Vaistinė taukė

Vaistinės taukės yra daugiamečiai, 50-100 cm. aukščio, šiurkščiais plaukeliais apžėlę augalai. Šaknys storos, mėsingos, tamsiai ruda arba beveik juoda žieve. Lapai plačiai lancetiški, stambūs. Žiedai suktukais susispietę stiebo ir šakų viršūnėse. Žiedai violetiniai, kartais rausvi arba balti. Žydi gegužės-liepos mėnesiais, nušienauti augalai neretai pakartotinai pražysta rugpjūčio mėnesį.

Vaistinės taukės randamos pievose, pakrūmėse, patvoriuose, vandens telkinių pakrantėse, krūmynuose. Atvirose vietose augančios taukės būna vešlesnės, žydi gausiau negu augančios po medžiais arba tarp krūmų. Įsikuria derlinguose ir drėgnuose priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Vaistinės taukės paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau dažniausios didžiųjų ir vidutinių upių slėniuose.

Apie gydomąsias vaistinių taukių savybes žmonės žino labai seniai. Senovės graikai taukes ir kitus augalus, vartotus lūžusiems kaulams gydyti, vadino symphyein. Vėliau iš šio žodžio sudarytas mokslinis genties Symphytum pavadinimas. Lietuviški liaudiški taukių vardai irgi siejami su kaulų gydymu: gyvakaulis, kaulažolė, kaulažolis, kaulažolynis.

Vaistinės taukės - gerai pažįstami ir vartojami vaistiniai augalai. Gydymo tikslais, kaip išorinius ir vidinius vaistus, galima naudoti lapus ir šaknis, bet šaknyse daugiau veikliųjų medžiagų. Išoriškai taukių šaknų šutekliais ir kompresais gydomos žaizdos, nubrozdinimai, sausgyslių patempimai, opos, egzema, venų išsiplėtimas, kaulų lūžiai. Taukių šaknų nuoviras turi raminamųjų savybių, palengvina atsikosėjimą, padeda nuo plaučių ligų, stabdo vidinį kraujavimą. Taukėse esantis junginys alantoinas skatina ląstelių dalijimąsi ir pagreitina gijimą. Dabar sukurtas sintetinis šios medžiagos analogas plačiai naudojamas gydomuosiuose tepaluose. Iš šviežių vaistinių taukių šaknų gaminami homeopatiniai vaistai, naudojami gydant lūžusius kaulus ir sužalotas akis.

Vaistinėse taukėse esama nuodingų alkaloidų, kurie gali kauptis organizme ir pakenkti kepenims. Gausiausia alkaloidų šaknyse. Jaunuose lapuose jų beveik neaptinkama, bet lapams senstant alkaloidų koncentracija sparčiai didėja. Šie junginiai sveikatai neigiamą poveikį daro tada, jeigu vartojama daug taukių šaknų. Ypač atsargiai šiuos augalus gydymo tikslais turėtų vartoti žmonės, sergantys kepenų ligomis. Vis dėlto gydomosios vaistinių taukių savybės, jeigu dozė parenkama tinkamai, atsveria žalingą poveikį organizmui. Taukių ir jų preparatų turėtų vengti nėščiosios. Kai kurie specialistai abejoja, ar ląstelių dalijimąsi skatinantys junginiai nestimuliuoja auglių augimo, tačiau tokia prielaida tyrimais nei patvirtinta, nei paneigta.

Vaistinių taukių šaknyse yra iki 30 procentų gleivių, krakmolo, organiniu rūgščių, triterpenoidų, steroidų, alkaloidų, raugų, eterinio aliejaus. Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį. Pašalinus plonas šakneles nuplaunamos, supjaustomos gabaliukais ir džiovinamos džiovykloje ne aukštesnėje nei 50°C temperatūroje.

Jauni vaistinių taukių lapai maistui vartojami švieži arba troškinami su daržovėmis, smulkiai supjaustytais skaninamos mišrainės ir salotos. Jauni ūgliai kai kuriose šalyse valgomi kaip smidrų pakaitalas. Nuluptų ir susmulkintų šaknų dedama į sriubas. Iš džiovintų lapų ir šaknų verdama arbata. Džiovintos ir paskrudintos vaistinių taukių šaknys kartu su kiaulpienių ir trūkažolių šaknimis vartojamos kaip kavos pakaitalas.