirsti ir kartais tai pasiseka...
Turiu sunu, buvau istekejusi...deja viskas zlunga....ir del visko kalta as. as nemyliu saves, tai kaip galiu mylet ka nors kita?
Palikau vyra, iskaudinau ji... Dabar skaudinu kita zmogu, kuris yra salia ir atrodo bando mane traukti is tos duobes.
Deja, truksta drasos viska pabaigti...As tik menkysta, verksne nesugebanti uzciaupti saves.

Aš esu Samanta (vardas pakeistas). Ir aš turiu problemų. Turbūt taip turėtų prasidėti šis laiškas. O rašau jį todėl, kad jaučiu, jog jau viskas - „perdegiau“, išsekau ir man žūt būt reikia kažkur išsilieti, nebegaliu visko laikyti savyje, nes pasiekiau tokią ribą, kad nežinia kas man gali nutikti. Rašau šį laišką ir dar nežinau kam jį adresuosiu. Atrodytų yra keletas artimų žmonių su kuriais galėčiau pasikalbėti apie savo problemas, kažką išsipasakoti, jie tikėtina išklausytų, bandytų paguosti ir įrodyti, kad viskas yra gerai, kad nėra čia ko man pergyventi, na kaip ir visada tokiais atvejais „ turi stogą virš galvos, turi darbą, vairuoji automobilį, esi sveika, jauna, dar viskas prieš akis , o pasaulyje yra tokių, kurie neturi rankų, kojų, neturi namų ir bla bla bla...“ Ir taip, visi jie teisūs! (Dabar net jaučiuosi kalta, kad iki tiek nusiritau su savo „kvailom“, „juokingom“ problemom). Bet šiuo metu man savyje nežmoniškai sunku, tos tipinės žmonių paguodos tikrai nepadės, o jiems sukelčiau tik tai gailestį, nuostabą ir žinoma už nugaros prasidėtų viso to aptarinėjimai, komentavimai, smerkimai. Nenoriu to, todėl saviem ir nebesipasakoju. Taip norėtųsi turėti tokį artimą žmogutį šalia, kuris galėtų suprasti kaip aš jaučiuosi, kuris nekartotų tų nuvalkiotų banalybių, kuris nefilosofuotu, kad va toks tas gyvenimas. Norisi tokio žmogučio, kuris galėtų duoti realių patarimų esamoms situacijoms, kuris būtų šalia, kuris padėtų surasti tą kelią, kurio gale dega šviesa, kuris sakytų „MES visa tai įveiksim“.... Man tiesiog reikia DRAUGO (ĖS). Tos artimos sielos. O jos deja, nėra....
Vis bandau save motyvuoti, vis bandau save pakelti ir vaidinti, kad esu stipri. Bet tai laikina. Viskas susikrauna ir vėl palūžtu, vėl krentu žemyn.
Tai va, rašau čia aš apie tas savo problemas, o kokios jos turbūt Jums ir neaišku. Na sakyčiau realiai jų kaip ir nėra. Tiksliau jos psichologinės, gal net mano pačios sukurtos, bet jos yra mano viduje. Ir neišeina man su jomis susidoroti, kad ir kiek besistengiu. Vis dažniau pasiekiu tokią ribą, kad kaip aš sakau – mane vieną dieną išveš, tik dar neaišku kas.... (ar psichuškė, ar greitoji, ar policija, ar katafalkas...)
Nežinau kokia šio laiško (tiksliau padriko minčių kratinio) esmė... Turbūt tiesiog tylus pagalbos šauksmas....

Miela Samanta,
Gaila jau senokai rašyta Jūsų žinutė, bet jei čia apsilankysite, prašau, parašykit man slaptasis@rambler.ru , norėčiau pabendrauti, nes išgyvenu tą patį jausmą... Galvoju, kartu būtų lengviau.

