To prevent automated spam submissions leave this field empty.

Kas man atsitiko...

- Kas man atsitiko?- paklausė žmogus, atsigavęs po operacijos.
- Jūs patekote į autoavariją ir jus operavo.
- Vadinasi, aš ligoninėje?
- Taip, didesne dalimi.

  • Vartokite kuo įvairesnius ir skirtingų spalvų vaisius ir daržoves.  Geriausia juos valgyti šviežius, tačiau jei nėra galimybių, tinka ir virti, troškinti, šaldyti (tik ne sūdyti ar ...

Vaistų paieška

Įveskite ieškomo vaisto pavadinimą Lietuvių ar originalia Lotynų kalba.
Įveskite ligos kodą arba pavadinimą kuris Jus domina.
  • Drebėjimas kai šalta yra apsauginė reakcija –  drebant susitraukinėja raumenys ir taip pagaminama šiluma.

Vartojimo kultas

Mūsų karta niekuo neišsiskiria iš kitų tuo, jog kaip ir visos prieš tai buvusios kartos turi savų dažniausiai tik tam laikmečiui būdingų problemų, savų baimių ir visas šias bėdas dar palydi begal įsivešėjęs abejingumas ir cinizmas. Sakysit, kad taip buvo visada ir neabejotinai būsite teisūs. Esame tokie kokie esame ir nieko čia nepadarysi, ar ne? Tačiau įdomiausia iš kur visa tai atsiranda? Mūsų laikų viena opiausių problemų - didžiulis vartotojiškumo išaugimas. Akivaizdu, jog kapitalizmas yra puikus būdas žmonijai judėti į priekį, kadangi turtinis siekis - dažniausias iš žmonių išsakomų norų bei pagrindinių veiklą skatinančių akstinų ir kuris tikrai padeda pažangai ieškoti novatoriškų kelių, tačiau šalia viso to individas lieka tik įrankiu platesnių užmojų stumiamų jėgų žaidimuose ir, deja, dažniausiai tas faktas jo net nejaudina ir nėra sureikšminamas, nes remiantis formuluote „pirkėjas visada teisus" imama manyti, jog viskas tarnauja tik jam ir tikroji visko kontrolė išlieka taip apsigaunančiojo individo rankose. Žmogus tampa įkaitu tos tikrovės, kurią jis nori matyti arba kitaip tariant tos, kuri jam įperšama. Žmogiškoji prigimtis prarandą savąją galimybę tobulėti bei turėti vystymosi istoriją: tolerancijos ribų plėtimasis, laisvės ne tik kaip savo, bet ir kaip kito supratimas bei gerbimas, nustumiami į šalį ir susipriešinus imama skaidytis į smulkias grupeles ar net pavienius asmenis tarsi kovojančius dėl savo vietos po saule pagal darviniškuosius džiunglių įstatymus suprantant juos iš pačios primityviausios pusės, dėl netrukdomos galimybės patenkinti savo biologinę prigimtį savo Dievu padarant materiją bei malonumus, kas neveda niekur toliau tik į neabejotiną žlugimą. Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai žmogus tarsi ir nebelieka už nieką atsakingas - jis ne tik nemato reikalo stengtis pakeisti tokią padėtį, bet ir priima kaip neišvengiamą dalyką valdančiojo biurokratinio aparato primestą idėją, jog pats žmogus nieko neformuoja, nieko nekuria ir neįtakoja, taip šiam surišdama rankas ir sukurdama puikią terpę įsišaknyti abejingumui. Mažėjant atsakomybės jausmui mes būname pasiruošę sprendimo galią nusimesti sau nuo pečių taip vengdami mums atrodo nereikalingos rizikos, tačiau tokiu veiksmu tą atsakomybę už save mes atiduodame į kitas rankas - šiais laikais tai būtų egoizmo bei laukinės ekonomikos principais besivadovaujančių korporacijų valdančių žmonių mases per vartojimą gniaužtai, kur ne atsiliepiama pasiūla į paklausą, o brukamas ir skatinamas kuo didesnis vartojimas taip pririšant individus vien prie egoistinių polinkių tenkinimo bei beprasmės konkurencijos pasižyminčios vien materialinės bazės kaupimu bei didžiavimusi tuo. Politika kaip tai, kas turėtų padėti įgyvendinti žmonių lūkesčius bei anot Aristotelio laikyti savo pareiga šviesti ir ugdyti savuosius piliečius tampa didelių pelno siekiančių korporacijų marionetėmis. Taigi esant tokioms nuotaikoms valdžioje, kuomet pelno siekis užbraukia pastangas siekti bendro gerbūvio, visa tai neabejotinai persiduoda ir visiems piliečiams, kurie nusivylę valdžia nebetiki, jog galima dar kažką pakeisti. Tuomet lieka tik vienintelė išeitis iš susidariusios frustracinės padėties - kuo giliau nugrimzti į užsimiršimą besaikiame vartojime, kuris vienintelis tariamai duoda laisvę - kuo daugiau galiu sau leisti materialine prasme, tuo galiu save laikyti laisvesniu žmogumi. Štai koks principas tampa svarbiausiu šiuolaikinio žmogaus moto. Vartotojiškumas vienareikšmiškai žmones pavertė tik statistais pirkimo/pardavimo procese - nebeliko vietos spręsti apie individą kaip apie atskirą būtybę su tik jam vienam būdinga išraiška ir ontologija. Individas ištrinamas ir jo vietoje pastatomas daugiau dekoracijos vaidmenį atliekantis asmuo, kuris nieko nesprendžia, neapkrauna savęs mąstymu ir yra orientuotas tik į vieną sritį t.y. yra traktuojamas ir suvokiamas kaip vienetas, kuris sukurtas tik tam, kad vartotų ir leistų rinkai turėti norimą statistiką. Tikslinės žmonių grupės, kuriose individai skirstomi tik pagal išorinius ypatumus arba jų interesus, kaip amžių, lytį, turimas pajamas, pomėgius ir kt. tik dar labiau pagilina visuomenės kaip bukos ir nebesistengiančios susigražinti veiklumą į savo rankas įvaizdį. Sotumas ir patenkintos malonumų paieškos kuria paviršutinišką ir neįgalią kažką pakeisti visuomenę. Tikrovė tampa nebeįdomi ir dvelkianti nuoboduliu, tad atsiranda poreikis ją nuolatos pagražinti ir pateikti kaip patrauklesnę nei ji yra. Prekių ženklai, kuriami stereotipai apie lytis ir jų tarpusavio bendravimą, „šaunumo" bei „nevykėliškumo" etikečių lipdymas - visa tai tik atspindi norą viską standartizuoti, o tai yra būtina norint turėti priėjimą prie kuo didesnės masės žmonių ir sugebėti būti jai paveikia. Stereotipai puikiai pasitarnauja tikrovės simuliacijai ir skatina susipriešinimą. Mums net nereikia pabendrauti su žmogumi ir sužinoti jo nuomonės įvairiais rūpimais klausimais - pakanka žinoti kas jis yra, kokiai grupei žmonių priklauso ir mes jau galime būti tikri, jog mums aiškūs kaip ant delno visi jo motyvai, norai ir siekiai, kadangi pats žmogus nebėra realybės atstovas. Jis tik perteikiamas atspindžių pagalba, tokių atspindžių, kurie mums neva neabejotinai patvirtina, jog tai tikriau nei tikra. Nebėra kreipties į išorę - mes persiimame atvaizdais kaip pavyzdžiais, kurie yra sektini ir visuomet pabrėžtinai realūs, todėl viską sufokusuojame tik į vidujinius dalykus, patys tapdami tuo su kuo norime susitapatinti. Kitaip tariant nešiojame stereotipinius vyrų ir moterų vaizdinius kaip savo tapatumo reprezentus taip tapdami visiškai beveidžiais ir dar nurodydami į tai kaip į savo tikrąjį aš. Mes tarsi instaliuojame save nebenutrūkstamai į uždarą erdvę, tardamiesi, jog yra anaiptol ne taip. Metų laikus ima atstoti kalendoriai ant sienų, o tikrovę išstumia suvaidintos realybės šou melo-dramos. Sukuriam tai, ko niekam nepaliekam, nes gyvename tarsi biraus smėlio akiduobėje, saujomis griebdami aplink mus slystančias smulkias daleles ir šventai tikėdami, jog vieną dieną iš viso to pastatysime tikrus kalnus... Smėlio pilių karaliai ir karalienės nepastebintys atskubančių jų link bangų...


Nemokamai elektroninė knyga apie seksą, sekso pozas. Visiems užsiregistravus. Registracija knygai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
  • You may quote other posts using [quote] tags.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Daugiau informacijos apie teksto formatavimą

To prevent automated spam submissions leave this field empty.



Literatūra, forumas, komentarai

Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.

Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai