Legioneliozė

Legioneliozė - reta, tačiau pavojinga liga. 1976 m. Filadelfijoje Amerikos legiono suvažiavimo dalyviams, gyvenusiems viename viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 221 žmogus, o 34 iš jų mirė. Vėliau buvo nustatytos bakterijos, sukėlusios šią ligą, ir pavadintos Legionella pneumophila. Liga gavo legionierių ligos arba legioneliozės pavadinimą.

Keletą pastarųjų metų Europoje kasmet užregistruojama nuo 1550 iki 1860 legioneliozės atvejų. Daugiausiai - Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Velse, Vokietijoje, Danijoje, Italijoje, Švedijoje. Kasmet didėjant keliautojų skaičiui, daugėjant kondicionavimo įrangos, įvairių vandens baseinų, sūkurinių vonių bei kitos vandens įrangos buityje, didėja ir galimybės legionelėms plisti.

Pasaulyje 1-4 proc. diagnozuojamų pneumonijų sukelia legionelės. Vienas paskutiniųjų legioneliozės protrūkių kilo Ispanijoje 2001 m. liepos mėnesį. Jo metu susirgo 156 žmonės, iš kurių 70 proc. buvo vyresni nei 50 metų amžiaus. Protrūkio priežastis - užteršti vandens aušinimo bokštai.

Lietuvoje susirgimų legionelioze užregistruojama nedaug, tačiau atliekami tyrimai rodo, kad šios ligos sukėlėjo mūsų aplinkoje esama.

Kas yra legioneliozė?

Legioneliozė - ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Legionella genties bakterijos - L. pneumophila.

Būdingos dvi legioneliozės formos - Legionierių liga (legionelinė pneumonija), pasireiškianti plaučių uždegimu, ir Pontiako karštligė - savaime praeinanti, į gripą panaši liga. Legionierių ligos inkubacinis periodas - 2-10 dienų. Pakyla aukšta temperatūra (40 °C), ligonį krečia šaltis, jis viduriuoja, vemia, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Pasireiškia plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų. Mirtingumas siekia 15-60 proc.

Pontiako karštligės inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki kelių parų. Tai savaime praeinantis susirgimas, kuriam būdingas karščiavimas, raumenų ir galvos skausmai, sausas kosulys. Ligoniai pasveiksta negydomi per 25 dienas. Pneumonijos požymių nebūna.

Susirgimai legionelioze analizuojami pagal grupes: susiję su bendruomene, plintantys ligoninėse, galimai susiję su kelionėmis bei gyvenimu viešbučiuose, sporto klubais ir vandens pramogų centrais. Dažniausiai ši liga pasireiškia pavieniais atvejais atskirose teritorijose ištisus metus, protrūkiai paprastai būna vasarą.

Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla sergantiems lėtiniu obstrukciniu bronchitu, rūkantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes.

Komplikacijos

Legioneliozė gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Tai gali būti kvėpavimo nepakankamumas, kai plaučiai nebegali organizmui suteikti pakankamai deguonies. Kartais ištinka septinis šokas, kai dėl staiga nukritusio kraujo spaudimo nebepatenka pakankamai kraujo į gyvybiškai svarbius organus, ypač inkstus ir smegenis. Taip pat legioneliozė gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Tuomet inkstai staiga praranda gebėjimą atlikti savo pagrindinę funkciją - pašalinti skysčio perteklių ir nereikalingas medžiagas iš kraujo. Kai legioneliozė negydoma skubiai ir veiksmingai, ji gali baigtis mirtimi, ypač jei silpna imuninė sistema.

Priežastys

Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose bei šių patalpų kondicionavimo sistemose. Paprastai užsikrečiama viešbučiuose, ligoninėse, darbo vietose įrengtose maudymosi patalpose. Kartais legionelės į kvėpavimo takus gali patekti ir tiesiogiai - respiracinės terapijos metu. Natūralioje aplinkoje - upių ir ežerų vandenyje bei dirvožemyje - legionelių randama mažai. Kur kas daugiau jų aptinkama gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose.

Vienintelis legionelių dauginimosi šaltinis yra vanduo. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20-45 °C. Žemesnėje nei 20 °C ir aukštesnėje nei 60 °C temperatūroje jos nesidaugina, bet išlieka gyvybingos. Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens cisternose, ypač vidiniuose paviršiuose, silpnai tekančiame arba visiškai stovinčiame vandenyje, neprižiūrimuose, netvarkinguose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose ir karšto vandens laikymo talpose. Esant aukštesnei nei 66 °C temperatūrai legionelės žūva, tačiau rekomenduojama tokią temperatūrą išlaikyti ne mažiau kaip 25-30 min.

Didžiausia legioneliozės rizikos zona - tos vietos, kuriose gali susidaryti vandens lašai:

• dušai ir čiaupai;
• šalto ir karšto vandens sistemos;
• mineralinio vandens ir sūkurinės vonios;
• turkiškos vonios ir saunos;
• aušinimo bokštai ir garų kondensatoriai;
• patalpose esantys fontanai;
• vandens valymo įrenginiai;
• deguonies tiekimo sistemos.

Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia. Neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą.

Rekomenduojamos kontrolės priemonės, galinčios sumažinti užsikrėtimo legionelioze riziką:

1. Karštas vanduo turi cirkuliuoti ir jo temperatūra turi būti 50-60 °C.
2. Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 25 °C.
3. Rečiau naudojamus dušus ir čiaupus vieną kartą per savaitę reikia atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį.
4. Reikia prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos.
5. Du kartus per metus reikia valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose.
6. Kartą per metus reikia valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus.
7. Po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną karšto vandens sistemas reikia 2-4 val. dezinfekuoti 50 mg/1 aktyviojo chloro doze ar kitais autorizuotais biocidais.
8. Visus vandens filtrus būtina valyti ir dezinfekuoti kas 1-3 mėnesius.
9. Kas mėnesį reikia apžiūrėti karšto vandens talpas, aušinimo bokštus ir matomus vamzdžius. Įsitikinti, kad visos dangos yra nesugadintos ir tvirtos.
10. Vieną kartą per metus reikia apžiūrėti šalto vandens talpas, jas dezinfekuoti 5 mg/l aktyviojo chloro doze ir, jei randama nuosėdų ir kitokių nešvarumų, išvalyti.
11. Įsitikinti, kad modifikavus sistemas ir pritaikius naują įrangą, vamzdžiai neužsikimšę ir vandens srovė nenutrūkstama.
12. Turint mineralinio vandens baseinus, sūkurines vonias, mineralines vonias, būtina:

• nuolat dezinfekuoti, kad vandenyje susidarytų 2-3 mg/1 liekamojo laisvo chloro ar bromo; koncentracija turi būti tikrinama ne rečiau kaip du kartus per dieną, atliekant kontrolinius matavimus;
• kasdien pakeisti mažiausiai pusę vandens ir plauti filtrus;
• vieną kartą per savaitę valyti ir dezinfekuoti visą sistemą.