To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Senelė sako savo anūkui...

Senelė sako savo anūkui:
- O, anūkėli, aš vėl sapne skridau.
Anūkas puola prie senelės:
- Na ,senele, kiek kartų aš tau galiu sakyti, kad tavo vaistai kitame stalčiuje!..

  • Planuojant nėštumą, folio rūgštį reikia gerti abiem! Kai moteris pastoja, ji folio rūgštį turėtų vartoti dar keletą mėnesių.

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Kiekvienas pusrutulis valdo priešingą kūno pusę. Ranka, kuria rašote, priklauso nuo to, kuri smegenų pusė valdo kalbą. Jei valdo dešinė, būsite kairiarankis. Jei valdo kairė pusė, ...

Konfliktų pažinimas

„Konflikto subjektų veiksmai vienas kito atžvilgiu, iškilę socialinės sąveikos metu, palydimi negatyvių emocijų, išreikšti ir užbaigti maksimaliai priešiškai, vadinami socialiniu konfliktu". Žymus vokiečių sociologas Georgas Zimelis, laikomas konflikto teorijos tyrimų pradininku, šį reiškinį apibūdino taip: „Konfliktas - universalus reiškinys. Visiškai vieninga ir harmoninga grupė arba visuomenė negalimos. Jeigu jos ir egzistuotų, tai, neturėdamos vidinio vystymosi mechanizmo ir neveikiamos impulsų, skatinančių pasikeitimus, nesugebėtų išlikti gyvybiškos".

G. Zimelis pirmasis parodė, kaip konfliktas veikia vidinę grupės struktūrą. Ekstremalioje situacijoje (pvz. kare) sustiprėja valdžios centralizacijos tendencija. Tokia struktūra, tarsi ieškodama išorinio priešo, stiprina savisaugą. O trečiosios šalies įtraukimas į konflikto struktūrą atveria daugiaplanių santykių galimybę: solidarumą, koalicijų formavimą, sudėtingos socialinės sąveikos atsiradimą.

Plėtodamas šias G. Zimelio idėjas, L. Kozeris pagrindė teigiamą konflikto įtaką socialinės grupės stabilumui. Kova dėl socialinio statuso, valdžios, materialinių ir dvasinių vertybių, anot L. Kozerio, atlieka pozityvų vaidmenį:

1. Sumažindamas įtampą tarp dalyvių ir pašalindamas negatyvias emocijas, konfliktas leidžia išsaugoti santykius tarp konfliktuojančių šalių ir sugrįžti į pradinę situaciją;

2. Konflikto metu žmonės geriau pažįsta vienas kitą; konfliktas atlieka „testo" funkciją. Jo metu gautos žinios padeda priešiškumą transformuoti į bendradarbiavimą. Konfliktas signalizuoja, kad nusistovėjusi arba naujai susiformavusi situacija yra nepriimtina, ir skatina sukurti naują bei tobulesnę. Galime perfrazuoti patarlę: „Draugą pažinsi konflikte".

Konflikto objektai gali būti materialinės vertybės - daiktai, akcijos, nekilnojamas turtas, etc. Taip pat ir neapčiuopiami dalykai - jausmai, prisirišimas, galimybės, įtaka.
V. Tomas teorema: "Jeigu situacija suvokiama kaip reali - ji tampa reali dėl savo pasekmių, nesvarbu, kiek reali ji buvo". Apibrėžęs situaciją subjektas elgiasi pagal tą apibrėžimą. Jeigu asmuo suvokia situaciją kaip konfliktinę - ji virsta konfliktine, nes asmuo, remdamasis savo suvokimu, elgsis pagal jį rinkdamasis savo elgesio strategiją. R. Mertonas tai pavadino „savaime išsipildančiomis pranašystėmis".

Komunikacija

Tam tikra informacijos dalis glūdi žmogaus pasąmonėje ir yra žodžiais neišreiškiama. Kita dalis gali būti neišreiškiama, nes kiekvieno asmens žodynas yra daugiau ar mažiau ribotas bei specializuotas. Taip pat daug kas neišsakoma dėl laiko trūkumo. Be to, dalis informacijos neatskleidžiama, kai kalbančiajam ją atskleisti nenaudinga. Nemažos dalies informacijos adresatas tiesiog nesuvokia, nes yra nedėmesingas, lėčiau mąstantis („Ką jis turėjo omenyje - sektą ar seksą?") ar paprasčiausiai nenugirsta. Be to, gautą informaciją kiekvienas suvokia ir vertina savaip, todėl girdinčiojo išvados gali prieštarauti kalbančiojo teiginiams. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad tam tikrose situacijose (ypač konflikto įkarštyje) asmuo kalba stipriai susijaudinęs, minčių ir jausmų sumaištis neleidžia korektiškai bei objektyviai perduoti informacijos. Tuomet dažnai vartojami „aštrūs", su realybe nieko bendra neturintys teiginiai. Komunikacijos ir savalaikio apsikeitimo informacija stygius - viena dažniausių socialinių konfliktų priežasčių. Informacijos vakuumas užpildomas gandais, spėlionėmis, apkalbomis. Pozityvūs spėliojimai galimi, jeigu kalbantis asmuo priklauso savam luomui, yra artimas - tokiu būdu norima surasti pateisinimą jam ar aplinkybėms. Tačiau standartinėse situacijose dažniausiai atsiranda apkalbų, spėliojimų ir gandų, turinčių negatyvų atspalvį. Jie įžiebia kibirkštį rimtam konfliktui.

Kitą prielaidą konfliktams atsirasti sudaro fundamentali atribucijos klaida. Pavyzdžiui, patarlė: „Save mylime už ketinimus, kitus - už poelgius". Vertindami savo elgesį mes dažnai apeliuojame į išorines, susiklosčiusias aplinkybes: „Aš pavėlavau, nes smarkiai snigo ir judėjimas gatvėmis buvo paralyžuotas"; savęs suvokimas visada yra mūsų dėmesio centre; vertindami save mes įprastai naudojame veiksmažodžius. Vertindami kitus mes laikome juos atsakingais už jų veiksmus ir elgesį, dažniau naudojame būdvardžius ir apibudinimus: „Jis pavėlavo, nes yra neatsakingas, arogantiškas ir bjaurus tipas". Fundamentalią atribucijos klaidą mokslininkai paaiškina tuo, kad kai veikiame patys, mūsų dėmesį užvaldo supanti aplinka, mes matome ją, o ne save. Kai stebime kito veiksmus, dėmesio centre atsiduria būtent kitas žmogus - todėl nepastebime išorinių veiksnių. Naudodami analogiją su geštaltpsichologija apie figūrą ir foną, galime pasakyti, kad žmogus yra figūra, o jį supanti aplinka - fonas. Stebėti abu reiškinius vienu metu neįmanoma. Tad vertindami kitą asmenį mes iš anksto susidarome iškreiptą nuomonę ar vidinę nuostatą, surandame priežastis ten, kur jų ieškome. Vidinės nuostatos seka veiksmus, po to juos pateisina. Kuo labiau mes įprantame „klijuoti etiketes", naudoti apkalbas, subjektyviai ir negatyviai vertinti kitus, telktis agresiją, tuo lengviau tampa tai daryti, o sąžinė mutuoja.

Dar viena konflikto prielaida yra neatitinkantys vaidmenys ir vizijos, skirtinga vertinimų ir palyginimų sistema, dažnai netgi priešinga, todėl priešiška. („Ne prieštaravimai sukėlė priešiškumą, o priešiškumas sukėlė prieštaravimus." L. Tolstojus, Kreicerio sonata)

Eiga

Ji gali būti arba normatyvinė ir konstruktyvi (besiremianti teisiniais aktais, pagarba, priimtomis tradicijomis, etika ir vidine kultūra), arba konfrontacinė ir agresyvi (naudojanti grasinimus, psichologinį, fizinį ir moralinį spaudimą, manipuliaciją, šantažą, smurtą). Pastaruoju atveju konflikto dalyviams būdinga silpna emocijų kontrolė. Dažnai konfliktiniai veiksmai iš priemonių pavirsta galutiniu tikslu - pridaryti maksimalių nuostolių oponentui. Konfrontacinės eigos metu asmeniniai veiksmai suvokiami kaip vieninteliai teisingi („Aš viską darau teisingai", „Aš teisus, todėl turiu nurungti", „Aš priverstas taip elgtis", „Šioje situacijoje kitaip elgtis neįmanoma", „Jis pats kaltas, kad man tenka šitaip elgtis", „Visi taip daro", „Mūsų konfliktas - tiesioginis tavo neišmanymo ir grubumo rezultatas. Mes išspręsime konfliktą, jei tu tai pripažinsi"). Kiekvienas konflikto dalyvis įsitikinęs, kad jo oponentas turi platų asmeninių trūkumų asortimentą. Oponento pozicija traktuojama kaip klaidinga, neįtikinama ir niekuo neparemta. Jo veiksmai vertinami neigiamai: „Tai niekšinga, tai smūgis žemiau juostos", „Jis viską daro taip, kad man būtų blogiau", „Jis sąmoningai elgiasi būtent šitaip.", „Jeigu ne jo pikti kėslai, tai konflikto nebūtų". Ką tuo metu galvoja oponentas? Ogi tą patį.

Kiekvienas konflikto dalyvis akcentuoja savo teigiamus ir patrauklius bruožus. Ignoruojamos pastabos, priminimai, nurodymai į neaiškias, nevykusias ar nepalankias ir nenaudingas asmenines savybes. Priešingai, oponento elgesyje ignoruojama visa, kas teigiama, žmogiška, vertinga. Sustiprinama, „išpučiama" ir hiperbolizuojama visa, kas nepatrauklu - netgi fiziologiniai trūkumai. Bandymas susitarti, paremtas abipuse „blogo žmogaus" iliuzija, veda į aklavietę.

Kad konfliktas būtų išspręstas konstruktyviai, būtina suvokti konflikto objektą (tai gali buti asmuo, tikslai, interesai, vertybės ir kt.), padaryti buvusių konfliktinių situacijų sprendimo reviziją.

Konfliktologija

Konfliktologijos šaknys - filosofijoje. Šiandien konfliktus tiria bemaž 20 įvairių disciplinų. Filosofija, sociologija, psichologija, socialinė psichologija, pedagogika, teisė, ekonomika, matematika, istorija, karo mokslai, vadyba, menotyra, kultūrologija, literatūra etc. Konfliktologija tiria konfliktą, jo atsiradimo dėsningumus ir raidą, sprendimo galimybes, reguliavimo bei profilaktikos metodus. Konfliktologijos keliami uždaviniai: kaip elgtis konflikto metu, kad būtų sumažinta įtampa ir su konfliktais susiję išgyvenimai; kaip užbaigti konfliktą su minimaliais nuostoliais; kaip užkirsti kelią konflikto vystymuisi, išvengti pavojaus sveikatai, įsitraukimo į begalines intrigas ir neracionalius ginčijimosi mūšius. Lietuvoje tai paprastai vadinama „Conflict management", konfliktų vadyba arba konfliktų prevencija.

Konfliktologo etikos kodeksas

Neutralumas konflikto dalyvių atžvilgiu;
Bešališkas įsigilinimas į problemą;
Nepriklausomos pozicijos išsaugojimas;
Geranoriškumas oponentų atžvilgiu;
Konfidencialumo principai, taikomi asmeninei informacijai;
Moralinė atsakomybė dėl konflikto baigties;
Kliento, organizacijos ir visuomeninių interesų koreliacija;
Praktinių problemos sprendimų paieška;
Atsisakymas padėti klientui, jei situacija gali paveikti konfliktologo objektyvumą, nešališkumą, sąžiningumą;
Atsisakymas teikti paslaugas klientui, kuris tuo pačiu metu konsultuojamas kito konfliktų sprendimo specialisto;
Principas neiliustruoti savo veiklos sėkmingais bendradarbiavimo pavyzdžiais su kitais klientais be jų sutikimo;
Kliento informavimas ir apie nemalonius faktus bei nuomones, netgi jei pasekmės - galima konfrontacija;
Atsisakymas teikti paslaugas klientui, jei jis nepasitiki specialistu;
Siekis išlikti savimi ir elgtis remiantis asmeniniais principais.

Pagrindiniai konfliktų tipai

Asmeninis konfliktas tarp „Noriu" ir „Noriu", „Noriu" ir "Reikia", „Reikia" ir „Reikia", „Reikia" ir „Galiu", „Noriu" ir „Galiu", „Galiu" ir „Galiu".

Asmeninis konfliktas pasireiškia pasirinkimo dvilypumu, sukelia frustraciją, o vėliau, jei eiga negatyvi, ir agresiją. Konfliktų motyvus K. Levinas įvardija taip: kai reikia pasirinkti tarp: vienodai patrauklių, bet vienas su kitu nesuderinamų alternatyvų; vienodai nepatrauklių ir tarp savęs nesuderinamų alternatyvų; tarp vienodai patrauklios ir nepatrauklios alternatyvos.

Socialiniai konfliktai gali būti: tarp asmenų; tarp asmens ir grupės; tarp mažų / vidutinių / didelių socialinių grupių; tarp etninių grupių; tarp valstybių;

Konfliktai organizacijose

Neišspręsti arba ne iki galo išspręsti konfliktai gali paralyžiuoti vieno padalinio ar visos organizacijos veiklą.

Pagrindinės konfliktų rūšys organizacijose: su išorine aplinka; tarp struktūrinių padalinių organizacijos viduje; tarp atskirų darbuotojų.

Vidinius konfliktus organizacijose sukelia: nesubalansuotas santykis tarp darbuotojo pareigų ir teisių, tarp atlikto darbo kiekybės ir kokybės bei jo užmokesčio, tarp vykdomų užduočių apimties ir vykdytojų materialinio-techninio aprūpinimo. Taip pat masiniai darbuotojų atleidimai, nepatenkinamos ar nesaugios darbo sąlygos, netinkamas grafikas, bloga informacijos sistema (aiškių ir suderintų vertinimo kriterijų, veiksmų stoka, „Informacijos stoka - gandų perteklius"), vadybos klaidos (netinkama kadrų politika, darbo užmokesčio sistema, profesinės kvalifikacijos ar moralinių savybių stoka), neplanuoti organizaciniai, personaliniai, struktūriniai, finansiniai pasikeitimai. Kova dėl postų, pareigų nevykdymas, atsakomybės perkėlimas, nesugebėjimas suderinti tradicijų bei inovacijų, korporatyvinės kultūros ignoravimas - visa tai taip pat sukelia ikikonfliktinę arba konfliktinę situaciją. Konfliktas sąlygoja darbuotojų nepasitenkiną, greitesnį nuovargį, neigiamas nuostatas, intrigas, įtampą, nepasitikėjimą vadovais, produktyvumo / lojalumo sumažėjimą, darbuotoju perėjimą į konkurentų struktūras.

Konfliktas, prasidėjęs organizacijoje tarp dviejų asmenų, gali peraugti į daug didesnę konfrontaciją, sudarytą iš dviejų ar daugiau stovyklų ir į jas pasyviai ar aktyviai įtrauktų bei įsitraukusių dalyvių. Tokiais atvejais susidariusios koalicijos psichologinė pergalė tampa svarbesne už teigiamus organizacijos veiklos rezultatus; suskaidoma vientisa organizacijos struktūra. Pagrindinė nuostata: „Mums gerai, kai jiems blogai!"

Konfliktogenai

M. Mirimanova atliko eksperimentą su grupe studentų. 3 minutes reikėjo rašyti žodžius, išreiškiančius pozityvias emocijas, jausmus ir apibudinimus. Per kitas 3 minutes reikėjo užrašyti žodžius iš „neigiamo repertuaro". Antrajame variante žodžių buvo 2,3 karto daugiau. Tai galima pavadinti konfliktogeniniu kalbos ekstremizmu. Dauguma mūsų savo žodynuose turi daugiau negatyvių, nei pozityvių žodžių, ir tai atsispindi bendravime.

Konfliktogenų klasifikacija pagal V. Šeinovą: žodžiai-įsakymai, grasinimai, pastabos ir kitas negatyvus vertinimas, kritika, sarkazmas, ironija, smerkimas; „nekaltas" nesuvokimas („Nejau jūs šito nesuprantate?", „Kaip galima šito nežinoti"), pašaipa, atlaidus elgesys, pranašumo pabrėžimas, nuolaidus tonas, pagyros, kategoriškumas ir apibendrinimai („Visi vyrai kiaulės", „Visos moterys melagės", „Visi vagia", „Tu amžinai ką nors sudaužai / pameti / sulaužai / nukiši / pamiršti..."), vienareikšmis tikėjimas savo tiesa, pasakymai „Aš manau", „Aš įsitikinęs", „Aš susidariau nuomonę, kad...", „Šis vaikinas tau ne pora", įkyrūs ar neprašyti patarimai, įsiterpimas kitam kalbant, pabrėžiant, kad asmeninė mintis svarbesnė ir vertingesnė (A. Einšteinas turėjo mažą užrašų knygutę. Į klausimą, kodėl ji tokia maža jis atsakė, kad geros mintys aplanko retai), informacijos slėpimas (informacijos vakuumas visada užpildomas spėliojimais, gandais, apkalbomis), etikos pažeidimai (svetimų minčių plagiavimas, neatsiprašymas užmynus ant kojos / stumtelėjus / įžeidus..., nepasisveikinimas arba pasisveikinimas keliskart per dieną, vardo, pareigų painiojimas), melas, nemalonių situacijų priminimas, padėkos vengimas, atsakomybės delegavimas, prašymas paskolinti pinigų (dviprasmiškas jausmas ir prašytojui, ir skolintojui, kuriam dažnai tenka nemaloni pareiga priminti apie skolą). Veiksmai: agresyvus elgesys (kai žmogus be pagrindo išlieja agresiją ir taip kitų sąskaita sprendžia asmenines problemas); situacinė agresija (problemos darbe, bloga nuotaika ar savijauta, atžagari reakcija į patirtą konfliktogeną); egoizmas; vadovavimas; pranašumo demonstravimas. Veiksmų stoka: bevalis žmogus dažnai būna našta ir rūpestis aplinkiniams, o tai savo ruožtu sukelia problemas ir konfliktus.

Daugeliu atvejų į konfliktogeną atsakoma daug stipresniu konfliktogenu - dažnai pačiu stipriausiu konfliktogenu iš visų galimų. Apsikeitimo konfliktogenais scenarijus: nuo konfliktogeno nukentėjęs nori kompensuoti psichologinį pralaimėjimą, todėl stengiasi išsivaduoti iš susierzinimo būsenos, į įžeidimą atsakydamas įžeidimu. Atsakas privalo būti ne silpnesnis ir, dėl viso pikta, gerokai efektyvesnis. Juk sunku susilaikyti nuo gundančios galimybės pamokyti įžeidėją, kad ateityje kontroliuotų savo veiksmus. Tokiu būdu konfliktinė situacija progresuoja pagal schemą:

Pirmasis konfliktogenas -> stipresnis atsakomasis konfliktogenas -> dar stipresnis atsakomasis konfliktogenas -> konfliktas

Lietuvos konfliktų prevencijos asociacijos pirmininkas S. Samulevičius pabrėžia, kad Lietuvoje dar nepaplitusi taiki ir konstruktyvi konfliktų sprendimo kultūra, todėl visuomenėje daug agresijos ir smurto apraiškų.

Konfliktų sprendimo būdai

Sprendimo būdai pagal K. Tomas: varžymasis, kompromisas, bendradarbiavimas, vengimas, prisitaikymas.

Varžymasis - tai kova dėl vienai šaliai naudingo sprendimo. Jis pateisinamas tuomet, kai sprendimas teigiamai veikia visą grupės ar organizacijos struktūrą (nors ir atskirų asmenų ar nedidelės asmenų grupės sąskaita). Jis tikslingas ekstremaliose situacijose, kai trūksta laiko ar gresia negatyvios bei pavojingos pasekmės. Kitais atvejais varžymasis sukuria precedentą begaliniams mūšiams ir kerštui. Be to, įprotis vienašališkai laimėti ginčus ir konfliktus sunkiai suderinamas su elementariais elgesio etikos reikalavimais. Toks asmuo, patikėjęs savo galiomis, aplinkoje skleidžia agresiją, melą, manipuliuoja kitais. Pavyzdį mato vaikai, pavaldiniai ir visi aplinkiniai. Konfliktai, kai vienas pralaimi, o kitas išlošia, vadinami nulinės sumos konfliktais. Juose absoliutaus laimėtojo nebūna ("Akis už akį ir mes visi tapsime akli"M.Gandis).Tai ilgiausiai trunkantys konfliktai, kartais besitęsiantys iki galutinio oponentų sunaikinimo.

Kompromisas paremtas šalių noru užbaigti konfliktą su dalinėmis nuolaidomis. Charakterizuojamas dalies ankstesnių reikalavimų atsisakymu, kai kurių oponento pretenzijų pripažinimu, pasiruošimu nusileisti ir atleisti. Efektyvus, kai oponentų galimybės vienodos. Dažna kompromiso pasekmė - kartėlis dėl psichologinių ar materialių nuolaidų.

Bendradarbiavimas įvardijamas kaip pati rezultatyviausia elgesio strategija. Jis nukreiptas į konstruktyvų problemos aptarimą. Oponentas traktuojamas ne kaip varžovas, o kaip sąjungininkas. Efektyvus beveik visada! Ypač kai numatoma tolimesnė bendra veikla, santykių palaikymas. Susitarimai, priimti geranoriško bendradarbiavimo pagrindu, išlaiko tvirtumo ir ilgaamžiškumo testą. Teigiama patirtis, įgauta kūrybiškai, etiškai ir konstruktyviai sprendžiant problemą, praturtina kiekvieną dalyvį, skatina tolimesnį humanišką elgesį. Toks pavyzdys turi edukacinį poveikį civilizuotai aplinkinių elgsenai.

Vengimo strategija dažniausiai pasirenkama, kai nėra noro ar poreikio spręsti problemą, trūksta tikėjimo (remiantis praeitimi) pozityvaus sprendimo galimybe; kai neplanuojami tolimesni bendri santykiai.

Prisitaikymas - tai priverstinis arba geranoriškas savo pozicijų užleidimas. Tokios strategijos pasirinkimą lemia skirtingi motyvai: savo neteisumo suvokimas; noras išsaugoti gerus santykius su oponentu ar priklausomybė nuo jo; problemos nereikšmingumas arba per dideli nuostoliai, patirti konflikto metu; išaugusi negatyvių pasekmių tikimybė; kitos išeities neturėjimas; oponentų spaudimas.

Konfliktinė asmenybė

Neproporcinga reakcija ar jos trukmė ir jėga, panaudota atsakymui į veiksmus ar žodžius, yra dažniausia konflikto vystymosi priežastis.

Konfliktinės asmenybės tipai: demonstratyvus (mėgsta būti dėmesio centre bet kokia kaina, daugiau emocionalus nei racionalus, daug dėmesio skiria išvaizdai); nelankstus (pasipūtęs, arogantiškas, ciniškas, tiesmukiškas, nejautrus, nesavikritiškas; šūkis: „Jeigu faktai jums nepatinka - juo blogiau faktams"; elgesys dažnai grubus, egocentriškas); nevaldomas (nenuspėjamas, mėgsta pagyras, pasižymi neapgalvotais veiksmais, impulsyvumu, silpna savikontrole; elgesys provokuojantis, agresyvus); pedantas (skrupulingai atlieka savo pareigas, viskam - net ir sau - kelia itin didelius reikalavimus, mėgsta kritikuoti, prikaišioti, dažnai nerimauja be pagrindo; įtarus, jautrus detalėms ir pastaboms, neemocionalus); racionalus (visada sąmoningai pasiruošęs konfliktui, per apkalbas, intrigas, manipuliacijas siekia asmeninių tikslų ir gerovės, stengiasi sudaryti itin uolaus ir pareigingo žmogaus įvaizdį, perdėtai mandagus, paslaugus, įvaldęs konfliktinę retoriką); silpnavalis (asmuo be nuomonės, nenuoseklus, paviršutiniškas, dažna manipuliacijų auka pasiskirsčius pozicijoms konflikte)

Atspari konfliktams asmenybė

Tokia asmenybė sudėtingose socialinės sąveikos su kitomis asmenybėmis situacijose optimaliai organizuoja savo elgesį, neatšiauriai ir nepriešiškai sprendžia santykius su kitais žmonėmis, kontroliuoja emocijas arba jas reikšdama atvirai neįžeidinėja oponento; nepasiduoda nusivylimui per ilgą konfliktą arba jį pralaimėjus, turi vidinės valios valdyti ir kontroliuoti save; maksimaliai panaudoja asmenines kognityvines savybes, padedančias diagnozuoti ikikonfliktinę situaciją ir objektyviai analizuoti konflikto kilmės priežastis; mokėjimas nenuvertinti oponento asmenybės ir minimalizuoti savo nekonstruktyvų elgesį, prognozuoti konflikto pasekmes; gebėjimas žaibiškai priimti reikiamą sprendimą, suvokti esminę konflikto problemą; gebėjimas argumentuoti ir civilizuotai polemizuoti per ginčą.

Konflikto pasekmės

Socialinės

Neigiamos pasekmės esant destruktyviems veiksmams:

Atsiradę antipatija ir priešiškumas sugadina nusistovėjusius santykius, dažnai nesugrąžinamai. Todėl konflikto dalyviai kovoja su sukurtu „priešo įvaizdžiu", nekreipdami dėmesio į darbo kokybę (tikslas pateisina priemones). Tokiais atvejais konfliktas neigiamai veikia asmenybę: įprantama priešiškai ir agresyviai spręsti nesutarimus; sustiprinamas tikėjimas savo besąlygišku teisumu; susilpninamas tikėjimą padorumu; mažinamas pakantumas.

Teigiamos pasekmės esant konstruktyviems veiksmams:

Sumažinami arba pašalinami prieštaravimai, susidarę dėl: netobulos organizacijos ar socialinės grupės struktūros / sandaros, netinkamo pareigų / vaidmenų paskirstymo; į viešumą iškeliami neišspręsti klausimai, pareigingumo, profesionalumo ar dorovės stoka. Konfliktui pasibaigus daugeliu atvejų pavyksta išspręsti esminius prieštaravimus. Konfliktas leidžia detaliau įvertinti individualias, psichologines žmonių ypatybes. Konfliktas tarsi testas atskleidžia: dalyvių vertybinę orientaciją, taip pat sąlyginę jų motyvų, nukreiptų į save, į santykius ar į veiklą, galią; pažymi atsparumą stresinėms situacijoms; padeda dalyviams geriau pažinti vienas kitą. Konfliktas sumažina psichologinę įtampą, netinkamas emocijas. Dalis konstruktyviai išspręstų konfliktų padeda sukurti tobulesnes sąlygas socialinei grupės sąveikai, darbui, kūrybai ar kitokiai veiklai. Asmuo, pasisėmęs patirties per konstruktyvų konfliktą, tobulėja, siekdamas tikslų kelia savo autoritetą tarp aplinkinių, įsitvirtina.

Konstruktyvūs tarpgrupiniai konfliktai organizacijose beveik 3 kartus padidina socialinių santykių / veiklos efektyvumo galimybę ateityje. Atskleidę neigiamus dalykus, konfliktai aktualizuoja humanistines vertybes.

Somatinės ir psichologinės pasekmės

Neigiamos, kai veiksniai destruktyvūs:

Konfliktai, ypač sunkūs, visuomet lydimi streso. Kai emocinė įtampa dažna, labai sustiprėja širdies kraujagyslių ligų tikimybė, o taip pat funkciniai skrandžio ar žarnyno sutrikimai.

Neigiamos emocijos. Užsitęsusios, netgi nuosaikaus intensyvumo, neigiamos emocijos (pyktis, nerimas, depresija) mažina žmogaus imunitetą ir atveria kelią gripo, kvėpavimo takų ir žarnyno infekcijų ligoms. Gėdos jausmas gali sukelti depresiją ir isteriją, baimės jausmas paranoja - ir obsesinius susirgimus.

Stresas. Streso simptomai: galvos skausmas ar svaigimas, skausmai įvairiose kūno vietose, skausmas arba sąnarių uždegimas, pakilęs arba nukritęs spaudimas, pagreitėjęs arba sulėtėjęs širdies ritmas, svorio priaugimas arba kritimas, padidėjęs arba sumažėjęs apetitas, pykinimas, drebulys, vidurių užkietėjimas, nykuma, nervingumas, baimė be priežasties, nerimas, jaudinimasis, susirūpinimas, priešiškumas žmonių draugijai, dirglumas, nesugebėjimas susikaupti, seksualinio poreikio sumažėjimas, užmaršumas. Streso būsenoje mes ir patys skleidžiame stresą. O ar norime, kad mus vežtų streso apimtas vairuotojas apsvaigusia galva, operuotų priešiškai nusiteikęs chirurgas, dantis gydytų dirglus stomatologas?

Liūdesys. Liūdesio jausmas išgyvenamas kaip nuliūdimas, nusiminimas, nykuma. Nuliūdęs žmogus sako, kad jam akmuo ant širdies. Šis sunkumo jausmas užvaldo visą kūną: sunkumas veide, sunkumas krūtinėje, galūnėse - tarsi visas pasaulio sunkumas užkrautas ant pečių. Nuliūdę jaučiame miglą, tuštumą; gyvenimas atrodo bespalvis, šaltas ir nykus. Nerandame žmogaus, kuris galėtų pasidalyti su mumis ta tuštuma ir vienatve. Jei bandome liūdesį malšinti maistu, palepinti save skanumynu - atsiranda antsvorio perspektyva, be to, liūdesys išnyksta tik trumpam, po to sugrįžta, dažnai lydimas kaltės jausmu. Neretai liūdesio pasekmės būna alkoholizmas ir narkomanija. Be to, liūdintis žmogus nuvertina savo „aš", jaučiasi neefektyvus, negalintis spręsti kasdienių problemų. Liūdesys lėtina ne tik fizinį, bet ir protinį aktyvumą - visa veiksmų repertuarą.

Nerimas. Neigiama emocinė būsena, atsirandanti pajutus neapčiuopiamą pavojų ir laukiant nepalankaus įvykių scenarijaus. Nerimas - tai abstrakti, neapibrėžta ir pasklidusi baimė. Žmogus laukia nesėkmės nesuvokdamas, iš kur jos tikėtis. Ilgai trunkantis nerimas gali peraugti į paniką ar isteriją.
Triada: pyktis, pasibjaurėjimas, panieka. Apribojimai, klaidos, neteisybė, nepelnytas įskaudinimas, trukdymas - visa tai sukelia pyktį. Pyktis, kaip dominuojanti emocija, perauga į pasibjaurėjimą ir panieką. Pyktis taip pat teikia impulsą fizinei bei verbalinei agresijai. Galima įvertinti supykusio asmens vokalo amplitudę. Žmogus, slopinantis pyktį, provokuoja: reumatinį artritą, dilgėlinę, psoriazę, skrandžio opą, epilepsiją, migreną, Reino ligą ir hipertoniją (Holt, 1970, p. 9).

Tam tikrais atvejais pyktis turi teigiamą poveikį - padeda mobilizuoti jėgas ir duoti tinkamą atkirtį užpuolikui ar agresoriui.

Baimė. Tai viena pavojingiausių emocijų. Baimės išraiška, vadinama siaubu, sukelia didelį vegetatyvinį nervų sistemos aktyvumą. Jo perteklius arba ilga trukmė išvargina gyvybiškai svarbius organus, kurie tuo metu dirba iš paskutinių jėgų. Pasekmės gali būti itin dramatiškos. Baimės ir gėdos kombinacija „padeda" vystytis paranojinei šizofrenijai (Tomkins, 1963). Baimė sukelia „tunelinio suvokimo" efektą, susiaurina elgsenos strategijų pasirinkimą. Dažnai atsikratoma baimės pavertus ją pykčiu. Vėliau tai gali pereiti į agresiją.

Nepasitikėjimas. Ši emocija dažnai tampa nekontroliuojama ir reikalauja vis naujo ir naujo peno, ne silpnėjanti palaipsniui (kaip būna įprastais atvejais), bet, atvirkščiai, stiprėjanti, pasireiškianti protrūkiais. Tinka viskas, kas maitina šį baisų jausmą ir padidina jo griaunančią jėgą. Žmogų, užvaldytą šios emocijos, labai sunku kuo nors įtikinti - jis pats jau nieko nebenori ir visais savo veiksmais tik sustiprina savo išgyvenimus, paversdamas baimę siaubu, pyktį - įniršiu, priešiškumą - panieka, kančią - sielvartu. Tokie nepasitikėjimo proveržiai į savo veiklą įtraukia viską, kas pasimaišo kelyje - daiktus, mintis, jausmus, mylimus ir pačius save. Paprastai niekas nežino, kada tai prasidėjo ir kada tai baigsis.

Gėda. Gėdos jausmas didina žmogaus jautrumą aplinkinių jausmams bei vertinimams ir todėl veikia jo socialumą. Išorinė gėdos išraiška signalizuoja grupės nariams apie tai, kad individas imlus kritikai - ir ypač kritikai, nukreiptai į asmeninius „aš" aspektus. Jeigu toks individas nevykdo savo įsipareigojimų, blogai atlieka paskirtas funkcijas ar sukelia pavojų, grupė gali jį nubausti pažemindama arba izoliuodama. Stengdamasis išvengti gėdos jausmo kaip bausmės, individas neturės alternatyvos ir elgsis pagal kitų valią.

Mokėjimą balansuoti ties riba, skiriančią konformizmą, padiktuotą baimės, ir atsakomybę, įteigtą kaltės jausmu, galima vertinti kaip brandžios sąžinės ir dorovingo elgesio įrodymą. Atsakomybės jausmas yra sąžinės struktūros branduolys, jis orientuotas į kaltės suvokimą; taip pat padeda pasirinkti elgesio modelį, sumažinantį stiprų kaltės jausmo išgyvenimą. Kaltės jausmas byloja apie asmenybės brandą (Katz, Ziegler, 1967).

Teigiamos emocijos. Suvokimas, kad daug išgyvenai, daug pažinai ir įvykdei kažką svarbaus, sukelia pasitenkinimą, palengvėjimą ir džiaugsmą.

Susidomėjimo emocija skatina žmogų būti užsidegusį - jo dėmesys, žvilgsnis ir klausa nukreipti į susidomėjimo objektą. Jis įsitraukia, susižavi, pasineria. Susidomėjimas sukelia didelį pasitenkinimą, pasitikėjimą savimi, džiaugsmą ir bradikardiją (širdies susitraukimų dažnio sumažėjimas).

Kai džiaugiamės, labiau pasitikime savimi, pradedame suvokti, kad gyvename ne veltui, kad mūsų gyvenimas kupinas prasmės. Jaučiamės mylimi, reikalingi. Mes patenkinti savimi ir pasauliu. Mes pilni jėgų ir įsitikinę, kad įveiksime bet kokius sunkumus. Besidžiaugiantis žmogus tarsi peržengia savojo „aš" ribas, pajunta transcendentinį laisvės jausmą, pasiekia Nepasiekiama ir Amžina. Pasiekus džiaugsmo pilnatvę jaučiamas neapsakomas lengvumas, norisi skristi. Tuomet viskas įgauna prasmingesnę perspektyvą, aiškesnę prasmę, didesnę reikšmę. Tai tarsi mistinis išgyvenimas, įvykstantis medituojant. Organizmas funkcionuoja lengvai ir laisvai. Tokia būsena padeda greičiau pasveikti. Klinikiniai tyrimai rodo, kad pozityvių emocijų stoka sukelia rimtus psichinius ir fizinius sutrikimus. Džiaugiantis pajuntama, kad galima atsiriboti nuo problemų ir konfliktų, atsipalaiduoti, jaustis patogiai, jaustis naudingam. Aplanko teigiamos mintys apie įvairius įvykius, žmones, gabumus, sėkmę, ateitį, veiklą, pareigą. Veiksmai orientuoti į mėgstamą užsiėmimą, pagalbą žmonėms, bendrą veiklą, pareigų atlikimą, džiaugsmo tąsą ir skleidimą. Teigiamų jausmų gausa žadina norą dalintis džiaugsmu su kitais, padaryti visus laimingais, mylėti. Mintys saugios ir malonios („Gyventi gera!"), norisi būti dėkingam. Vystosi tolerancija, empatija.

 


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai