Ar įmanoma įveikti psichologinį smurtą?

Kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas jį kontroliuoti, rodyti savo valdžią - dalykai, kuriuos vardindami, viduje suvirpame: taip daryti negalima. Tačiau ne paslaptis, jog psichologinis smurtas tarpusavio santykiuose, šeimoje - ne toks jau retas reiškinys.

Kas dažniausiai tampa psichologiniais smurtautojais?

Psichologai bando surasti dėsningumą, kodėl žmogus pradeda naudoti psichologinį smurtą prieš kitus. Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys tapatintis su agresoriaus vaidmeniu ir tokiu būdu „tvarkytis" su patirta skriauda, problemomis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas, vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Kartais polinkis smurtauti siejamas su tam tikrais asmenybės sutrikimais, pavyzdžiui, emociškai nestabilaus, narcisistinio ar asocialaus tipo asmenybe. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, reikia ieškoti konkrečių susiklosčiusios situacijos priežasčių. Smurtas dažniausiai yra galios ir jėgos išraiška. Smurtaudamas asmuo siekia parodyti savo valdžią, pranašumą, valdyti kitą žmogų.

Stereotipiškai galvojama, kad šeimoje ar palaikydami santykius daugiau smurtauja vyrai. Ar tai tiesa?

Svarbu ne smurtautojo lytis, o santykis: stiprus ir silpnas. Emocinį smurtą dažnai lydi ir fizinis. Statistiškai fizinio ir seksualinio smurto vyrai naudoja daugiau, nes jie fiziškai stipresni nei moterys. Tačiau smurtauti gali ir moterys - turėdamos mažiau fizinės jėgos, agresijai išlieti jos dažniau renkasi žodžius. Vaikus šeimose skriaudžia toli gražu ne vien vyrai. Dar vienas stereotipas: smurtas yra tik asocialių asmenų problema. Tikrovėje ne tik emocinė, bet ir fizinė, seksualinė prievarta vyksta ir gerose šeimose.

Kur riba tarp eilinio mylimųjų ginčo bei smurtautojo ir aukos santykių pradžios, skirtumas tarp normalu ir nenormalu?

Riba yra gana slidi. Konfliktas bendraujant, pyktis nebūtinai reiškia emocinį smurtą. Pykčio išraiškos formos, konflikto sprendimo būdai gali būti konstruktyvūs, o gali būti labai destruktyvūs, griaunantys. Pavyzdžiui, „nekalbadieniai", kai artimas žmogus baudžiamas nebendravimu, arba „tyla ragelyje", kai neatsiliepiama galvojant: „Na, tegu pasikankina, tegu paskambinėja," - taip pat priskiriami prie emocinio smurto apraiškų, tačiau kažin, ar kartą taip pasielgusį žmogų jau galėtume pavadinti smurtautoju. Nagrinėjant konkrečius emocinio smurto atvejus labai svarbūs klausimai yra: „Kaip dažnai? Kaip ilgai? Kaip smarkiai?". Kartais apsižodžiuojame kiekvienas, tačiau kai tai tampa sistemingu žeminimu, grasinimais, bandymu emociškai paveikti, tada jau galima susimąstyti apie psichologinį smurtą.

Normalus, tradicinis konfliktas atrodo taip: dvi pusės susiginčija, išsako savo nuomonę, randa abiem priimtiną išeitį ir dėl to jaučiasi gana gerai. Emocinio smurto atveju vienas dalyvis jaučiasi kaltas, prislėgtas, nieko nevertas, išsigandęs, sutrikęs, silpnas, o kitas - teisus, pamokęs kitą, piktas, stiprus, galingas. Ilgą laiką terorizuojamas žmogus gali net nesuvokti, kad jis yra emocinio smurto auka. Kartais tai suprasti padeda aplinkiniai, kartais pats ima atsitokėti: „Kiek visa tai tęsis? Kiek aš dar kentėsiu?"

Ar yra tam tikros savybės, kurios rodo, kad žmogus - potenciali auka, ar ja gali tapti bet kas?

Tikriausiai kiekvienas turi ir aukos, ir agresoriaus savybių, tačiau normaliomis aplinkybėmis iki galo nesusitapatinama nė su vienu iš šių vaidmenų, išlaikoma tam tikra sveika pusiausvyra. Patekus į nenormalias aplinkybes (karo belaisviai, koncentracijos stovyklos, teroro aktai, išžaginimas, užpuolimas) kuriam laikui galima tapti ne tik aukomis, bet ir agresoriais. Socialiniai psichologai atlikdami eksperimentą yra bandę imituoti kalėjimo sąlygas. Savanoriams studentams buvo priskiriamas arba prižiūrėtojo, arba kalinio vaidmuo, duodami tam tikri nurodymai. Eksperimentą teko nutraukti, nes „prižiūrėtojai" pradėjo elgtis pernelyg žiauriai, o „kaliniai" pernelyg pasyviai.

Nei auka, nei agresoriumi negimstama. Kuo žmogus turi psichologiškai geresnes sąlygas augti ir skleistis kaip asmenybė, kuo didesnis jo pasitikėjimas savimi, kuo geriau jis išmoksta pažinti savo jausmus ir konstruktyviai juos išreikšti, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės gerbti tiek kitų žmonių psichologinę erdvę ir laisvę, tiek nustatyti ir saugoti savo paties ribas.

Kaip atpažinti potencialų smurtautoją?

Ankstyvi ženklai - perdėtas partnerio pavydas, kontrolė, abejingumas kito jausmams, žiaurumas ar nepakantumas silpnesniesiems (gyvūnams, vaikams), daiktų svaidymas, impulsyvūs pykčio protrūkiai staigiai besikaitaliojantys su lipšnumu, atsiprašymais. Visa tai signalizuoja, kad reikia būti atsargiam. Galvoje turėtų įsijungti tam tikras pavojaus signalas. Santykių pradžioje pavydas ir kontrolė gali atrodyti kaip begalinis rūpestis ar labai didelės meilės išraiška: pavyduliauja, nori viską apie tave žinoti, reikalauja pranešinėti, kur esi ir ką veiki, skatina rengtis taip, kaip jam atrodo gražu, demonstruoja, kaip jam skaudu arba koks yra nelaimingas, jeigu nepaklūsti jo norams. Tačiau ilgainiui tai gali peraugti į visišką kontrolę, manipuliavimą, šantažą, grasinimus.

Mėgindami sudaryti smurtautojo paveikslą, psichologai pastebi tam tikrą jo dvilypumą: viešumoje jis gali būti linksmas, švelnus, žavus, geras, o palaikydamas artimus santykius - žiaurus, piktas, agresyvus. Ir su auka jis čia pat gali būti lipšnus, meilus, čia pat pulti tampyti už plaukų. Kitas žmogus jam tėra objektas, daiktas. Su partneriu elgiasi kaip mažas vaikas su žaisliuku - myli, glosto, bet apsisukęs gali tuoj nutraukti koją ar „išoperuoti". Tai nėra lygiaverčiai dviejų žmonių santykiai.

Kaip elgtis psichologinio smurto situacijoje: jei susilauki priekaištų bangos, geriau tylėti ar aktyviai gintis?

Universalaus recepto visiems atvejams nėra. Esant agresoriaus ir aukos santykiams, agresijos kiekis turi tendenciją augti, didėti. Agresorius „truputį" pabando ir nesutikęs kliūčių tokį elgesį tęsia, smurto daugėja. Atlaidumas, nuolankumas, paklusnumas smurto paprastai nesustabdo.

Jei problemos nėra įsisenėjusios, jei žmogus dar nėra emocinio smurto auka, o tik susiduria su užgauliojimu, įžeidinėjimu, jis turėtų išreikšti savo nuomonę, pasakyti: „Liaukis. Stop. Neįžeidinėk manęs. Aš neleisiu, kad taip su manim elgtumeisi. Čia yra mano riba, jos peržengti negali." Jei yra pilamos pamazgos, nereikia jų pilti atgal. Tačiau kuo smarkiau smurto ratas yra įsisukęs, tuo sunkiau tampa pasipriešinti. Labai dažnai smurtui sustabdyti prireikia kitų žmonių (artimųjų, psichologų, visuomeninių tarnybų) įsikišimo.

Kaip elgtis pamačius, jog tavo artimas - psichologinis smurtautojas?

Jei ateina tokia akimirka, kai suvoki, kad esi auka, kad gyveni baimėje, grimzti į neviltį, depresiją, jautiesi kaltinamas, menkinamas, išnaudojamas, jei užgimsta nors menkiausia mintis, jog esi vertas gyventi kitaip, tai jau žengtas labai didelis žingsnis. Tuomet galima pradėti ieškoti išeities, pagalbos. Visų pirma pamėginti pasitelkti savo paties vidinius išteklius, dar likusią stiprybę - juk tikriausiai ne visada taip gyvenote, tikriausiai buvo laikotarpių, kai jūsų niekas neužgauliojo, negąsdino. Kartais labai svarbu prisiminti, kaip tuomet jautėtės, koks buvo jūsų pasaulis be smurto. Labai svarbi artimųjų parama ir pagalba. Vykdant prevencines programas mokyklose vaikai mokomi, kad jeigu prie jų pradeda kas nors priekabiauti, tyčiotis, tai svarbiausia yra neužsisklęsti, o ieškoti pagalbos - kreiptis į mokytojus, tėvus, psichologus ar bet kuriuos kitus suaugusiuosius, kuriais pasitiki. Suaugęs žmogus taip pat turėtų išdrįsti ieškoti pagalbos iš šalies. Smurtautojai dažnai izoliuoja aukas nuo bendravimo su kitais, nutraukia jų socialinius ryšius. Todėl labai svarbu juos susigrąžinti arba pradėti megzti naujus. Kentėti vienatvėje nėra „produktyvu": jei apsidairei ir susivokei, kas vyksta, lieka dar vienas svarbus žingsnis - imtis atsakomybės už savo gyvenimą.

Kreiptis į psichologą drįsta ne kiekvienas, nes tai tebelaiko gėda. Ar yra kitų būdų, kaip nutraukti aukos ir agresoriaus santykius?

Baisiau kreiptis į psichologą negu kęsti smurtą? Atrodytų, nėra logikos. Tačiau šiame klausime tikriausiai atsispindi visas siaubas, kurį patiria į kampą įvarytas žmogus, ir logikai ten tiesiog nebelieka vietos.

Psichologinio smurto problema egzistuoja ne tik Lietuvoje. Sekant užsienio pavyzdžiu steigiami krizių centrai, kuriuose dirba savanoriai, pasirengę suteikti smurtą patiriantiems žmonėms visą pagalbą. Virtualioje interneto erdvėje taip pat galima gauti ir profesionalų, ir savanorių, ir panašaus likimo žmonių pagalbos. Svarbiausia - ryžtis jos ieškoti.

Labai dažna situacija: sunku palikti savo skriaudėją, „gaila" jo. Kodėl?

Psichologiniai aukos ir agresoriaus santykių procesai yra gana sudėtingi ir juos nėra lengva trumpai paaiškinti. Auka kaltina save, dažnai jaučia, kad yra verta visų pažeminimų, kad tai ji bloga, o ne skriaudikas, todėl ir būna linkusi jį pateisinti, gailisi jo, o ne savęs. Kartais aukos pasitikėjimas savimi būna visiškai sugriautas ir ji mano, jog be skriaudėjo tiesiog nesugebės išgyventi.

Ar santykiai su psichologiškai terorizuojančiu asmeniu, jei jis mylimas žmogus, turi ateitį?

Žodžiai „meilė" ir „terorizavimas" nedera tarpusavyje. Esant smurto santykiams gana smarkiai turi pasikeisti abu žmonės, kad jų bendras gyvenimas turėtų perspektyvą. Ir manau, kad tokių sėkmės pavyzdžių realiame gyvenime tikrai galima rasti. Tačiau dažniau, deja, tenka girdėti, jog pora taip ir nugyvena gyvenimą su smurtu arba jų keliai išsiskiria.

Dažnai smurtautojai turi gilių psichologinių problemų. Kaip tokiam žmogui padėti?

Kaip ir aukos atveju. Jeigu smurtautojas suvokia ir pripažįsta savo problemas, tai jau atlikta pusė darbo. Tada galimi ir pokyčiai. Didžiausia bėda yra ta, kad agresoriai nesijaučia kalti ar neteisūs, ar turintys problemų: „Auka to nusipelnė, pati išprovokavo, ji kalta."

Užsienyje yra steigiami specialūs pagalbos centrai smurtautojams, į kuriuos jie kreipiasi savanoriškai ar yra siunčiami privalomos psichoterapijos. Ten irgi labai didelis dėmesys skiriamas tam, kad smurtautojai įsisąmonintų savo veiksmus, poelgius, suvoktų, jog tai jo problema. Lietuvoje taip pat yra veikiančių krizių centrų vyrams.

Kaip, nutraukus santykius su smurtautoju, grįžti į normalų gyvenimą?

Skirti daug dėmesio sau, kad ir kaip tai būtų neįprasta ar nelengva. Remtis į artimuosius, draugus. Atgauti saugumo ir ramybės jausmą, skirti laiko savo sielos žaizdoms užgydyti, savajam „aš" atrasti ir pažinti, ugdyti pasitikėjimą savimi. Imtis atsakomybės, kad istorija „auka ir agresorius" nepasikartotų. Ir pradėti kurti kitokį, laimingesnį savo gyvenimą.