Kodėl šypsosi naujagimis? Apie šypsenos raidą

Turbūt kiekviena mama ar tėtis, žvelgdami į ramiai miegantį ir besišypsantį savo naujagimį, ypač jei tai pirmasis vaikutis, džiaugiasi, kad jis gerai jaučiasi, yra patenkintas ir laimingas. Tačiau įdomu tai, kad naujagimio šypsena savo esme skiriasi nuo mums įprastos suaugusiojo žmogaus šypsenos: ji nėra susijusi su vaiko emocine būsena. Tai vadinamoji endogeninė šypsena. Išvertus į lietuvių kalba tai reikštų „atsirandanti iš vidaus". Priešingai, negu vyresniems vaikams ar suaugusiesiems, jos priežastys yra ne džiaugsmas ar pasitenkinimas, bet tam tikri fiziologiniai veiksniai: šia šypsena naujagimis šypsosi miegodamas ar snūduriuodamas, pavalgęs ar prieš pat valgant. Ji yra susijusi su aktyviąja (greitųjų akių judesių, vadinamąja REM) miego faze.

Taigi nors naujagimis ir šypsosi atsibudęs, snūduriuodamas ar miegodamas, iš pradžių negalime pasakyti, kad taip jis praneša apie savo pasitenkinimą, jaučiasi patenkintas ar siekia bendravimo su kitu žmogumi. Visa tai atsiranda vėliau. Tai, kaip jaučiasi naujagimis, labiau vertiname remdamiesi savo patirtimi, taip, kaip jaustumėmės mes, jei šypsotumėmės, ar mintyse sumesdami, kaip jaustųsi kitas suaugęs žmogus, jei turėtų tokią pačią veido išraišką - tai yra, šypsotųsi.

Maždaug tarp dviejų ir trijų mėnesių po gimimo endogeninė šypsena tampa retesnė.

Pirmojo mėnesio pabaigoje pradeda rastis egzogeninė (išvertus reikštų „atsirandanti dėl išorinių priežasčių"), arba socialinė, šypsena. Iš pradžių vaikutis gali šypsotis ir abiem būdais. Egzogeninės šypsenos atsiradimo laikas yra įgimtas, nulemtas genetiškai. Mokslininkai nustatė, kad, nors egzogeninę šypseną gali sukelti patys įvairiausi dalykai, dažniausiai ji atsiranda tada, kai kūdikis prieš save pamato kažką panašaus į žmogaus veidą: nosį, dvi akis ir kaktą, taip pat kai tas veidas linksi. Šypsena dingdavo, kai veidas pasisukdavo profiliu arba trūkdavo kurio nors iš minėtų elementų. Įdomu tai, jog veidas net nebūtinai turi būti žmogaus: kūdikiai taip pat pradėdavo šypsotis pamatę piešinį su nosimi ir akimis. Būtent tuo paremti kūdikių pojūčių stimuliavimui taikomi juodai balti piešinukai, kuriuose pavaizduotas žmogaus veidas.

Vėliau, kai vaikutis prisiriša prie mamos, stipriausias stimulas jam šypsotis tampa jos veidas. Taip mezgasi ir stiprėja ryšys su svarbiausiuoju žmogumi mažylio gyvenime.