To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Ausų gydytojas kalbasi su pacientu...

Ausų gydytojas kalbasi su pacientu:
- Na, ir kaip, ar padėjo jums naujas klausos aparatas?
Žmogelis sako:
- Taip, labai padėjo. Jau tris kartus testamentą pakeičiau.

  • Maitinant kūdikį krūtimi, nuo 6 mėn. pradėkite primaitinti virtomis daržovėmis, košytėmis, o nuo 8 mėn. duokite virtos pertrintos mėsos. Mėsa padės išvengti mažakraujystės.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Kraujas būna keturių grupių ir turi teigiamą arba neigiamą rezus faktorių. Suaugęs žmogus turi apie 5 litrus kraujo, kuris sudaro 6-8 proc. kūno masės.

Depresija, del ko gyventi?

sveiki as esu Laurynas 22 metu givenimas mane zudo nuo pat mazu dienu ir nesuprantu kodel givenime as is vis atsiradau jai neturiu jokio tikslo net nesuprantu ka as darau is vis nezinau ar gerai darau kad ce rasau apie savo givenima viesai is tiesu noriu pasitraukti is givenimo bet tuo paciu metu labai sunku suprantu kad tai skamba durnai ir kiti sako kad viskas bus gerai kam to reikia ir vis tai nukeliu toliau galvoju kad givenimas pasitaisys ir stengiosi giventi toliau bet blin atsibodo stengtis stengiosi kaska pasiekti bet nesigaua ,aisku nekaltino kitu del to ,esu del kai kuriu daliku pats kaltas bet ne del visko jaucios prakeiktas kad mano givenimas turi buti vien tik skausmo blogu daliku misynys neturiu nei draugu nei seimos esu iklimpes i skolas neturiu nieko aplamai nieko ir galvoju kad man laikas iseiti nezinau ar ten bus geriau ar blogiau bet nebegaliu daugiau giventi pavargau nuo visko atsiprasau uz klaidas nesu jau rasytojas tai tiek


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

tai gal laikas atsigult "pailset" nuo visko i psichiatrine? blogiau nuo to tikrai nebus..

nesamone psichiatrine tik tikriems ligoniams o cia visiskai kita situacija

pagalvok apie mama...draskydama...zalodama save...
tu manai mamai sirdies neskauda?ji jau prarado mylima,brangu vyra...ji tikrai nenori prarast ir taves....nemaziau brangaus ir mylimo zmogaus....
zinau...tas gyvenimas yra sunkus...kartais ir skaudus...bjaurus....bet turi stengtis negalvoti apie mirti...turi mama,pati mieliausia ir brangiausia zmogu...4 metus apie tai negalvojai....kas db nutiko?turi ir toliau galvoti apie mama...jai padet...stenktis reikia visa gyvenima...nes toks tas gyvenimas....mes visi liudime...verkiame...kartais norim isnykti....bet....reikia zengti ZINGSNI i prieki...juk tiek TAVE supa mylimu ir brangiu zmoniu....viena is ju tavo MAMA!!!
tykiu,kad atsikratysi...blogu minciu...ir pasveiksi nuo depresijos....sekmes SAULE tau!!!!

Suprantu: Va va as ir Pagalvoju apie tevukus... jei ju netureciau tikrai buciau jau isejes.. :)

sveiki,as ta pati noejau tik mamos pagailo jei ne as taip jau buciau isejus

Laba diena, esu pirmo kurso studente istojau i savo svajoniu specialybe, bet kai pradejau mokytis as negaliu jos pakest ir galvoju,kad niekad nesugebeciau dirbti tokio darbo ir visa laika bendraut su zmonemis,mane nuo jos baido ir tai,kad nebezinau ar istemsiu su mokslais man taip sunku, kad kiauras dienas verkiu, geriu vaistus nuo nervu, buvau pas seimos gydytoja ji man siule psichiatra ar psichologa, bet taip ir nebenueju daugiau nei pas ja nei ten, noriu mesti mokslus, bet bijau aplinkiniu rekcijos ir nezinau kur detis viska metus, nonoriu tapt ta sprunkancia pelyte i uzsieni.. Apskiritai nebenoriu gyvent , nes atrodo,kad gyvenime nieko nesugebu padaryt iki galo ir taip nenoriu nuvilt tevu ir artimuju

Sveika, nežinau ar perskaitysi ar ne, nes jau gana senokai tai parašei, bet prašau pabandyk suprasti ką noriu pasakyt. Visų pirma tu neprivalai stengtis dėl kitų ir turi galvoti, kad tau būtų gerai. Tačiau aš taip pat nesutikčiau su studijų metimu, tikrai tikrai tikiu jog tu sugebėsi. Neįkrisk į duobę ir nepulk į depresiją. Patikėk, viskas bus gerai :) Tikiu tavimi ir skatinu tave stotis ant kojų ir eiti pirmyn, parodyti ką gali, nudžiuginti aplinkinius. Gal kartais nepasiseks, bet tu tikrai gali ! Pilnai tave palaikau ir patikėk, viskas susitvarkys.
Stiprybės ir sėkmės tau!:)*

Jau keletas metu jauciuosi kaip nesavas.Darbas nemalonus,niekas nedomina.Jei stipriai pergyvenu ka,negaliu prisiverst valgyt kad ir tris dienas.Naktys bemieges,o diena noriu miego.Ka nors nudirbt neturiu jegu.Norisi but vienam su savo mintim.Atmintis suprastejo.Seimoje nesutariam,del smulkmenu pykstames.O galiausiai-baigiu prarast zmona ir vaikus.Tai siuo metu nezinau nei ka daryt,kur dingt,nenoriu nieko.Tik zinau viena-nenoriu prarast seimos.Bet...jau per velu.

Labas. Nezinau net nuo ko pradeti, jauciuosi klaikiai! Daug kas manes nesupranta, bet blogiausia, tai kad nesupranta patys artimiausi. pries metus palaidojau savo mylima mama. man tada atrode, kad del jos daug ko nepadariau, negana to vyras niekada nerado man laiko. Laiko uzjausti. Jis rupinosi savo laisvalaikiu palikdamas man vaikus, namu ruosa ir t.t. ir net nesiruose man padeti. gailedama saves verkiau ir daugiau apie nieka negalvodama nuspredziau pasitraukti is gyvenimo ir ta banziau padaryti, bet neisejo, nes mane isgelbejo sesute. O vyras tuo metu mate ka as darau ir nieko nedare, nei greitosios kviete,nei pats emesi kazkokios intcenivos. kai viskas praejo jis man paaiskint negalejo kodel nebande man padeti. Dabar praejus metam palaidojau teti, man taip pat blogai. is vyro paramos ir pagalbos nesulaukiau ir nesulauksi. O jauciuosi taip pat blogai. bandau pati rasti iseiti, bet deja kazkur istrigau. noreciau pabegti toli toli. pagalbos neprasau, uzuojautos taip pat.

Suprantu tave. Man buna katais taip pat blogai, ieskau vietos, kur jausciausi gerai, bet veltui... uzeina slogi nuotaika, akyse kaupiasi asaros, o vyras sedi ir net neateina apkabint... pradedu verkti pasikukciodama, tada jis su priekaistu pabumba, kad as vel nezinia ko verkiu, ka jis vel blogai padare ir pan. :( Ir kaip jam paaiskint, kad as pati nezinau del ko verkiu, del ko man taip liudna? Noreciau iseit toli toli ir niekada nebegrizt, bet bijau, kad viena neistversiu... Mintys daznai aplanko apie pasitraukima, bet sulaiko tik viena mintis, kad gaila teveliu... jie jau neteko vieno sunaus, kuris isejo pats. Suprantu, kad sunkiausia yra likusiems cia, sitame gyvenime. Laikykis, tu esi nuostabi :) o tavo vyras taves nevertas, jei leidzia tau taip lengvai iseiti ir nieko nedaro. o jei nebutu isgelbejusi taves sesuo? as nuo vaikystes tikejau, kad kiekvienas turi savo antraja puse, kuri is puses zodzio supranta ka reikia daryti, kuri stengiasi, kad jo antroji puse butu laiminga, ir asara tokia pat jam skaudi kaip ir verkianciam... Tikiu, kad taip gali but! Gaila, kad mums turbut dar nepasiseke jos rasti...

Kol nesuprasit kad depresija-tai liga, niekas nesikeis jusu gyvenime. Zinau is savo patirties, ilga laika kankinausi, galvojau kiekviena diena kaip palikti si pasauli
su nieku negalejau apie tai pasikalbeti, zinojau nesupras. Kreipiausi i psichoterapeuta, man labai pasiseke, nes gyd pasitaike labai demesinga. Dabar jau puse metu gydausi antidepresantais ir turiu pasakyti kad dabar jauciuosi zymiai geriau. Nors gyvenime rupesciu ir nesumazejo, bet nereimas paliko mane, i viska ziuriu paparasciau be itampos. Nezinau kiek juos dar gersiu, bet jei rekes tai nors visa gyvenima, nes nenoriu sugrysti i ta busena kuri neseniai mane kamavo. Siulau nelaukti ir kreiptis i specialistus, surasti sau tinkama gygytoja ir prisitaikyti sau tinkancius vaistus.Nieko nelaukite gyvenimas per trumpas kad taip kankintis, dabar medicina pazengusi toli ir tikrai gali padeti, nes nuo tikros depresijos arbatelem arba asarom jau nepagysit. Sekmes.

Sveiki, sergu depresiją, ją nustatė nesenai, paskyrė vaistų gydausi gal mėnesį, bet jaučiu kad man tai nelabai padeda, manau kad veikia tik į neigiamą pusę, prasidėjo nervinio pobūdžio priepuoliai. Sedėjau su draugėmis prie upelio, grožėjomės gamta, kai pajutau kad pradėjo mušti širdis, tapau labai nervinga, norisi atsistoti, rėkti ir bėgti kuo toliau nuo visko, nuo viso pasaulio nors žinai kad nuo jo nepabėgsi. Na ištikrųjų mane pačią mažai kas supranta, artimieji net kažkaip abejingiau žiūri, mano kad kažkiek perdedu nors patys ir pasiūlė pasipasakot daktarei, na o draugams irgi nelabai, užsivertę savo reikalais. Manau reikės vėl apsilankyt pas ją, keisti vaistus ar dar kažką.. Bet nelinkėčiau niekam to patirt, nes praradau visą gyvenimo smagumą, norisi būti vienai, izoliuotai nuo pasaulio.

Sveiki.Man 21m. Keista,bet neturiu su kuo pasikalbeti kartais noris numirti.Daznai noris akis uzmerki ir nebeatcimerkti. Visi mano amziaus turi su kuo pasikalbeti i sokius nueit,o as neturiu su kuo .

ir supratau kad galbut reikia paklausti taves ar nenori su manim pasidalint visu tuo,jauciu kad ir tu mane suprasi gal net i sokius nueisime

REKLAMINIS IRASAS - ISTRINTA

Labas,merginos ir moterėlės.Ką jau kalbėt apie mane 50metę,jei dejuoja 18metės.Baisu!Depresiją dar padidina netektys.Kai būsit mano amžiaus-pradės mirt jūsų tėvai,o jums tuo metu bus menopauzė(irzlumas,nuotaikų kaita,ašaros ir t.t.),o jei dar plius depresija,tai nors nuo tilto šok.Kiek gali tramdyt save? Palankiose sąlygose depresija dar nebūna tokia aštri,bet rudenį,žiemą,kai nėra saulės(kuri skatina serotonino gamybą smegenyse)-nors gyva į žemę lįsk.Bandykit gal susikurt jaukią aplinką namuose:daug apšvietimo,sienas nudažykit šviesiai,kabinkit nuotaiką keliančius paveikslus ir pan.

nebegaliu...tuoj plysiu is skausmo...kas ta bent is dalies patytr supras...kiti tik pasijuoks, kad buna ir blogiau...bet patikekit, nebuna...daug gyvenime patyriau...tevu nebuvau mylima, isejau pas vaikina. as ji myliu, nesveikai myliu...viska del jo darau, bet pavargau...jis dejes ant manes...jam tik pagert, pasislaistyt su draugais, ziuri i akis ir meluoja, kadd negere, kad keisis...pradzioje patikedavau...dabar nebe...jis nieko nenori siekti...jam gerai taip kaip yra, o as universitete jau antrakurse...kasdien aplanko mintys viska mest ir isvaziuot...arba kur stot i vienuolyna...iki siol rasdavau jegu ir nepasiduodavau, bet nebegaliu...negaliu jo pamirst...negaliu jo palikt...as jei isimyliu tai ilgam ir visa sirdimi...kaip ji pamirst? kaip nustot mylet? daug kartu pjausciausvvenas, geriau vaistus, bet vis kazkas isgelbedavo...bet gyvent man nebera prasmes...galiu verkt iki nukritimo, bet mazai kas mane supras...nebezinau ka daryt...

Patikėk jis to nevertas. Buvau panašioj situacijoj stojau į vienuolyną,paskui išėjau ir ten paguodos neradau...ten ir reikia turėt pašaukimą. Palik tu savo tą kvailą vaikiną ir pradėk gyvent iš naujo,laikas geriausias gydytojas...bus iš pradžių sunku,bet po truputi žaizdos užgis ir patikėk manim tu būsi dar laiminga ir rasi žmogų kuris vertas bus tavo meilės ir tu būsi mylima.Dievas davė ne tam gyvenimą,kad mes jį patys užbaigtumėm,o leido mums gyventi ir duoda tiek išbandymų kiek mes galim pakelti. Sakyk pati sau,kad tu pradedi viska iš naujo,dabar tik mokslas ir tu..tu kuri myli save o ne žaloji savęs dėl kažkokio suskio. Ir pamatysi po metų tu gerbsi save,mylėsi ir pamatysi,kad pasaulis yra gražus ir verta gyventi.LINKIU TAU STIPRYBĖS IR IŠKĘSTI IŠSISKYRIMĄ SU TUO.KURIS TAVĘS NEVERTAS.TU BŪSI DAR LAIMINGA. P A T I K Ė K

wiskas bus tvarkoje , reikia tik laiko...

Ar as sergu depresija?...nezinau ar taip reikia vadinti tai ka as jauciu.Man 18 ir galiu drasiai teigti jog asaros tai mano gyvenimas.Bet manau, kad dabar priejau pati gala,nes sviesos cia isvis nera.Baigiau mokykla ir universitete pirma kursa.Po to meciau,nes tai buvo ne man,stojau kitur,bet neistojau.Dabar darau visiska nieka.Darbo nerandu,sedziu namie istisas dienas prie kompiuterio,jeigu ir iseinu-tai norisi atgal namo.Naktimis nemiegu-tiesiog galvoju galvoju ir dar karta galvoju,kokia as nevykele.As per savo visa grazia pauglyste nenuveikiau nic nieko kuom galeciau didziuotis ar dziaugtis.Jauciuosi taip lyg buciau issvaiscius laika niekam.Jau 3 vaikinai mane atstume,nors as pati manau,kad as nieko blogo nepadariau,bet jie tiesiog mane ignoravo.Dabar labai isgyvenu del vieno draugo,jei jis yra draugas.Labai geras atrodo,bet manes nesupranta ir net ignoruoja.Visada verkiu ir sirdi taip skauda,kad atrodo isgraus mane visa.Ne karta sakiau ,kad nebenoriu gyventi-visa pykti lieju ant artimuju.Po to gailiuosi.Is viso priejau tokia isvada,kad as niekas.Kad zemeje yra zmoniu,kurie dziaugtusi turedami ka as turiu,o as ne.Nejauciu laimes,meiles,nieko.Kartais uzsimerkiu ir maldauju ,kad pranykciau,kad mano gyvenimas butu istrintas.Nebeisivaizduoju,kaip galeciau pradeti viska is naujo,atrodo niekada nemaciau tokio zmogaus,tokio bejegio ir jo niekas nesupranta ir nenori suprasti.NORIU NEBEEGZISTUOTI.

D — 2009, Lapkritis 29 - 03:50

Zink, puikiai suprantu kaip jauties, nes man lygiai tas pats.. irgi 1kurse irgi nzn ar tai man ir noriu mesti.. irgi noriu nebeegzsituoti irgi manau, kad mylimas zmogus nesupranta.. jis siunte velniop , kai buwo itin sunku.. Bet matyt tokia ta depresija ar depresyvi nuotaika, ji atema jegas.. BET! nenuwertink saves. yra daugybe zmoniu kuriem buna blogai, ir jiem nesiseka, bet jie nepasiduoda!! Ir tu negali, bet jau vien tam , kad irodytum VIESIEMS JIEMS, kas tu ir ka gali :) stenkis kiek turi jegu ir TIKEK, kad tau pavyks, o jei ne is 1mo karto tai ir kazkelinto , bet vistiek pasiseks :) neprarask vilties!:) tai svarbiausia jauciantis taip:) ir zinoma, pabandyk nueit pas gydytoja, jei visai blogai.

tikrai zinau ka visa tai reishkia. Isgyvenu depresija jau kuri laika, siek tiek sudetinga nustatyti tiksliai, bet manau apie 2-3 metus. Keisciausia, kad esu jauna ganetinai, man 19, bet toks jausmas kad nugyvenau koki simta metu ir baisiai pavargau. kiek kartu norejau mirti, bet nepajegiau to padaryti, veliau kai budavo proshvaishchiu, labai dziaugiaus, kad taip neivyko. o dabar vel noriu to. Juokingiausia, kad artimieji visikai manes nesupranta- esa issigalvoju viska, kaip tokia jauna galiu sirgt depresija? tarsi tai pensininku privilegija. ziauru. draugai turi savo reikalu ir ne iki manes jiems, visai ne iki manes. ir vaikinas yra ar tureciau sakyti buvo? pykstames ir viskas tik blogyn, kartais pamastau, kad be jo gal ne lengviau butu, o tai pririsa prie saves, o suprast nenori, jis tarsi alkas. kreipiaus ir i daktarus, vaistu atsisakiau, nes vaikinas prikalbejo, kad prie ju priprantama, tampi toks apdujes ir esa jie nieko nepades, isvis sake nebendraus su manim jei vartosiu. na tai lankiaus pas psichologa, pokyciu ryskiu nemaciau, taciau is sono sake kad lyg ir geriau man, na ir pati nesijauciau bjauriai nors terapija truko pora savaiciu. poto nutraukiau. dabar ypac sunku, nes dar tenka mokytis, o as tiesiog nepakeliu to, man niekas nesiseka, nes vis kamuoja baime ir skausmas. isties ziauru, na ir ka daryti tokiu atveju? likau visai visai viena,o kiti tik ir ''padeda'' kaltindami. zaloju vis save, tiek dvasiskai tiek fiziskai, nebezinau, gal , galbut butu lengviau radus bendraminciu, na bet tos privacios grupines terapijos ir kainuoja nemazai. sor, bet studentams krizes metais nesaldu. taigi toks uzburtas ratas.. pavargau nuo to. vasara dar galima prasiblaskyt, taciau arteja ziema ir bus tik blogiau , as nepernesu salcio ir tos tamsos. as zinau kad kazkur iseitis yra, bet kaip ja rasti?

Perskaiciau forumo pasisakymus ir atpazinau save. Ast aip jauciausi daug metu,na gal 8-10 metu.Aisku tai buvo depresija ir jokiu budu neapsiejau be gydytojo pagalbos.Nei vienas nepasveiksta be vaistu.KUo anksciau pradesit vartoti juos,tuo greiciau prasvieses gyvenimas.Visu pirma vaistai- antidepresantai yra reikalingi tam,kad smegenyse yra pakitimu, nes yra sumazejes serotonino kiekis,kuris reikalingas gerai nuotaikai,gyvenimo dziaugsmui palaikyti.Juos gali skirti ir seimos gydytojas pradzioje,bet paskui siuncia pas specialista. As nelabai suprantu,kodel niekas is cia esanciu forume zmoniu, nesikreipia pas gydytojus?Depresija yra lygiai tokia pati liga kaip cukrinis diabetas ar kitos ivairios ligos.Negalima kenteti -sielos skausmas, ta tustuma, negatyvus jausmai ir neapykanta griauna jusu asmenybe is vidaus,grauzia jos ne tik psichine-dvasine sveikata,bet ir fizine.Jei ilgai taip tesis-galit susigadinti sveikata visam tolimesniam gyvenimui.Kaip suprantu esat jaunas.Skaitydama jusu laiska,man buvo baisoka prisiminti viska ka as patyriau...Zodis i zodi atitiko viskas...Norint pasveikti visu pirma reikia nueiti pas gydytoja, neatideliokit.Vaistai pradeda veikti tik po keleto savaiciu ar net menesio.Reikia kantrybes-tikrai bus geriau.Bet vienas bet...Artimieji turi butu jusu puseje.Kalbekit su jais,prasykit pagalbos.Jei jusu mergina myli jus-ji pades.Kitu atveju nepergyvenkit,jei ji paliks-matyt taip reikia...Matyt ne jums ji butu skirta.Dar vienas labai svarbus momentas-ismokti save valdyti-Tai galesit padaryti ,kai jau po tam tikro laiko gydantis vaistais pajusit pagerejima. As vien vaistais nebuciau pasveikusi.Mano antroji puse visa gyvenima isgerineja, buna agresyvus ir 100 kartu bandziau ji palikti,bet vis pritrukdavo valios ir jegu. dar ir kitos aplinkybes trukdo,nes gyvename uzsienyje. Rodos jokiu prosvaisciu pasveikimui nebuvo,bet kazkas apsiverte mano viduje ir pagalvojau-jei as noriu isgyventi, o manio vyras nesikeicia-turiu keistis as. Pradejau skaityti kruvas knygu-psichologiniu, apie asmenybes ugdyma, apie sveikata.Idejau i tai be galo daug jegu,nes is pradziu buvo sunku prisiversti skaityti,nes juk niekas nedomino.Po truputi,skausmingai pradejau keisti save. Svarbiausia yra perprogramuoti savo mastyma, is neigiamo paversti i teigiama ir remtis protingu knygu patarimais.Kia jau galesit nusisypsoti savo priesui be jokios neapykantos-jus busit nugaletojas!Nugalejes ta be galo slykscia depresija ir dar priedo ismokes daug gero ir naudingo. Man tai truko 2-3metus.Esu laiminga,galedama valdyti save. Depresija buvo labai skaudi pamoka,kaip nereikia gyventi,bet labai naudinga is kitos puses,nes suradau kelia i kitokia AS...

Tai pasakykit man prasau, kaip tie "vaistai" gydo, juk tik slopina, nutraukus vartoti, vel serotonino nepakanka... Nepasitikiu vaistais, baisybes manyje darosi jau apie 15 metu (ne nuo 15, o penkiolika metu, man dabar 26...) sunku nuspresti kazkur kreiptis, bandau savo jegom, bet labai, labai sunku....

Atpazinau rašė:

Perskaiciau forumo pasisakymus ir atpazinau save. Ast aip jauciausi daug metu,na gal 8-10 metu.Aisku tai buvo depresija ir jokiu budu neapsiejau be gydytojo pagalbos.Nei vienas nepasveiksta be vaistu.KUo anksciau pradesit vartoti juos,tuo greiciau prasvieses gyvenimas.Visu pirma vaistai- antidepresantai yra reikalingi tam,kad smegenyse yra pakitimu, nes yra sumazejes serotonino kiekis,kuris reikalingas gerai nuotaikai,gyvenimo dziaugsmui palaikyti.Juos gali skirti ir seimos gydytojas pradzioje,bet paskui siuncia pas specialista. As nelabai suprantu,kodel niekas is cia esanciu forume zmoniu, nesikreipia pas gydytojus?Depresija yra lygiai tokia pati liga kaip cukrinis diabetas ar kitos ivairios ligos.Negalima kenteti -sielos skausmas, ta tustuma, negatyvus jausmai ir neapykanta griauna jusu asmenybe is vidaus,grauzia jos ne tik psichine-dvasine sveikata,bet ir fizine.Jei ilgai taip tesis-galit susigadinti sveikata visam tolimesniam gyvenimui.Kaip suprantu esat jaunas.Skaitydama jusu laiska,man buvo baisoka prisiminti viska ka as patyriau...Zodis i zodi atitiko viskas...Norint pasveikti visu pirma reikia nueiti pas gydytoja, neatideliokit.Vaistai pradeda veikti tik po keleto savaiciu ar net menesio.Reikia kantrybes-tikrai bus geriau.Bet vienas bet...Artimieji turi butu jusu puseje.Kalbekit su jais,prasykit pagalbos.Jei jusu mergina myli jus-ji pades.Kitu atveju nepergyvenkit,jei ji paliks-matyt taip reikia...Matyt ne jums ji butu skirta.Dar vienas labai svarbus momentas-ismokti save valdyti-Tai galesit padaryti ,kai jau po tam tikro laiko gydantis vaistais pajusit pagerejima. As vien vaistais nebuciau pasveikusi.Mano antroji puse visa gyvenima isgerineja, buna agresyvus ir 100 kartu bandziau ji palikti,bet vis pritrukdavo valios ir jegu. dar ir kitos aplinkybes trukdo,nes gyvename uzsienyje. Rodos jokiu prosvaisciu pasveikimui nebuvo,bet kazkas apsiverte mano viduje ir pagalvojau-jei as noriu isgyventi, o manio vyras nesikeicia-turiu keistis as. Pradejau skaityti kruvas knygu-psichologiniu, apie asmenybes ugdyma, apie sveikata.Idejau i tai be galo daug jegu,nes is pradziu buvo sunku prisiversti skaityti,nes juk niekas nedomino.Po truputi,skausmingai pradejau keisti save. Svarbiausia yra perprogramuoti savo mastyma, is neigiamo paversti i teigiama ir remtis protingu knygu patarimais.Kia jau galesit nusisypsoti savo priesui be jokios neapykantos-jus busit nugaletojas!Nugalejes ta be galo slykscia depresija ir dar priedo ismokes daug gero ir naudingo. Man tai truko 2-3metus.Esu laiminga,galedama valdyti save. Depresija buvo labai skaudi pamoka,kaip nereikia gyventi,bet labai naudinga is kitos puses,nes suradau kelia i kitokia AS...