Man panašiai... Gal norėtum pabendrauti?

daug metu sergu depresija. bet tokio sunkaus laiko atrodo dar nebuvo. aplink mataud daug laimingu, paprastais zemiskais dziaugsmais, besidziaugianciu zmoniu. Pati niekaip negaliu prisiverst noret gyvent, viduje kazkoks vakuumas, tustuma, beprasmybe. man virs 30..bet jauciu, kad sioj zemej niekas manes nelaukia, viskas kas galejo nutikti geriausia gyvenime, liko praeityje. is ateities naivu kazko tiketis - depresija, visiskai blokuoja nora bedrauti, jauciuosi visiskai neatradusi saves, nerealizavusi ir nezinanti kas bus toliau. baisu ir tiek. atstumiu artimiausius zmones ir del to dar didesne grauzatis..pati saves nekenciu

Jaučiuosi panašiai, tik nežinau ar man ta tikroji depresija, nors labai to nenoėčiau pripažinti sau... bet dažnai užvaldo tas beprasmybės jausmas, sunku bendrauti su žmonėmus, irgi nerealizavau savo vilčių ir savojonių...

Sveika Samanta. Parasyk man i el. pasta jankauskas100@gmail.com arba dar geriau 869140566, pasnekesim. Nusiramink.

Sveiki, man dar tik 13 metų, bet negatyvūs jausmai mane jau plėšo iš vidaus. Viskas prasidėjo kai mama išvažiaavo dirbti į užsienį, palikusi mane su tėčiu ir broliu. Kelias savaites viskas buvo lyg ir normalu, buvo vasara, kaip visada buvom pas močiutę, todėl lyg ir nieko netrūko. Bet kai atėjo mokslo metai , pasidarė labai sunku, susirgau depresija. Neužilgo ir tėtis pradėjo smarkai gert. Mano tėvai iki šiol apie mano depresiją nežino. Bandau gydytis pati, bet man nekaip išeina. Gal kas gali padėt, man labai sunku, bet vis laikausi su mintimi, kad rytoj viskas bus geriau...

Pabandyk paskambinti I nemokama ,,Jaunimo linija" 8-800-28888

Labas man taipat yra 13 metu turiu ta pacia problema sergu depresija ir net gulejau kauno klinikose psichiatrijos skyriuj kai uzejo savizidybes jausmas bet ji man vel uzejo ir nieks to nexino nezinau koks jausmas kai neturi mamos ar kazko ko tau truksta bet manau mes rastum bendra kalba
Gali parasyt man i skype : emkamiau69

Sveiki.. Man 14 metų.. Joa žinau, kad esu dar jauna.. Ir man jokios depresijos ar kažkas tokio neturi būti.. Žodžiu.. Tiesiog noriu paprašyti patarimo kaip nusiraminti.. Tai va.. Prieš kelis mėnesius.. Susipykau su man labai svarbiu žmogumi.. Ir dabar aš jo labai pasiilgau.. Nežinau ką daryti.. Dažnai apie tą žmogu galvoju.. Ir tiesiog.. Sapnuoju netgi.. Labai to žmogaus pasiilgau.. Dėl to žmogaus nebenoriu gyventi.. Viskas pasikeitė.. Kai to žmogaus nebeliko mano gyvenime.. Viskas patamsėjo.. Nebeliko nė mažo saulės spinduliuko kuris seniau švietė įvariomis spalvomis.. O dabar tik juoda.. Žodžiu.. Man viskas pasunkėjo.. Pradėjau blogai mokytis, pažymiai labai suprastėjo.. Tai pat pradėjau pjaustytis.. Nenoriu to slėpti.. Nebenoriu nieko lankyti.. Tėvam to nesakau,nes man jie neatleistu už tai, kad pjaustausi.. Bet dabar to stengiuosi nebedaryti.. Tėvais iš tiesų labai nepasitikiu.. Vienintelis žmogus kuriam galiu nuoširdžiai išsipasakot yra mano močiute.. Bet irgi jai daug ko nebepasakoju.. Žodžiu.. Noriu užmigti.. ir nebepabusti.. Bet žinau,kad turiu žmonių kuriem esu reikalinga ir stengiuosi dėl jų gyventi.. Nū ždž.. Tai tiek..
Ačiū!

sveika gal noretum pasikalbet? esu irgi ne ypac laiminga... Panasi ir viena is mano istoriju i tavaja, galetumem pakalbet :)

