Dirvinis asiūklis

Dirviniai asiūkliai- 30-50 cm. aukščio daugiamečiai, ilgus, giliai įsiskverbiančius šakniastiebius išauginantys augalai. Pavasarį, paprastai pradėjus žydėti  šalpusniams, pasirodo gelsvai rudi derantys dirvinių asiūklių ūgliai, kurių  viršūnėje susitelkusios sporangės su sporomis.

Žali šakoti ūgliai išauga vėliau, kai  išbyra sporos. Dirviniai asiūkliai aptinkami dirbamuose laukuose, pievose,  šlaituose, pamiškėse, dažniausiai ir gausiausiai tokiose vietose, kur negiliai yra  gruntiniai vandenys. Nusausintuose laukuose dirvinių asiūklių šakniastiebiai  kartais užkemša drenažo vamzdžius, neleidžia nutekėti vandeniui ir taip pridaro  nemažų nuostolių. Pasitaiko atvejų, kad pagal tankiai sužėlusius ir vešlius  dirvinius asiūklius galima tiksliai nustatyti, kur po žeme pakloti drenažo  vamzdeliai.

Dirvinių asiūklių sudėtis labai skiriasi nuo daugelio kitų augalų sudėties, nes  juose yra silicio oksido ir kelių rūšių alkaloidų (taip pat ir nikotino). Augalas  pasižymi stipriomis sutraukiamosiomis savybėmis, todėl jo preparatai vartojami  kraujavimui stabdyti, skatina kraujo krešėjimą, asiūkliu gydomas kraujingas  kosulys. Teigiama, kad augalo preparatai padeda atsinaujinti jungiamiesiems  audiniams, didina jų elastingumą, vartojami inkstų ir šlapimo pūslės ligoms gydyti. Dirvinių asiūklių antpilas valo organizmą, skatina radionuklidų šalinimąsi,  vartojamas organizme stingant silicio. Išoriškai nuoviras naudojamas sunkiai gyjančioms žaizdoms dezinfekuoti, padeda nuo odos ligų, pavyzdžiui, egzemos. Iš šviežių augalų gaminami homeopatiniai preparatai šlapimo sistemos ligoms gydyti.

Dirvinių asiūklių žaliuose ūgliuose yra daug (apie 10 procentų) smulkių silicio  kristalų, todėl jie kartais naudojami poliravimui. Geriausiai tinka kietai medienai  poliruoti. Užpilas turi fungicidinių savybių ir juo galima purkšti miltligėmis, rūdligėmis sergančius dekoratyvinius augalus.

Panašių savybių turi ir kitų rūšių asiūkliai. Gydymo tikslais, ypač liaudies  medicinoje, kartais naudojami sausuose šlaituose, pamiškėse ar žvyrynuose  augančio šiurkščiojo asiūklio ūgliai. Šių asiūklių ūgliai žaliuoja ištisus metus, jie tamsiai žalios spalvos, labai šiurkštūs ir standūs.

Švieži dirviniai asiūkliai arba jeigu jų preparatų vartojama daug, pavojingi sveikatai. Augaluose yra fermento tiaminazės, skaidančio B grupės vitaminus. Dėl  to organizme gali imti stigti šios grupės vitaminų. Tinkamai išdžiovintoje žaliavoje  ir nuo karščio fermentai suskyla ir nebekelia pavojaus. Be to, dirviniuose  asiūkliuose esama asiūklių rūgšties, stipriai veikiančios širdį ir nervų sistemą.  Gydymo tikslais šiuos augalus reikia vartoti atsargiai, nedideliais kiekiais ir trumpą laiką.

Literatūroje nurodoma, kad Šiaurės Amerikos indėnai jaunus  vegetatyvinius dirvinių asiūklių ūglius, kol jie dar neišsišakoję, valgydavo, o kai  kurių genčių indėnai ta proga net rengdavo šventes. Maistui buvo vartojami ir ant  dirvinių asiūklių šakniastiebių atsirandantys krakmolingi, maždaug lazdyno  riešuto dydžio juodi gumbeliai. Prisikasti daug gumbelių sunku, nes jie susidaro gana giliai po žeme, tačiau badmečiu tai buvo svarbus maisto šaltinis. Kartais indėnai valgydavo lemingų ir kitų graužikų surinktus dirvinių asiūklių gumbelius. Kai kuriose Europos šalyse maistui vartoti jauni derantys ūgliai, nuo jų pašalinus sporanges ir juodus žvyniškus lapus.