Kaip man pavyko pabegti nuo depresijos

visi aprasymai irgi tiko, gyvenimas atrode virsta pragaru. Taciau kaip menejo vienas zmogus forume, turejau draugu, kurie mane suprato ir palaike visomis keturiomis. I specialistus nesikreipiau. Bet tikrai jau buvo toks laikas, kai atrode, kad geriau mirti nei gyveti. Atrode tuo metu, kad nebeimanoma vel mastyti teigiamai ir matyti pasauli vel baltomis spalvomis. Siandien galiu pasakyti, kad imanoma ir reikia tiketi tuo, reikia stengtis ir pavyks. Tik vienam tai begalo sunku padaryti. Labai labai padeda zmoniu teisgiamos nuomones, jie prasviecia kelia, pasako, kad tikrai buna daug blogiau.
Aisku daktaras depresija padetu greiciau iveikti, bet jei pats nenoresi, vistiek nepasveiksi.

Jau kelis metus mane kamuoja sitie simptomai, esu begalo piktas, tuo paciu visiskai liudnas zmogus... nematau gerio, nematau nieko, esu pasimetes, esu nezinomybeje... nesuprantu kas as esu, ir ko as noriu, per daug skaudu i viska ziureti, per daug pagiezos manyje siam pasauliui..o tiksliau sau paciam. Esu per daug pries viska nusiteikes, mano mintys mane kamuoja, mano kosmarai jau neatsiejami nuo realybes.... Turiu mergina, kartu gyvename jau ilga laika, taciau...paskutiniu metu musu santykiai labai prasti, galbut tai privede mane dar labiau prie depresijos.. ji manes nesupranta, ji manes neklauso, kitaip sakant isvis liejasi ant manes, atrodo taip lyg jai net nerupetu kas man darosi...o jei kartais ir paklausia, tuo metu jau nebenoriu su niekuom sneketis.. mano viduje tiek skausmo, kad nelinkeciau to niekam, atrodo jog mane rija is vidaus....norisi begti tolyn kazkur nezinau kur, kur nieko nebutu, kur butu visiska tustuma, kur negaleciau apie nieka galvoti, kur negaleciau jausti......

Su depresija negalima juokauti. Butina kreiptis i daktarus prasyti pagalbos. Is praktikos sakau, kad labai padeda artimi zmones. Reikia buti zmoniu apsuptyje. Gyvenimas tai tu, tai as, tai jis ir ji. Mes visi esame gyvenimo dalis. Negalima pabegti is jo. Specialistai zino geriau kaip sia liga gydyti. Butina kreiptis laiku i specialistus.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai