Vaistinė melisa

Notrelinių šeimos atstovė vaistinė melisa jau buvo žinoma daugiau kaip prieš 2000 metų. Ji vartota kaip medingas, kvapus prieskoninis ir gydomasis augalas.

Ypač melisas vertino graikai. Antikinėje Graikijoje jos buvo laikomos priemone, skatinančia jausmingumą. O įžymusis mokslininkas ir filosofas persas Avicena teigė, kad šie augalai suteikia energijos ir nuveja liūdesį. Melisos, jo manymu, stiprina širdį, gydo jos permušimus, gerina virškinimą ir net padeda nuo žagsulio.

Viduramžiais Paryžiaus vienuoliai karmelitai gamino melisų užpilą, į jį dar dėdavo mėtų lapų, citrinų žievelių, kalendrų grūdelių, cinamono ir muskato riešutų. Juo gydydavo nervų sistemos ligas. Šios žolės būdavo ir priemonėse, mažinančiose gimdymo skausmus.

Populiari gydomoji priemonė

Lietuvoje vaistinės melisos savaime neauga, bet retas sodininkas jų nepasisėja savo sklypelyje, juolab kad augalų priežiūra nesudėtinga, o nauda neabejotina.

Melisų lapuose ir žieduose gausu eterinių aliejų, organinių rūgščių, rauginių ir kitokių naudingųjų medžiagų, vitamino C bei karoteno ir flavonoidų.

Vaistinė žaliava - lapai ir viršutinė stiebo dalis - pjaunama nuo birželio iki pat rugsėjo pabaigos, bet geriausia - prieš žydėjimą vėsią nesaulėtą dieną ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje paskleista nestoru sluoksniu, kad nesusidarytų gniutulai.

Tiesa, daugiausia vertingų savybių turi šviežia, nedžiovinta melisų žolė, tad nereikėtų jos užmiršti ir tada, kol ji dar žaliuoja darže.

Melisų užpilo geriama, kai padažnėja širdies plakimas, skauda širdies srityje, kai svaigsta galva, vargina nervinis nuovargis, traukuliai. Šio augalo preparatai naudingi žmonėms, kurių padidėjęs kraujospūdis, nes plečia kraujagysles.

Melisos gerina apetitą, malšina žarnyno skausmus, mažina pilvo pūtimą, taip pat rekomenduojamos sergantiesiems mažakraujyste, podagra, kai dažnai užkietėja viduriai, moterims kaip menstruacinio ciklo sureguliavimo priemonė ir klimakso laikotarpiu.

Užpilu skalaujama burna esant gleivinės uždegimui, sergant odos ligomis dedami jo kompresai.

Jei neturima laiko kasdien pasiruošti užpilo, galima pasigaminti spiritinio melisų antpilo (200 g šviežių lapų užpilti 1 litru 60 laipsnių stiprumo degtinės ir laikyti šiltoje vietoje, po 10 dienų perkošti, vartoti atskiestą vandeniu arba įsipylus į arbatą), jis taip pat stimuliuoja širdies veiklą, gerina kraujotaką, gydo nervinį išsekimą ir miego sutrikimus.

Vaistų pasigaminame patys

Užpilui du šaukštus džiovintų melisų lapų emaliuotame inde reikia užplikyti stikline verdančio vandens ir įstačius į didesnį puodą su vandeniu, uždengus dangčiu ant nedidelės ugnies pakaitinti 15 min. Nuėmus nuo viryklės ne mažiau kaip 45 minutes leisti pritraukti ir perkošti. Įpilti tiek vandens, kad vėl būtų pilna stiklinė.

Užpilas geriamas šiltas po valgymo 2-3 kartus per dieną, suaugusieji jo turėtų vartoti po trečdalį arba pusę stiklinės, vaikai - nuo vieno šaukšto iki trečdalio stiklinės.

Kai užpilu gydomi virškinamojo trakto sutrikimai, jo geriama likus 15-30 minučių iki valgymo.

Melisų užpilo patartina gerti esant negausioms menstruacijoms arba sutrikus mėnesinių ciklui, jo galima įsipilti į vonią. Šiuo tikslu 200 g sviežių melisų lapų užpilama dviem litrais vandens, valandą palaikoma, perkošiama ir supilama į vonią su 36-38 laipsnių temperatūros vandeniu. Tokioje vonioje patartina pagulėti prieš miegą. Gydymosi kursas - 10-12 procedūrų.

Geriausių rezultatų pasiekiama ruošiant ne vien melisų, bet įvairių augalų vonias. Tad, be šių žolių, dar dedama pelynų, kraujažolių, raudonėlių, ajerų šaknų, mėtų ir pušų pumpurų (visų po 20 gramų). Vaistinė žaliava užpilama 4 -5 litrais vandens ir pusę valandos kaitinama vandens vonelėje (arba ant labai silpnos ugnies) uždengtame inde. Atvėsęs užpilas perkošiamas ir supilamas į vonią su maždaug 37 laipsnių temperatūros vandeniu.

Žolelių vonioje rekomenduojama pamirkti 10-15 minučių. Tokios procedūros naudingos ir žmonėms, kurių sutrikusi medžiagų apykaita, taip pat sergantiesiems dermatitu, egzema, žvyneline, kai yra trofinių opų.