Juodoji kiauliauogė

Juodosios kiauliauogės- vienamečiai, 20-60 cm. aukščio, gausiai šakoti augalai. Žiedai balti, sukrauti nedidelėmis kekėmis. Vaisius- uoga iki 1cm skersmens. Nesunokusios uogos būna žalios, sunokusios- juodos, šiek tiek blizgios.

Juodosios kiauliauogės aptinkamos daržuose, dykvietėse, panamėse, patvoriuose, prie geležinkelių. Įsikuria drėgname ir derlingame dirvožemyje. Šviesomėgiai augalai, gerai augantys atvirose vietose. Po medžiais arba tarp tankių žolių randamos kiauliauogės žemos, beveik nešakotos, menkai žydi ir dera. Anksčiau Lietuvoje juodosios kiauliauogės buvo gana dažnos, aptinkamos daugelyje kaimų. Dabar gerokai retesnės.

Juodosios kiauliauogės yra artimos valgomųjų bulvių ir paprastųjų karklavijų giminaitės- priklauso tai pačiai genčiai. Lietuvoje juodosios kiauliauogės priskiriamos prie archeofitų grupės. Tai augalai, kurie į šalies teritoriją pateko dėl žmonių veiklos anksčiau negu XVIa. Gali būti, kad kiauliauogės kadaise augintos maistui, bet vėliau ėmė daugintis savaime ir pasiliko prie žmonių būstų, dirbamuose laukuose ir kitokiose suardytose buveinėse.
Juodųjų kiauliauogių lapai ir ūgliai seniau buvo naudojami kaip išoriniai vaistai. Jų šutekliais gydytos auglių sukeltos opos, sunkiai gyjančios žaizdos, nudegimai. Antpilas arba nuoviras turi nuskausminamųjų savybių, atpalaiduoja spazmus, slopina uždegimus, plečia kraujagysles, veikia medžiagų apykaitą. Kai kuriose Europos šalyse iš juodųjų kiauliauogių anksčiau pramoniniu būdu gaminti nuskausminamieji. Liaudies medicinoje šviežiomis uogų sultimis malšindavo dantų skausmą.

Vaistams naudojama juodųjų kiauliauogių žolė. Žaliava renkama rudenį, kai augalai dar žydi, bet jau yra sunokusių uogų. Nuskinta žolė džiovinama labai gerai vėdinamoje patalpoje, geriausia- džiovykloje, nes palyginti sultingi ūgliai ir uogos ilgokai džiūsta.
Literatūroje labai daug prieštaringų duomenų apie juodųjų kiauliauogių lapų ir vaisių nuodingumą. Vienur nurodoma, kad šie augalai nuodingi, o kitur teigiama, jog valgyti sunokusias uogas ir lapus visiškai saugu. Kai kuriose šalyse juodosios kiauliauogės iki šiol yra maistiniai augalai. Gali būti, kad nuodingumas priklauso nuo auginimo sąlygų arba per ilgą laiką žmonės nesąmoningai atrinko mažiausiai nuodų turinčius augalus, o laukiniuose susikaupia daug alkaloidų. Gausiausia nuodingo alkaloido solanino nesunokusiuose vaisiuose.

Iš juodųjų kiauliauogių uogų verdamos uogienės, jų dedama į pyragus. Šviežios uogos turi savitą švelnų kvapą, o skoniu truputį primena pomidorą, tik sultingesnės ir saldesnės. Maistui derėtų vartoti tik visiškai sunokusias uogas, nes ne visai sunokusiose gali būti likę nuodingo alkaloido solanino. Seniau Lietuvoje juodųjų kiauliauogių uogas paprastai valgydavo džiovintas, kaip razinų pakaitalą. Dažniausiai įmaišydavo į pyragus. Šviežiose uogose yra apie 2,5 procentų baltymų, iki 6 procentų angliavandenių, nedaug aliejų. Kai kuriuose Graikijos regionuose juodosios kiauliauogės nuo senų laikų auginamos kaip lapinės daržovės. Jauni lapai ir ūgliai maistui vartojami švieži arba kepti, jais gardinamos sriubos. Gali būti, kad ten auginamos mažai nuodingų medžiagų turinčios vietinių, atrankos būdu sukurtų veislių juodosios kiauliauogės.