Sveiki, kiek paskaiciau sita foruma ir susidariau nuomone jog cia rasantys zmones yra tiesiog iskaudinti, nusivyle savimi, turintys tam tikru kompleksu del ko labai isgyvena ir t.t betka daryti jeigu esi zmogus, kuriam niekas nerupi per visa gyvenima nuo vaikystes, net pats gyvenimas perdaug nerupejo, nuo mazens esi apsuptas mylimu zmoniu, kurie yra labai sunkus ligoniai, gyveni tik del ju, aukoji visa gyvenima, leidi dienas , savaites , menesius ligonineje kartu su tau brangiausiu zmogum sioje zemeje atiduodamas visa save del , kurio gali atiduoti gyvybe ir suzinai, kad diagnoze mirtina, neisgydoma, o per tiek metu tas zmogus del, kurio ir kabinaisi i gyvenima, kurio gerove tau tapo gyvenimo, egzistencijos prasme ir be , kurio tu geriau mirtum gali tave palikti? kaip tai isgyventi? kaip padeti jai, kaip padeti sau? meldziu Dievo sveikatos, pagalbos, bet viskas tik blogeja, jauciuosi del visko kaltas, sau meldziu tik staigios mirties, nes nebegaliu su tuo gyventi, negaliu matyti kaip ji kankinasi, bandziau gerti, visais budais siektiek uzsimirsti, niekas nepadeda ar beliko tik savizudybe? daug metu apie ja galvoju, tikrai sugebeciau pakelti pries save ranka, bet pasimeciau tarp gyvenimo ir mirties, vaikstau atbrailom, skraidau su masina milzinisku greiciu, tikedamas avarijos , bet iki siol dar gyvas, nebezinau ka daryti, gal yra kam buve panasiai, pragyventas toks etapas?

Labas, visiems,

Kenčiate nuo depresijos, gyvenimas jau visai visai nebemielas?
Nerandate kam išsipasakoti? Žinau, ką reiškia, kai išties ilgai yra nežmoniškai sunku.

Parašykite man į : moljeras@gmail.com

Savo paštą tikrinu kiekvieną dieną po kelis kartus.

Mano vardas Danas

Viskas nusprendziau siandien baigti gyvenima paluzau nenoriu nieko daugiau su drauge susipykau per savaite koki simtaji karta. Ji siandien pasirinko geriau drauge ne mane. O drpresija igavah kaip isvazrvau i Vokietija. Ji mano kad as tai iskentesiu bet ne per daug ja myliu kad galetau toliau gyventi. Sekmes jums visiems. Nesirinkit mano kelio bet as jau neistveriau myliu ja labai

Sveiki. Aš didelį laiko tarpą savo būseną laukiau paslapyje ir apie ją niekam nesakydavau. Niekam apie tai nepasakodavau. Močiutė tą suprato seniai, o aš tą neigdavau. Bet pripazinau tai. Man gili depresija. Sprendžiu pagal tai, nes jin ne metus tęsiasi, o keletą. Pastaruoju metu nebemiegu, gal 4-5 valandas per parą ir nueinu miegoti 5 ryte. Dieną iš dienos , ypač vakarais mintys pesimistiskos aplanko. Seni prisiminimai. Vis pradedu ilgėtis žmonių iš praeities ir kaltinu save dėl visų klaidų, visų praradimų ir nesėkmių. Iki šiol kamuoja jausmai merginai, pirmajai meilei, kuri man buvo abejinga ir nieko nejautė. Jau 9 mėnesiai taip, o jin buvo laisvo elgesio mergina ir naudojosi manimi laiką prastumti. Ištisai dienom būnu be nuotaikos, paniures, piktas ant visų, viskuom nusivylęs, nepasitikintis savimi.Gyvenimą mąstau savo keisti, bet neturiu valios, nei motyvacijos tą padaryti. Nerukau, bet dažniau isgeriu tam, kaip aš mėgstu sakyt, skandinti neviltį alkoholyje. Tikslų gyvenime neturiu, bet lyg ir noriu įstoti į universitetą, bet jaučių, kad vėl nepasiseks... Esama padėtis nekokia, skolos ir nepasitenkinimas išvaizda. Retai sypsaus, iš reikalo. Stengiuos atrodyti rimtas, kad niekas manęs neperprastu. Pastaruoju metu uždaras pasidariau, daug su kuom nutraukiau bendravimą, apime pesimizmas mane. Pamegau frazę: "visur gerai, kur manęs nėra". Buvau laimingas būdamas tik su tą mergina, o dabar netekau prasmės. Dažniau prie kompiuterio sėdžiu ir persikeliu į virtualų pasaulį pabėgti nuo bėdų realybėje, bet nesėkmingai. Nebezinau ką daryti, savižudybės mintys apniko mane.. Nematau tikslo egzistuoti, jaučiuosi nevykėlis, prastesnis už kitus.. Nesėkmės viena po kitos, prarastas geriausias draugas, geriausia draugė, pirmoji meilė, išeiviją.. Nežinau ar skaitysite, bet nezinau ką daryti jau. Nemaniau niekad, kad rasysiu kažką panašaus..

kiek zmoniu nespeja su musu dabartinio gyvenimo standartais, serga depresija ir nenori gyvent.. kam labai sunku ir ieskot, su kuo pasikalbeti, galite parasyti man justarunas@yahoo.com

Sveiki, as gyvas irodymas, kad egzistuoja kazkas paranormalaus, bet tuo visai nesidziaugiu ir net nebandau to irodyti. Rankas nuleidau po pokalbiu su daktarais, zmonemis, patirtimi psichiatrijos skyriuje. Be to nebeesu tas zmogus, kuris gali uz save pakovoti, protingai, bei nuosekliai papasakoti kas man istiesu yra ir kas vyko, kadangi sia minute viska prisimenu, kaip epizodais, iskarpomis. Psichiatrijos skyriuj atsiduriau beveik jau pries puse metu. Pragulejau pusantro menesio ir mano diagnoze buvo umine psichoze. Tokie dalykai, kas man nutiko nera moksliskai paaiskinami, is mano pasakojimu galima man pripaisyti ligas, kaip psichoze, sizofrenija... bet to kad zmogus tapo visiskai bejausmis, bejegis, neemocialus, bevalis, bedvasis ir dar jauciantis svetimkunius po savo oda, bei snekantis nebe savo balsu, vaiksciojantis, bei judantis nebe taip yra nepaaiskinama. Viskas prasidejo mazdaug pries metus laiko, kai pradejau jausti daugiau nei jaucia kiti matyti dalykus ko nemato kiti girdeti mirusius bei pazistamus, artimus zmones, uzuodziau juos, kapus, pradejau nekontroliuoti savo liezuvio jis tiesiog pats vartesi burnoje lyg kazkas ji judintu, skonio receptoriai taip pat pakito, mano plaukai skraide lyg mane butu supusi elektra,dar dabar girdziu keistus garsus kylancius is mano skrandzio.... tiesiog po gydymo vaistais viskas kitaip lyg butu tai brokuota , beje kai vartojau medikamentus jais springau dar iki dabar nurineju seiles lyg tureciau antra gerkle, mano akiduobes pacios pajuda nors ju nejudinu, nebegaliu svajoti tiesiog tai nebeieina i mano funkcijas. O as buvau is tu zmoniu kurie mego sokti, dainuoti, svajoti, atiduoti visa savo sirdi, klausytis muzikos ir t.t..t. visu siu dalyku nebegaliu daryti. Vaistu vartoti negaliu, jie viska dar labiau jaukia ir kelia man didziuli diskomforta jie tikrai negydo. vaisto nuo to, kas man nutiko nera. Vieno dalyko is Jusu noreciau tai patarimo ka galetumet man patarti, kaip gyventi toliau su tokia busena.Jau 5 kartus bandziau zudytis taciau nepavyko, aisku galit sakyt noretum pavyktu ir pan bet tai nera taip lengva, man atrodo patys tai suvokiat, skandinausi dar esant ledui saltyje tik pasiekus smeli isnirau ir grizau visa meslina namo nesugebejau toliau pluduriuoti pasroviuj tai butu uztruke viskas atrode paprasciau kol nepabandziau, geriau didelias kiekiais vaistus du kartus migdomuosius bei kitu tableciu nuo kuriu yra rizika mirti , taciau pirma karta nieko neivyko, antra karta pastebejo mama kuri iskviete medikus, jie priverte issivemti, geriau deguji skysti skaiciau, kad Ispanijoje trys Lietuviai nuo to mire, taciau viska isvemiau tuom ir baigesi, geriau tuoleto gaivikli nuo to mire artimas man zmogus taciau man vel tai nesuveike. Siandien gavau siuntini i namus, tai virve galvojau karsiuos bet ir tai skausminga as jau atrodo nebegaliu saves kankinti ir ivarineti sau dar didesnio soko. Tai gi nusprendziau prakalbeti ir paklausti ka Jus darytumete mano vietoje ir kaip gyventumete toliau? Kur kreiptumetes? Mokytis nebegaliu sunkiai pasakoju, bei isisavinu informacija, slubuoja atmintis, bei praeiti prisimenu, lyg iskarpas is zurnalo, o buvau istiesu gabi asmenybe, nors manau mes visi tokie tik reikia tam noro. O kad Jums dar butu aiskiau paziurejau filma The secret ir pradejau keisti savo mintis elgesi mastyma vizualizuoti daug dalyku ir puf viena diena taip nutiko paranormalybes.

Aš žinau, kas tau gali padėti!!!! Parašyk Man į oksana.karataj@gmail.com

Su paranormaliais, kitaip sakant antgamtiskais, dalykais savo jegomis nepakovosi. Jei jau medikai ir chemija nepadeda, reikia kreiptis i tos sryties specialista - kuniga-egzorcista. Jis su tokiais dalykais dazniau susiduria ir zino niuansus, kur baigiasi liga ir prasideda dvasiu pasaulis. Ir, jei tai ne liga, jo uztarimo malda butu tikrai paveikesne nei paties ar artimuju malda. Nesakau kad paciam nereikia bandyti melstis, ieskoti Dievo ir kviestis ji i savo gyvenima yra labai geras dalykas. O siaip manau, kad jus esate isrinktoji, kuri savo kune nesiojasi zenklus, kad egzistuoja ne tik materialus kunas, bet yra ir dvasinis. Taip pat ir kitu dvasiu yra. Ir dazniausiai pagal padarinius mes pastebim bloguju dvasiu veikima, nes Dievas ir jam tarnaujancios dvasios veikia incognito ir mes ju net nepastebim, net nesusimastom, galvojam, kad mums viskas patiems taip puikiai pavyksta. Manau, kad jus esat isrinktoji, kurioje turi apsireiksti Dievo galybe. Jums spresti. Dievas yra arba VISKAS, arba NIEKAS. Jei Dievas yra VISKAS, tai reikia kreiptis pagalbos i ji paciam ar per jo mums paliktus tarpininkus-kunigus, ir pan. O jei Dievas yra NIEKAS tai tada (iseitu),kad galit pasikliaut tik savimi, nes net ir kitu zmogumi vargu ar galima pasitiket, nes nera kas uztikrins, kad kitas zmogus nores mums gero, nes ir jis neturi rysio su Dievu-absoliuciu geriu, ir jis nores gerio sau, o tai gali nebuti geris mums. Pagal jusu pasakojima, jums sau padeti nepavyksta, dakterai irgi nelabai susitvarko su jusu problema, vadinasi liko isbandyti tik Dieva, jei jis jums nera niekas. Linkiu susipazinti su Dievu is visos sirdies. Tepalaimina Dievas jusu kelia pas Ji.

Labas mergina 23. Noreciau, kad parasytum man 869140566 el. pastas jankauskas100@gmail.com. perskaiciau tavo aprasyma apie depresija. Buk gera parasyk. Laukiu.

Liudas rašė:

Labas mergina 23. Noreciau, kad parasytum man 869140566 el. pastas jankauskas100@gmail.com. perskaiciau tavo aprasyma apie depresija. Buk gera parasyk. Laukiu.

As turiu taip sergancia dukra.Ji buvo 25 metu kai susirgo. Musu seimai buvo sokas kai tai ivyko. Sendien tai zinau is savo patirties kad tik reikia melstis Dievui .Tik mamos malda bus isgirsta .Blogai kad Dukrele neturi to noro melstis. Antri metai eina be ligonines dirbt pradejo. Kiekvienas galim ismelsti sveikatos. Linkiu paiimti biblija i rankas ir melstis. Man tai padejo.

Sveiki. Tie kas kenciate nuo vienatves, depresijos, vidinio skausmo parasykite man jankauskas100@gmail.com Lauksiu.

suprantu nes jaucuosi lygiai taip pat pykstu ant viso pasauio su manim neteisingai elgiasi is pradziu man uzsate vaika dabar kai pagimdziau vaiko tevas man grasina atimti vaika ir mane smeizia kad niekur neisidarbinciau ir niekur pasiskusti negaliu buna taip sunku kasdien verkiu kad nesinori gyventi tokiom akimirkom apskabinu vaika ir verkiu jei ne vaikas seniausiai buciau isejusi is gyvenimo o ka man daryti nesinori gyventi neturiu su kuo pasikalbeti isikalbeciau gal butu lengviau padekite patarkite neisivaizduojate kaip man sunku ka darytumete jeigu jus mano vietoje atsidurtumete su kudikiu ant ranku? man labai sunku po gimdymo depresija susirgau is draugo mazai pagalbos sulaukiu

Labas. As panasioj situacijoj. Parasyk man 863141233

Shadow galime pasikalbeti. 869140566 arba jankauskas100@gmail.com

Jeigu kas jauciates blogai ar tiesiog neturite su kuo issikalbeti, kam issipasakoti rasykite man, maloniai padesiu :)

Labas Agne. Noreciau su tavim pasikalbeti parasyk 869140566

pamirsau prisegti savo emaila a.valuze@gmail.com

Tie, kurie uždari, kurie kenčia, kurie jaučiasi vieniši, nesuprasti, tie, kuriems trūksta gyvo bendravimo, kurie išgyvena išsiskyrimo skausmą... rašykite dienoraštį. Rašykite jame tai, ką jaučiate, ką galvojate, rašykite jame viską ir bet kada, kai norite (tik saugokite, kad jo niekas neperskaitytų!). Rašydami pamažu pajusite, kad vidinis skausmas atlėgsta, kad laisvėjate nuo įtampos, kad ta upė, kuri kaupiasi viduje, dabar turi galimybę išsilieti dienoraštyje... Tegul dienoraštis tampa jums jūsų geriausiu draugu, kuriam jūs patikėsite visas savo sielos paslaptis. Jis niekada jūsų neišduos, nepasijuoks... Jis bus visada šalia, ir ypač tuomet, kai jums jo labiausiai reiks.
Nėra nieko gyvenime pastovaus. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Blogos mintys, blogi jausmai - taip pat. Yra gera stebėti tekantį upės vandenį, nes žiūrėdamas į jį supranti, kad viskas gyvenime prabėga, tad tai, ką turi - patį gyvenimą - reikia branginti, nes jis nepakartojamas ir... gražus.

Aip gražiai parašei..... ir naiviai. Niekas ir niekad nebūna taip paprasta. Gyvenimą sušika žmonės, kartos pagaliau pats sau.... o išspręs dienoraštis.

Sveiki.
Atrodo,kad su kiekviena diena-gyvenimas tik blogeja.Nors jei ir atrodo,kad siandien jau geriau po savaites-vel kazkas nutinka.Atrodo lyg manes kazkas butu kazka "uzmete"-lyg kazko man blogo linketu.Ir tai mane lydi..
Nors ir kaip gali neitiketinai,nepaaiskinamai nuskambet-7klasej(labiau gal i 8) pajutau,kad mano galvoje lyg kazkas atsijunge(galima galvoti,kad tiesiog smegenys keitese sparciau,brendo),nuo to karto visados galva jauciasi tuscia,o pries tas klases-visados ten "vire" informacija.Po sio ivykio vis sunkiau imti informacija ir ja kaupti,atrodo,kad net ir skaitydama ka..man labai reikia susikoncentruoti,kad prisminciau-pries ta iviki to nebuvo.Nezinau ka galvoti-toliau...

Labas Sandra, maciau tavo zinutes sos03 noreciau kad parasytum man i pasta jankauskas100@gmail.com arba i 869140566. Noreciau pasikalbeti. Tikiuosi parasysi, laukiu.

Sveiki, pas mane tokia situacija, kad labai per daznai pykstuosi su mama kuri man geriausia drauge yra sioje visatoje .. Ir as pykcius sukeliu del kiekvienos smulkmenos prasau padekit, kad taip nebebutu, pastoviai asaros o dazniausiai verkiu jai nematant, daznai kyla i galva tokios mintys nebenoriu gyventi kam as jei rekalinga, kad tik nervus gadinciau. Bijau pries save pakelti ranka, bet manau nebeiskesiu ilgai....

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai