Trumpai apie vaistinius augalus

Vaistai auga po mūsų kojomis, ir mes juos mindome darže, < lauke, miške. Jeigu augalus laiku surinktume ir paruoštume, turėtume puikių preparatų, kuriais galėtume gydyti lėtines ir kitas ligas. Dauguma jų yra tablečių ir cheminių medžiagų, kuriomis dažnai "maitinamės", pakaitalas.

Vaistažolių preparatai paprastai būna vidiniai ir išoriniai. Vidiniai - tai iš šviežio augalo išspaustos sultys, užpilai ir nuovirai, paruošti iš šviežios ir džiovintos žaliavos, spiritiniai antpilai, džiovintų vaistažolių milteliai ir kt.
Išoriškai vaistažoles galima vartoti vonioms, skalavimams, pavilgams, kompresams, trynimams ir t.t,

Galeninius preparatus namuose ruošti patogiausia termose, j kurj suberta vaistinė žaliava užplikoma vandeniu ir ekstrahuojama 4-6 vai., paskui perkošiama ir geriama.

Augalinių preparatų poveikis yra platesnis ir švelnesnis negu grynų sintetinių medžiagų. Augale susikaupusios veikliosios medžiagos yra mažesnės koncentracijos, įvairesnės, geriau susiderinusios, mažiau paraližuoja ląstelių struktūrą, todėl rečiau sukelia alergiją. Be veikliųjų, dar yra daug pagalbinių medžiagų, kurios padeda pirmosioms rezorbuotis į organizmo ląsteles ir kartu pačios savarankiškai veikia tam tikrus organus bei sistemas. Drauge su augalinėmis medžiagomis organizmas gauna labai reikalingų fermentų, cheminių elementų, natūralios struktūros vitaminų. Specialistas gali rekomenduoti jų daugiau ar mažiau, kad būtų norimas poveikis. Liaudies medicina vaistiniais augalais gydo paprastai ilgai, su pertraukomis.

Nustatyta, kad vaikų, pagyvenusių žmonių, ligonių organizmas yra gležnesnis, jautresnis sintetiniams cheminiams junginiams, t.y. vaistams, todėl vaistiniai augalai labiau tinka lėtinėms ligoms gydyti bei profilaktikai. Tinkamai vartojamas vaistažoles galima laikyti vaistiniu ir maistiniu produktu, aprūpinančiu mūsų organizmą labai reikalingomis natūraliomis medžiagomis ir apsaugančiu nuo daugelio ligų. Norint sulaukti gerų gydymo rezultatų, reikia paruoštą vaistinę augalų žaliavą laikyti tinkamai. Džiūdamos vaistažolės keičiasi. Blogai laikomos jos pamažu praranda biologiškai aktyvias medžiagas ir netenka vertės. Drėgnoje vietoje, netinkamoje taroje vaistinė žaliava praranda spalvą, joje įsiveisia mikroorganizmų, pelėsinis grybelis. Jos vartoti jau negalima. Patalpa, kurioje laikomi augalai, turi būti sausa, gerai vėdinama. Vaistažolės, turinčios eterinio aliejaus, laikomos toliau nuo kitų vaistinių augalų ir kt.

Augalų rinkimas

Nustatyta, kad efektyviausia gydyti tinkamai surinkta ir paruošta vaistine žaliava. Augalus reikia rinkti tada, kai juose susikaupia daugiausia biologiškai veikliųjų junginių. Jų kiekis priklauso nuo augalo Išsivystymo bei vegetacijos fazės.

Vaistinės žaliavos negalima rinkti cheminėmis medžiagomis purkštuose plotuose, prie elektrinių, geležinkelio, sąvartynų, fermų, automagistralių, šiukšlynų, miestuose.

Vaistams tinka visas augalas arba tam tikros jo dalys. Dažniausiai renkami pumpurai, lapai, žolė (antžeminė vaistažolės dalis arba jos viršūnė), žiedai arba žiedynai, vaisiai, šaknys, žievė.

Pumpurai. Sumedėję daugiamečiai augalai krauna pumpurus. Pavasarį iš jų skleidžiasi tapai bei ūgliai. Pumpurų brinkimas rodo gyvybinės veiklos pradžią. Tai trumpiausia augalų vystymosi fazė. Išbrinkę, bet neišsiskleidę pumpurai turi daugiausia aktyvių medžiagų. Todėl tuo metu jie skinami vaistams ruošti. Lietuvoje renkami beržų, pušų, juodųjų tuopų, juodųjų serbentų pumpurai. Beržų ir tuopų pumpurai pjaunami kartu su šakutėmis, kurios surišamos į šluoteles ir džiovinamos vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Pušų pumpurai.pjaunami aštriu peiliu kartu su stiebo viršūne. Medžių pumpurus galima rinkti tik miško kirtimo vietose nuo nupjautų medžių.

Žievė. Žievė renkama anksti pavasarį, pradėjus judėti sultims. Tuomet ji gerai atsiskiria 'nuo medienos. Lupant žievę, reikia kas 20-30 cm daryti skersines ir kas 2-3 cm išilgines įpjovas. Geriausia yra 3-4 metų medžių kamienų ar šakelių Žievė. Ją lupti leidžiama tik miško kirtimų vietose, Žievė džiovinama natūraliai pastogėse, kad visa vienodai sudžiūtų.

Lapai yra svarbi augalo dalis. Juose vyksta veikliųjų medžiagų sintezė. Lapus reikia rinkti {ada, kai jie išauga normalaus dydžio ir juose vyksta visi fiziologiniai procesai. Geriausia tai daryti augalui pražystant arba žydint. Negalima rinkti pageltusių, dėmėtų lapų, kurie yra kenkėjų bei ligų pažeisti. Su koteliais skinami dilgėlės, Šalavijo, durnaropės, be kotelių - pupalaiškio, su kotelio dalimi - pipirmėtės, gysločio lapai. Kai kurių augalų smulkūs lapai {bruknės, meškauogės) renkami su šakelėmis, o su visa antžemine dalimi - čiobrelių. Džiovinti lapai nukuliami, Lapai skinami saulėtomis dienomis ir netrukus džiovinami nuo saulės apsaugotoje patalpoje ar dirbtinėje džiovykloje.

Žolė. Antžeminė augalo dalis renkama lydėjimo pradžioje arba žydint, nes tuo laiku augalas būna biologiškai maksimaliai gyvybiškas, jame susikaupia daugiausia veikliųjų medžiagų. Baigiantis žydėjimui, veikliųjų medžiagų mažėja, todėl renkamos žaliavos kokybė prastėja. Beje, augalų vystymosi fazių laikotarpis įvairuoja, todėl tiksliai nustatyti žaliavos rinkimo laiką neįmanoma. Reikia stebėti augalų vystymosi fazes. Geriausia rinkti vaistažoles skaisčiai šviečiant saulei, po pietų, kai augalai išdžiūsta po lietaus ar rasos.

Žiedai. Vaistinei žaliavai renkami-daugelio augalų (medetkų, liepų, arnikų, šlamučių) žiedai; kartais paskiri žiedai (saulėgrąžų, rugiagėlių), kartais žiedų dalys (kukurūzų purkos). Renkama antroje giedros i dienos pusėje, kraunama j pintines. Suspausti žiedai greit kaista, keičia spalvą ir praranda vertę. Negalima jų kišti, j polietileninius maišelius. Surinktus žiedus reikia netrukus džiovinti- nuo saulės apsaugotoje patalpoje.

Vaisiai ir sėklos. Jie renkami visai prinokę, išskyrus kmynų, krapų, kalendrų (prinokę jie išbyra), kuriuos reikia pjauti pradėjusius nokti rytą su rasa. Jie rišami j ryšulius, džiovinami, kuliami ir valomi. Sultingi vaisiai (uogos) renkami sunokę, sausi. Gydymui renkami aviečių, mėlynių, žemuogių; juodųjų serbentų, šermukšnių, erškėtrožių vaisiai. Su vaiskočiais skinamos žemuogės, be jų - mėlynės, su žiedsosčių avietėmis. Kadagio vaisiai renkami purtant augalų šakutes. Ievos Ir šermukšnių kekės nupjaunamos peiliu.

Sultingus vaisius ir uogas iš pradžių reikta vytinti iki +30-40° C temperatūros, o paskui džiovinti +70-80°C temperatūroje. Džiovinti reikia šildomose, labai gerai vėdinamose patalpose. Gerai sudžiovinti veislei (uogos) saujoje spaudžiami nesubyra į smulkius gabalėlius, bet ir nesusispaudžia į gumulėlius.

Šaknys, šakniastiebiai ir gumbai - gydymui renkamos daugelio augalų šaknys ir šakniastiebiai. Tinkamiausias laikas - ruduo ir pavasaris. Tuomet požeminėse dalyse būna susikaupusios visos vertingosios medžiagos. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kokiu dienos metu ir bet kokiu oru. Iškastus reikia nuvalyti, nuplauti Ir paskleisti, kad apdžiūtų. Paskui nupjaustomos nereikalingos dalys, o storos Šaknys (supjaustytos) perskeliamos pusiau arba į keturias dalis, kad greičiau džiūtų. Kasant ajero Šakniastiebius, reikia palikti šakniastiebio gabalėlių, kad augalas galėtų daugintis. Ajero šakniastiebius patartina plauti pintinėse. Svilarožės" ir saldymedžio šaknų negalima plauti, nes jos turi gleivių. Džiovinama šildomose ir gerai vėdinamose džiovyklose. Nekvapioms vaistingosioms dalims oro temperatūra gali būti iki +50-60°C, o, kvapioms - +30°C. Šaknų žaliava būna gražesnė, jei pradedama džiovinti natūraliomis sąlygomis, o baigiama Šildomose patalpose. Gerai sudžiovintos šaknys lenkiamos lengvai lūžta.

Sudžiovinta ir paruošta vaistinė žaliava laikoma uždaruose induose ar popieriniuose maišeliuose tamsioje patalpoje. Tinkamai laikomus žiedus, lapus ir žolę galima vartoti 2 metus, šakniastiebius, šaknis, žievę - 3 metus. Vienas kaupinas šaukštas smulkintų vaistažolių lapų sveria 4-5 g, žiedų - 3 g, žievės - 6-10 g, ,vienas arbatinis šaukštelis - 2 g vaistinės žaliavos.